Tekstai
Irma Leščinskaitė. Kūrybinės erdvės autonomiškumas

2013-03-06

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerija nuo  vasario 17 d. iki kovo 20 d. kviečia aplankyti  menininkės Irmos Leščinskaitės tapybos parodą „Kūrybinės erdvės autonomiškumas“.

„Irma – didelių formatų abstrakcijų virtuozė. Drąsios, organiškos  ir monumentalios erdvės pulsuoja vidine jėga, gyvumu, atmintimi. Menininkė naudoja dvasinės ir moralinės patirties kultūros ženklus, sprendžia tautinio tapatumo problematiką, įkvėpimo semiasi iš Lietuvos bažnyčių interjerų freskų, kur dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius darinius sudarančios architektūros, gamtos motyvų detalės.“(Alytaus dailė.-Vilnius, 2008)

Trumpas interviu su menininke Irma Leščinskaite.

Žinojimas “kaip reikia tapyti” gali stipriai stabdyti laisvą kūrybinį procesą - pritarkite arba paneikite. Yra manančių, kad abstrakčioje kūryboje visiškai nereikia žinoti ar mokėti, kaip tapyti.

Kūrinio atsiradimo seka tokia: 1. Mąstymas (paveikslo pirminiai “duomenys“) 2. Procesas (dinamiškas, gali būti laisvas kūrybinis procesas, beveik nevaržomas) 3. Teorijos ir praktikos dominantės (kompozicijos, struktūros) paieškos. Ši struktūra iki paveikslo atsiradimo gali pasikartoti kelis kartus.  Meninė kūryba yra savita teorinės veiklos atmaina.

Kūrinio kūrimas - ilgas mąstymo procesas, reikalaujantis žinojimo, mokėjimo, atsakomybės ir dvasinių bei fizinių jėgų.

Jūsų kūryba beveik visiškai laisva nuo lietuviško tradicinės tapybos. Koks Jūsų požiūris į lietuvišką tapybos mokyklą?

Požiūris į klasikinę tradicinę lietuvišką tapybos mokyklą  yra teigiamas.
Nutolus nuo jos...
Nepriimtini aspektai: lietuvių tapytojų jausmingumas, gestiškas (nesuvaldytas) paviršutiniškas kūrinio plastinis artikuliavimas, agrariška mąstysena.

Ar galėtumėte pasakyti, kad pasirinkdama abstrakciją renkatės intuityvų protestą prieš ją?

Tai joks protestas.

Abstraktusis meno kūrinys turi nepriklausomumą. Kiek Jums yra svarbi vidinė laisvė kūryboje?

Paveikslo vizuali sandara laikoma savarankiška plastine vertybe, kuri nepriklauso nuo ja perteikiamo „gyvenimiško“ turinio. Kaip tik tokį meną šiuolaikinės formalistinės meno teorijos ir laiko tikrojo, vien estetinės darnos siekiančio meno pavyzdžiu.

Jūsų darbai stebina aukšta koloristine kultūra. Kur jos šaltiniai?

Šaltiniai: meno istorijos, įvairių laikotarpių kūrinių analizė, ypatingas dėmesys XVIIIa. koloristinei sampratai, LDK paveldui, meno filosofijos veikalai, literatūros ir muzikos kūrinių struktūrinių kompozicinių derinių analizė.

Ar galima teigti, kad abstrakcija tėra tik  spontaniškas Jūsų jausmų ir vaizduotės atspindys drobėje, mėginimas įsiveržti į ten, kur būna sapnai, mintys, prisiminimai ir kad nėra jokio reikalo ieškoti gilios prasmės.

Nors meno kūrinys sukurtas iš juslinės medžiagos, kuri priklauso realiam pasauliui, ir nors jame matyti menininko gyvenimo ir jį supančios bei palaikančios kultūros žymės, svarbiausias jo tikslas - pasitelkus juslinius simbolius - atverti kūrinio stebėtojui / suvokėjui tai, ką galima pavadinti idealia galimybe. Meno kūrinys tam tikra prasme yra tikrovės papildymas, tačiau toks papildymas, kuris, nors ir gali būti integruotas kaip kultūros produktas, nepasiduoda integruojamas būtent kaip meno kūrinys. Kaip meno kūrinys jis yra uždara struktūra. Pradėti jį kontempliuoti - tai palikti tikrovės sritį ir suvokti konkrečią alternatyvą tikrovei kaip galimybę.

P.Picasso yra pasakęs „pasaulis šiandien neturi jokios prasmės, tai kodėl nutapytas paveikslas turėtų?“

Būties ir prasmės paieškos niekada nesibaigia. Kūryba - gyvas įrodymas.

Noriu užduoti Jums menininko Marijaus Jonučio klausimą  dailininkui Antanui Obrackui. Ar po visu tuo (po abstrakčia tapyba) yra daiktai, ar tiktai tik spalvos ir emocijos? Labai nuramintų atsakymas, kad vis dėlto kažkur daiktas yra, nes neramu va dėl ko: manau, kad smegenys mąsto daiktinėmis kategorijomis – toks evoliucijos ir vėliau civilizacijos rezultatas, tad negi  abstrakcionistai pažengę toliau evoliucijos keliu ir mąsto jau spalvomis ir dėmėmis, kurios gyvena paveiksluose savą gyvenimą?

Sunyko net pats formos principas. Jį pakeitė savitas ir gana keistas darinys - „beformės struktūros“ (E. Neumanno apibūdinimas) principas, kurio išraiška mene tapo amorfinės „struktūros“. Tai reiškia, kad tapybos „objektu“ tapo postmoderniai laisvai konstruojamas kūrinio „elementas“ grynųjų santykių laukas. Tapybinio vaizdavimo „objektu“ ir „tikslu“ tapo pats vaizdavimas, kaip nesibaigiantis procesas ir vyksmas. Abstrakčioji tapyba, kaip pažymėjo  Hannah Arendt (postmoderniosios politinės filosofijos atstovė), darosi savireferentiška.

Irmos Leščinskaitės kūrybinė biografija:

2004-2007 m. Meno aspirantūros studijos VDA (suteiktas Dailės krypties Meno licenciato kvalifikacinis laipsnis).
1992-1998 m. Tapybos studijos VDA (magistro laipsnis)
2009 m. Skirta valstybės stipendija  (Lietuvos Kultūros ministerija).
2006 m. Stipendija, rezidencija Kunstlerhaus Lukas, Ahrenshoop (StiftungKulturfonds),Vokietija.
2001 m. Lietuvos Dailininkų sąjungos narė (suteiktas kūrėjo statusas).
1996 m. Dž.Soroso stipendija.
1996m. Tapybos studijos Salzburgo Vasaros Menų Akademijoje(dėstytojai N.Spero ir L.Golub JAV), Austrija.

Meninė veikla

Nuo 1990 m. dalyvauja Lietuvos ir užsienio parodinėje veikloje. Surengusi 21 personalinių parodų, dalyvavo 95 bendrose tapybos darbų parodose, meniniuose projektuose: Lietuvoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje,Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentė.

Interviu parengė Klaipėdos m. savivaldybės viešosios bibliotekos vedėja Birutė Skaisgirienė

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės