Tekstai
Birutė Skaisgirienė. Portreto paroda „Ecce Homo“

2013-03-26

Jau tampa gražia tradicija, kad atėjus pavasariui Klaipėdos fotografų bendruomenė -„Fotoklubas 50mm“ pristato vis naują savo jungtinę parodą.

Aleksandras Šikailovas

Po vasarą vykusio plenero, kuriame fotografai mokėsi kurti portretą ir gilinosi į šio žanro subtilybes, o rudenį, reguliariai rengiamuose kūrybiniuose susitikimuose aptarinėjo savo ir kolegų darbus, kiekvieno kūryboje išgrynindami  ir privalumus, ir trūkumus, dabartinė portreto paroda „Ecce Homo“ (Štai žmogus) yra tiesiog loginė  kūrybinės klubo veiklos seka.

Portretas pats savaime yra nuobodus žanras. Ypač dabar, kai esame užtvindyti portretais tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje. Besišypsantys manekenių ar  orių politikų veidai, žvelgia į mus iš vitrinų ar reklaminių skydų. Praeiname pro juos lyg pro pabodusias dekoracijas, net nestabtelėję. Tad, ką  reikia sugalvoti, kad portretas nenusibostų, kad norėtųsi grįžti prie jo vėl ir vėl, kad jis nebūtų nebylus, bet prakalbėtų ir užsimegztų fotoneratyvas? Kaip paneigti mitą, kad portrete jau viskas pasakyta? Štai kur portreto kūrėjo misija.

Asta Esu

Portreto žanras, be abejonės, yra ir pats populiariausias tarp fotografų. Juk visi, tik gavę fotoaparatus, tuoj pat skuba įamžinti savo šeimos narius, draugus. Žmogus nori nufotografuoti kitą žmogų. Tačiau tikrai ne kiekvienas kadras virsta portretu.

Galiausiai - portretas yra ir pats sudėtingiausias žanras.

Fotografija, regis, yra gimusi portretuoti žmogų: jo veidą, kūną, aplinką, kultūrą, globalinę ir kosminę erdvę. „Nei peizažas, nei natiurmortas, nei mokslinės fotografijos įvairovė negali lenktyniauti su magiškumo aura, kurią įgijo portretinė fotografija“, - pažymi Mary Warner Maryen. Todėl ne nufotografuoti žmogų, o sukurti jo portretą - profesinio  meistriškumo, intuicijos ir ypatingo jutimo reikalaujantis procesas.

Parodos negalima pavadinti vientisa. „Fotoklubas 50mm“ vienija labai skirtingą patirtį turinčius fotografus. Vieni pradėjo fotografuoti visai neseniai, kiti ne vienerius metus fotoaparato neišleidžia iš rankų,  kiti yra rimti ir pripažinti profesionalai savo srityje, dalyvaujantys rimtose parodose ir  žinomi ne tik Klaipėdoje.

Parodos kuratorius Vytautas Petrikas, pristatydamas šį projektą, teigė, kad portreto parodos sumanymas buvo - atskleisti kuo platesnį portreto kūrimo diapazoną.

Nuo socialinio, psichologinio  iki glamūrinio ir tapybiško ar poetiško.

Vienuose portretuose išlaikytas socialinis kontekstas, kitų erdvė išvalyta iki minimumo ir vienintelė žaliava kūrybai lieka tik žmogaus veidas ir emocinis krūvis, jei jį pavyksta sukurti.

Dainius Stubra

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė, kalbėdama apie parodą, negailėjo komplimentų fotografams, tačiau portretuose pasigedo eksperimento ir šiuolaikinės  postmodernistinės fotografijos apraiškų, nuobodulio estetikos įtakos.

Portretai labai įprasti, daugelis jų tęsia humanistinės fotografijos tradicijas, išlaikant frontalumą ir akių kontaktą.

Fotomenininkas Remigijus Treigys portretų fotografijoje pasigedo laiko atspindžių. Dalis portretų, labai ryškiai pretenduojantys į humanistinės fotografijos standartus, yra kone nepakitę, jie atrodo taip, lyg būtų buvę sukurti XXa. septintame dešimtmetyje, kuomet ir formavosi humanistinės fotografijos mokykla  Lietuvoje (R.Rakauskas, A. Aleksandravičius, A. Sutkus ir kt.). Taip pat jie atrodys ir dar po penkiasdešimt  metų. Kyla klausimas, gerai tai ar blogai,  kad portrete neatsispindi laikmetis. Gal tai nėra būtina sąlyga, tačiau jei menininkas sugeba per žmogų parodyti ir laikmetį, portretas yra tik įtaigesnis. Kaip labai stiprų frontalų portretą, nešantį savyje ne tik emocinį krūvį, bet ir atspindintį kontekstą, R. Treigys įvardino Sigitos Lubauskės jaunos merginos Simonos portretą.

Jame juntamas valingas, veržlus netgi agresyvus neo konformistinis šiuolaikinio jauno žmogaus charakteris ir tuo pačiu aptinkamos laikmečio detalėse (šukuosena, apranga).

Ypač ryškūs ir išsiskiriantys bendrame kontekste yra du pagyvenusių žmonių portretai: Viktorijos Radavičienės rembrantiškas senos moters veidas ir Donato Ruginio mefistofeliškas vyro atvaizdas.

Visada labai dėkingas portretavimui yra kuriantis žmogus, ir ypatingai jis atsikleidžia kūrybos procese. Tokie ekspresyvūs portretai, kurių kompozicijos ašis - kūrėjo rankos, parodoje yra du - Andriaus Kasmočio tapytojo Sigito Staniūno ir Aleksandro Šikailovo jaunos keramikės portretai.

Sigita Lubauskė

Ypatingu psichologizmu parodoje išsiskiria Astos Esu darbai. Prikausto žvilgsnį ir iššaukia empatiją berniuko, sėdinčio vežimėlyje portretas „Baltas angelas“.

Tai tarsi manifestas gyvenimui, pratęsiantis režisieriaus A. Matelio angelų tematiką.

Dekoratyvūs, tapybiški ir mistifikuoti Dainiaus Stubros darbai.

Portretų galerijoje - patys įvairiausi žmonės. Ne atsitiktinai pasirinktas parodos pavadinimas „Ecce Homo“. Tai Poncijaus Piloto, Romos prokuratoriaus Judėjoje, žodžiai, ištarti grąžinant erškėčiais karūnuotą ir nukankintą Kristų įsiutusiai miniai prieš pat nukryžiavimą.

Imkite, turėkite savo žmogų. Visokį.

Parodą iki 2013 balandžio 20 d. kviečiame aplankyti Klaipėdos m. savivaldybės viešosios bibliotekos meno skyriuje, J.Janonio 9

Dalyvaujantys autoriai:
1. Aistė Kliševičiūtė
2. Sigita Lubauskė
3. Aleksandaras Šikailovas
4. Rasa Tautvydienė
5. Viktorija Radavičienė
6. Renatas Šakinis
7. Edita Trinkaitė
8. Viktorija Vaitkevičienė
9. Andrius Kasmočius
10. Dainius Stubra
11. Eglė Rubinienė
12. Donatas Ruginis
13. Vasilijus Ščiogolevas
14. Asta Esu

Parodos kuratorius: Vytautas Petrikas

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos
Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės