Tekstai
Kristijonas Lučinskas. Muzika įkvėpimui ir atokvėpiui

2013-04-04

Kristijonas Lučinskas, prieš penkerius metus savo garso įrašų studiją pavadinęs „Soundprovocation“, kuriamos audioprodukcijos įvairove provokuoja ne tik klausytojus, bet ir pats save. Kelių elektroninės muzikos projektų autorius ir garso reklamų kūrėjas nuolat eksperimentuoja su žanrais bei skambesiu ir tolesnį profesinį kelią sieja su perspektyva kurti puikias galimybes eksperimentuoti ir kitiems.

Rytą pro Kristijono studijos Klaipėdos centre langą veržiasi įžūlėjančios pavasario saulės spinduliai, o iš grotuvo smulkučiais arfos lašeliais liejasi naujasis jo projekto „Deepinmood“ kūrinys „Downtown River“: gaivus muzikinis motyvas tapo neoficialiu pernai uostamiestyje vykusio I kūrybinių industrijų festivalio „IKRA savaitė“ garso takeliu, o šiemet, padedant saksofoninikui Algiui Kiliui, tapo visaverte kompozicija.

„Kiekvienu „Deepinmood“ kūriniu stengiausi tarti naują žodį, bet šįkart tai tiesiog šviesi muzika“, – komentuoja autorius. Projektas gyvuoja jau seniai, tačiau itin dideliu produktyvumu pasigirti negali – vidutiniškai per metus jo sumanytojas su bendraminčiais išleidžia vieną kūrinį. Liaudies muziką studijavęs K. Lučinskas didelę darbo laiko dalį praleidžia kurdamas komercinius audioklipus, likusį paskirsto kitiems aktualiems dalykams: bendradarbiavimui su teatro režisieriais, savo prieš penkiolika metų pradėtam elektroninės muzikos projektui „Driezhas“, kuris pernai išleido dar vieną konceptualų, autentiškos liaudies muzikos skambesio įkvėptą albumą „Gonija“, garso bibliotekų kūrimui.

– „Deepinmood“ yra atokvėpis po visų darbų?

– Turiu minčių parengti visą koncertinę programą, suburti muzikinį trio. Bet kūriniai, nors jų ir nedaug, yra labai skirtingi, su skirtingais balsais, skirtingomis kalbomis. Atliekant juos reikėtų apdoroti, pateikti kitaip, o tokiu atveju tai būtų jau nauji kūriniai. Dar nežinau, ar imsiuosi. Bet esmė ta, kad mane visada traukė įvairi muzika, ir lengvas inteligentiškas lounge – ne išimtis.

Pirmajam kūriniui paprašiau kolegės skaityti atstiktinį lietuvišką tekstą atvirkščiai, bet nuspalvinant jį intonaciškai. Skamba tarsi būtų skaitoma ispanų ar portugalų kalba, – šypsosi. – Kitam kūriniui pasikviečiau improvizuoti džiazo pianistą Saulių Šiaučiulį ir dainininkę Redą Striškaitę. „Beautiful Day in Tokyo“ muzika – rytietiškų spalvų, o tekstas – Amsterdame studijavusio pusbrolio bendrakursės japonės perskaityta orų prognozė, Japonijos sostinei pranašavusi didžiulę liūtį. Turiu ir vieną visiškai nepopuliarios stilistikos ir pernelyg ilgos trukmės kūrinuką su prancūzišku tekstu, bet pristigęs ugnelės jį užbaigti, būsiu užmarinavęs...

– Tikriausiai nuolat dirbant su garsu tai nėra retas dalykas?

– Pasitaiko, – juokiasi. – Šiaip jau dažniausiai pagavus kūrybinę mintį pirmiausia traukia sudėlioti stiprią kulminaciją. Deja, ties ja labai greitai perdegama, o įrašas gula į stalčių. Todėl stengiuosi paisyti bičiulio pasufleruotos rekomendacijos dizaineriams: kuriant naują darbą pirmiausia apsibrėžti ribas bei pagrindą ir tik tuomet dailinti detales – kad bet kuriuo metu sustabdytas turėtum parodyti, ką esi nuveikęs. Tai labai aktualu, pavyzdžiui, atliekant komercinius užsakymus, nes klientui, vaizdžiai tariant, negali rodyti vienos tobulos raidės iš viso būsimojo plakato. Kita vertus, nejausdamas struktūros, rėmų, niekada neužbaigsi pradėto darbo.

– Reklamas pradėjai kurti dirbdamas radijuje?

– Taip, pirmasis klipas buvo gimtosios Plungės radijo populiariausių dainų topų šaukinys. Jį sumontavau namuose. Šioje radijo stotyje studijų metais dirbau savaitgaliais ir vasaromis. Sėdėdavau studijoje visą parą – neperdedu, kartais ten net miegodavau.

– Įgijęs patirties gali pasiūlyti tekstui įgarsinti tinkamą balsą vien išgirdęs būsimojo klipo temą. Kieno balsai skamba reklamose? Kiek tokių nuolatinių bendradarbių turi ir ar ši veikla gali vykti visiškai virtualiai, be gyvo susitikimo studijoje?

– Kalbant apie tinkamus balsus, geri aktoriai yra lankstūs. Tai tiesiogiai proporcinga profesionalumui: geras aktorius gali pabūti ir meškučiu, ir solidžiu konferansjė. Tačiau vien teatrinės patirties šiai veiklai nepakanka. Esu bandęs garsinti tekstą su teatro aktoriumi, kuris iki tol nebuvo šito daręs. Rezultatu nusivylėme abu: perdėm emocingai skaitomas pranešimas skambėjo nevientisai... Klipus garsina radijo laidų vedėjai, viešojo kalbėjimo patirties turintys žmonės. Nuolatinių bendradarbių turiu apie dešimt. Virtualiai dirbti sudėtinga, geriau susitikti studijoje. Pirmiausia todėl, kad dvi galvos geriau nei viena – skaitant galima iš karto tartis, taisyti. Skaitydamas pats sau nejučia užsimiršti, kurį žodį ir kaip reikia išryškinti.

Dešimties sekundžių klipe svarbus kiekvienas žodis. Kai per dieną perklausai klipą dešimtis kartų, pradedi girdėti įraše kiekvieną artikulacijos ypatybę ir Visatos šnaresius, – juokiasi. – Tam tikromis aplinkybėmis ir požiūriu galima padaryti gerą darbą ir per pusvalandį, tačiau daugiausia laiko reikalauja maži tobulumai.

Dažna užsakovų klaida – ekonominių sumetimų žadinamas noras sudėti kuo daugiau informacijos į kuo trumpesnį klipą. Mano nuomone, geriau pasakyti vieną žodį ir palikti erdvės tylai: klausytojui reikia laiko suvokti informaciją; jeigu jos pernelyg daug, žinutė tampa sunkiai suprantama, susilieja su aplinkos triukšmu, ir žmogus jos nebeišgirsta.

– Audioklipo sukūrimas – tipinė užduotis. Ar nuolat jauties dirbantis kūrybinį darbą?

– Be abejo. Klipų montavimas nėra vien techninis karpymas ir suklijavimas. Nuolat ieškai kompromiso tarp užsakovo interesų, asmeninio suvokimo ir idealaus varianto.

– Tavo klientų gretos – stabilios?

– Taip, bendradarbiauju su keliomis reklamos agentūromis. Konkurencija šioje srityje yra labai didelė, bet daugiausia lemia asmeninės rekomendacijos. Lygiagrečiai plėtoju įvairesnes veiklos kryptis. Kuriu ir platinu virtualias garso bibliotekas – vokalo, įvairių garso efektų rinkinius; kelis skyriau autentiškiems lietuviškiems ir baltiškiems instrumentams: skudučiams, ragams, baltiškam dūdmaišiui.

– Šiandien paisai visuotinai įprasto grafiko ir studijoje nebenakvoji?

– Taip, subalansuoti dienotvarkę man padeda šeima ir drausmė – rytą turiu nuvežti vaiką į darželį, o dešimtą vakare pastate, kuriame yra mano studija, įjungiama apsaugos signalizacija, tad turiu prisitaikyti, – šypsosi. – Aišku, ir grįžęs namo vis mąstau ir rezgu kūrybinius sumanymus; neišjungiu kompiuterio ir tomis dienomis, kai niekad neskambina su skubiu užsakymu. Man svarbu neleisti laiko beprasmiškai ir pasitaikius progai, mėgautis kūrybine laisve.

– Tikriausiai jos ribas praplečia ir darbas teatre?

– Esu bendradarbiavęs su „Laisvojo teatro“ įkūrėju režisieriumi Nerijumi Gedminu, su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru Ramūnui Kaubriui statant muzikinę dramą „Adata“ ir Rūtai Bunikytei – „Verpalų pasaką“, taip pat prisidėjau prie pastarosios režisierės „Memelio teatre“ statyto mados ir šokio spektaklio „Geroji ir išvirkščioji pusės“; teko dirbti su Agnijos Šeiko, Dovilės Binkauskaitės, Daivos Palubinskaitės šokio spektakliais. Vienur buvau kompozitorius, kitur – garso režisierius. Tiesą sakant, dar net pats sau dorai nepaaiškinau to jausmo, bet suprantu, kad čia būsiu patyręs šį tą visiškai kitokio ir naujo. Teatras – dalykas, kuriuo gali gyventi.

Kalbino Valerija Lebedeva

Eglės Tautavičiūtės nuotraukos

Šis interviu yra asociacijos vykdomo projekto „Kūrybingoji Klaipėda: Vakarų Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų viešinimas“ dalis

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės