Tekstai
Laima Kaupienė. Tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ (lininėm akim)

2010-07-20

Daugelis pastarosiomis dienomis vykstančių renginių skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms atminti. Tad visai suprantama, kad ir kas antrus metus rengiamame, šįmet aštuntą kartą vykusiame, tarptautiniame  folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“ ši data nebuvo pamiršta. Išgirdus pavadinimą „Žalgiris“, „Žalgirio mūšis“ norom nenorom per nugarą nubėga šiurpuliukas (mintyje turiu ne vienos ar kitos sporto šakos komandas ir jų mūšius. Nors negali žinoti, ką žmonės ar elektroninės būtybės rašys apie juos po 600 metų) – didinga, galinga, seni laikai, senos godos. Nejučiom įsijauti į praėjusius amžius, tad ir apie šių dienų įvykį norisi rašyti kaip kokiam metraštininkui: Buvo tai 2010 m., pats vidurvasaris, liepos 15d., kai Memelio miesto Tiltų gatvėje pasirodė minia žmonių. Susirinko anie keturių dienų susibūriman „Parbėg laivelis“ - kitų pažiūrėti, savęs parodyti...

Tik va, kokio metraštininko - Juodojo ar Baltojo - lūpomis toliau pasakoti? Byloti kaip Juodasis - tik faktais ir datom? Liudyti tikrovę kalbant apie žmogų, kaip elgiasi Justino Marcinkevičiaus Baltasis metraštininkas? Juoda ir balta, sausas faktas ir žmogus - kraštutinumai. Tų kraštutinumų – kai realybė prieštarauja faktams, kai žmogus kovoja už išlikimą aukodamas žmogiškumą – pastaruoju metu labai daug. Kokią spalvą pasirinkti, kokia spalva nupiešti Klaipėdos krašto festivalį, kuris savyje sutalpino tiek daug gražių spalvų: tautų, renginių, reginių... Čia nejučiomis prisiminiau pilką spalvą - liną, kuris siejamas ne tik su vienu iš lietuvių pragyvenimo šaltinių, bet ir dainomis, gražiais dirbiniais, atskleidžiančiais tautos kūrybiškumą. Nusprendžiau būti Lininiu metraštininku, norinčiu pasidžiaugti, kad vis dar vyksta tokie renginiai, kuriuose galime pasididžiuoti (pasipuikuoti?) savo kultūra, tradicijomis.

Neatsitiktinai pačiame festivalio pavadinime yra žodžiai parbėg laivelis. Greitai grįžtantis, tarsi namo skubantis, tradicinis pajūrio simbolis. Jau aštuntą kartą sugrįžęs laivelis su savimi atplukdė daugybę tautinių tradicijų (šokių, dainų, amatų) puoselėtojų iš visos Lietuvos bei užsienio: Meksikos „Tsasna“, Bosnijos ir Hercegovinos „Bosiljak“, Lenkijos „Magurzanie“, Belgijos „VKG De Krekels VZW“...

Karštis, kurį sunkiai pakelia lietuvio kūnas, spaudė prie žemės, tad ir patį vidurdienį „Klaipėdos jomarko“ atidarymu prasidėjęs festivalis surinko tik pačius ištvermingiausius. Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė ir Klaipėdos miesto savivaldybės narė Judita Simonavičiūtė, palinkėjusios gero buvimo tradiciniame amatų bei kulinarinio paveldo puoselėtojų sambrūzdyje, pristatė svečius iš Meksikos – folkloro grupę „Tsasna“, turinčią savitą muzikavimo stilių, grojančią autentiškais instrumentais. Po šio pasirodymo liko karaliauti Gražina Kadžytė – etnologė, tautos savimonės puoselėtoja. Lengvas, nuoširdus jos žodis nusklendė per Tiltų gatvę (kurioje jau XVI a. vyko jomarkai), o jam pritarė Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro tradicinės instrumentinės muzikos ansamblio „Senoliai“ muzika ir dainos. Jomarke, vykusiame visas festivalio dienas ir siūliusiame įsigyti ir sagą, ir rūbą, ir meduolį, ir žarsteklį bei žolelių nuo reumato, netilo lietuviška daina, nes buvo kam dainuoti: Klaipėdon sugužėjo Kauno, Vilniaus, Telšių, Šilutės, Palangos, Šiaulių, Kelmės, Nidos, Juodkrantės, Kulių, Kretingos, Klaipėdos folkloro kolektyvai. Ar buvo kam jų klausytis – čia jau kitas klausimas. Aišku, trumpesniam ar ilgesniam laikui stabtelinčių ir suklūstančių tikrai buvo – stabtelėjimo trukmė, matyt, priklauso nuo to, kiek tos „tautinės savimonės“ yra kiekviename mūsų. Beje, buvo ir „riebių“ frazių, kurių turinio nesinori versti. Pamaniau, kad jei alučio midučio gatvėse būtų mažiau, gal slaviškų ir germaniškų „priekaištų“, adresuotų muzikuojantiems, būtų mažiau. Ne, nekalbu apie abstinenciją, kalbu apie savimonę, kuri pakito tada, kai neliko tolerancijos ne tik savo kultūrai, bet ir pagarbos sau.

Puiku, kad „tautiniai nesusipratėliai“ nepateisino frazeologizmo šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina - tautinė daina, keliavusi ilgą kelią iki mūsų dienų, rado atgarsį žiūrovų širdyse. Koncertuose Teatro aikštėje, kur savo kultūrinį paveldą pristatė savieji ir svečiai, vakariniuose festivalio renginiuose, vykusiuose Meno kieme, auditorijos netrūko. Gera atmosfera pleveno naktišokiuose, oi gera! Mušant trankiam ritmui (ne, ne techno ar kokio kito echno, o folklorinės muzikos) – jaunimas šoko senuosius ratelius, „vartelius“. Pasirodo yra žmonių, mokančių gražiai linksmintis, galinčių ir norinčių išgirsti senų karinių–istorinių dainų, kurias atliko Vilniaus folkloro ansamblis „Visi“, neseniai išleidęs XIV-XIX a. karinių–istorinių dainų ir sutartinių kompaktinę plokštelę „Išjoj brolis karelin“ bei muzikuojantis senaisiais instrumentais. Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblio „Kupolė“, žiūrovą nukėlusį į ne visai senus, bet ne mažiau svarbius laikus, kai skambėjo partizaninės dainos. Matyt, neatsitiktinai garbingo amžiaus klaipėdietis, paklausęs šių dainų, nuošalėj užsirūkė pypkutę...

Kelias dienas rytais vyko kūrybinės dirbtuvės „Tradicinis dainavimas bei muzikavimas, tautinis kostiumas“, kuriose „prisikėlė“ 12 rekonstruotų (I–XVI a.) istorinių kostiumų, iliustruojančių geležies amžiaus romėniškąją, barbarų, vikingų, viduramžių bei renesanso epochų rūbų dėvėjimo tradiciją. Kostiumai atkurti remiantis lietuvių genties archeologiniais tyrimais, istoriniais duomenimis, ikonografija. Anot kolekciją pristačiusios Daivos Steponavičienės–Rugiaveidės, kolekciją kūrė menininkai ir jiems sunkiausia buvo susilaikyti nuo savo detalių kūrimo, tik kopijuoti. Tačiau nugalėjęs profesionalumas sukūrė tai, kas unikalu ir autentiška, ką klaipėdiečiai pirmą kartą galėjo matyti savo namuose. Galima postringauti apie tai, jog raudona spalva senovės rūbuose buvo retas (nes brangus) dalykas, kad sagų gausa reiškė prabangą, bet tai tikrai neatspindės to, ką buvo galima pamatyti festivalio metu gyvai. Ne tik pamatyti, bet ir pačiupinėti, išgirsti pačios kostiumų projekto autorės – archeologės Daivos Steponavičienės gyvą ir racionalų žodį apie lietuviško kostiumo virsmą. Reikėtų naudotis unikaliomis galimybėmis matyti čia ir dabar, kol praeitį liudijantys dalykai neišnyko kaip senovėje mėlyna spalva medžiagą dažanti žolelė...

Turtingas buvo festivalis savo renginiais, ansamblių gausa, gera „linine“ (vadinu tuo žodžiu tai, kas išlaikę tradicijas, sena) nuotaika. Paskutiniame, svečių koncerte Meno kieme, sekmadienį Bosnijos ir Hercegovinos ansamblio merginos ir vaikinai bei kiti dalyviai, galingai sudrebinę šokiu sceną, vainikavo festivalį. Vainikavo faktą, kuris neįmanomas be žmogaus, puoselėjančio savo tautinę savimonę. Ir visai nesvarbu, kas esi – lietuvis, lenkas ar meksikietis. Svarbu, kad nesibodėtum savo istorijos, tradicijų, savo kultūrinio mito. Savojo „lino kelio“ (pa)žinojimas būtinas, kad nūdienos „Žalgirio mūšyje“ išliktume ir vis parplauktume į savo uostą. Tradicijų uostą – atvirą mums ir kitiems. Savasties puoselėjimo ir kultūrinių mainų festivalį „Parbėg laivelis“.

Laimos Kaupienės nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės