Tekstai
Rita Bočiulytė. Tuk, tuk – vasario „Durys“

2013-02-28

Su dienraščiu „Klaipėda“ šiandien pasirodė vasario „Durys“ – spalvotas, gausiai iliustruotas 16-kos puslapių meno leidinys, leidžiamas kas mėnesį nuo 1995-ųjų. Šiuosyk jame krebžda maištingos artėjančio pavasario nuojautos... Skaitytojus panardindamos į pajūrio kultūros ir meno įvykių verpetą, „Durys“ kviečia stabtelėti prie jų vertinimų ir įžvalgų, o literatūros gerbėjams pateikia keturis puslapius „Gintaro lašų“ su naujų Klaipėdos rašytojų knygų sutiktuvių atgarsiais, recenzija bei geros gaivios poezijos pluoštu.

Praveria „Langą“ į artėjančias parodas

Pirmame puslapyje „Durys“ praveria „Langą“ į artėjančias naujas parodas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose ir Prano Domšaičio galerijoje.

Tai jau rytoj pristatoma atrankinė Lietuvos menininkų ekspozicija Jaunųjų Europos kūrėjų 2013–2015 metų bienalei. Kitoje parodoje savo naujausius kūrinius pateiks trys Jaunųjų Europos kūrėjų 2011–2013 metų bienalės dalyviai – klaipėdietis Rodionas Petroffas (Lietuva), Serena Zanardi ir Cesare Bignotti’s (Italija), internete vykusio balsavimo metu publikos išrinkti geriausiais bienalės autoriais. Taip pat rytoj Klaipėdoje bus pristatyta Lietuvoje mažai žinomo JAV nepriklausomo kino atstovo Adolfo Meko (1925-2011) gyvenimo ir kūrybos retrospektyva.

O kur dar keturi vernisažai P.Domšaičio galerijoje, kur kitą savaitę atidaroma marinistinių XVII–XX amžių peizažų paroda, dvi taikomosios dailės ekspozicijos – „Nuo baroko iki secesijos“ ir iš klaipėdiečio Dionyzo Varkalio sukauptos Klaipėdos krašto kolekcijos, taip pat bus rodoma „XVI–XIX amžių Vakarų Europos meistrų grafika“ iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Išties bus į ką akis paganyti.

Svarsto apie teatrų premjeras

Verčiame toliau... Teatrologės Rita Bočiulytė, Gitana Gugevičiūtė ir muzikologė Danguolė Vilidaitė dalijasi mintimis apie Klaipėdos muzikinio teatro premjerą – šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinę dramą „Adata“. Jos svarsto, kodėl žadėjęs sensaciją antrasis šio kūrinio pastatymas tokiu netapo, kaip pirmasis, 2007-aisiais nugriaudėjęs Rygoje... („Klaipėdos muzikinio teatro „Adatos“ dūriai – pro šalį“).

Klaipėdos dramos teatro premjerą – aktualią ir keistą savo vyriškai moteriška problematika Carylės Churchill dramą „Top Girls“ („Neprilygstamosios“), pastatytą režisieriaus Gyčio Padegimo, analizuoja teatrologė dr. Jūratė Grigaitienė („Top girls“ – vyriškai apie moteris“). Ji pastebi, kad „tema itin aktuali, yra palikta daug erdvės aktorių improvizaciniams gebėjimams prasiveržti. Tačiau pritrūko režisūrinių štrichų, kurie suvaldytų ir sulydytų netradiciškai sukonstruotą dramaturginę struktūrą į stilistiškai vieningą visumą, kad kūrinys suskambėtų visa jėga“.

Verčia kultūros istorijos puslapius

Klaipėdos kultūros istorijos puslapius „Duryse“ toliau verčia Jovita Saulėnienė, apgailestaudama, kad „senoji Klaipėda negali pasigirti garsiais rašytojais. Jos gyventojų literatūriniam skoniui vertinti beveik nėra medžiagos. Neintriguojanti ir literatūros raida. Skirtini du miesto literatūrinio gyvenimo periodai: poetinės kūrybos pradžia XVII a. ir Tėviškės rašytojų literatūra XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje“. Šiuosyk autorė pasakoja apie pirmąjį Klaipėdos poetą Simoną Dachą ir jo poetinę dedikaciją Klaipėdai, su kuria šiandien susipažinęs retas klaipėdietis. Todėl greta publikuojamas ir šis kūrinys („Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (2)“).

Uostamiesčio kultūros istorijai ir šiandienai svarbią temą paliečia Sondra Simanaitienė, aptardama Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus išleistą knygą „Klaipėdos skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“. Ši knyga yra pirmoji apie senąsias miesto kapines ir granito skulptūrų simpoziumų istoriją. Todėl jau vien šis faktas leidžia vadinti šį leidinį reikšmingu kultūriniu įvykiu Lietuvoje, įsitikinusi autorė. „Siekis sulydyti į vieną kultūrinį kompleksą du istorinius lig šiol konfliktiškai koreliuojančius sluoksnius – kapines ir modernios skulptūros galeriją po atviru dangumi – taip pat yra vienas iš šios knygos tikslų“, – pastebi ji („Skulptūrų parko lobių beieškant“).

Pašnekovas – Donatas Bielkauskas

Valerija Lebedeva „Duryse“ kalbasi su jaunu klaipėdiečiu kompozitoriumi Donatu Bielkausku, eksperimentinės etnomuzikos mėgėjams žinomu savo autorinio projekto DONIS vardu. Šio menininko sąlytis su folkloru iliustruoja neaprėpiamas šio klodo platybes ir jo atveriamas kūrybines perspektyvas. Dešimtąjį albumą išleidžiantis kompozitorius nemato prasmės skaičiuoti savo darbus ir nebraižo kreivės kūrybiškumo kaitai atspindėti: kiekvienas jo leidinys yra kitoks nei ankstesnis, kiekvienas atranda vis kitokį klausytoją („Muzikinė kelionė – savo maršrutu“).

Dairosi po Klaipėdos galerijas...

Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė dairosi po klaipėdiečio keramiko Israoildžono Baroti personalinę parodą „Suzani“, veikiančią jo paties galerijoje uostamiestyje („Ten, kur molio upės, glazūros krantai...“), ir primena mažosios skulptūrinės plastikos parodą „Mainai“, kurią Klaipėdos skulptoriai baigiantis 2012-iesiems buvo surengę Vilniuje, o šių metų pradžioje su ja supažindino ir „Klaipėdos galerijos“ lankytojus.

Iš tikrųjų pastaroji yra Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos skulptorių mažosios plastikos apžvalginių parodų ciklo dalis. Prieš tai Klaipėdos meno gerbėjai turėjo galimybę pamatyti kitų dviejų miestų skulptorių parodą, o dabar – ir abi ekspozicijas palyginti. Anot dailėtyrininkės, uostamiesčio „dailininkai labiau linkę prie įprastų skulptūrai medžiagų – metalo, medžio, akmens ir prie įprastų metalo ir akmens derinių. Taip pat labiau ryškina ir įprastas tų medžiagų savybės, nepriversdami jų (medžiagų) imituoti, apsimesti ar įgyti kitų, netipiškų, joms nebūdingų. Vieni tai įvardins kaip „labiau tradiciška“, kiti gal ir „labiau konservatyvu“... („Mažosios plastikos „Mainai“:  dalis antra – atsimainymas“).

...ir Antano Mončio namuose-muziejuje

Ko jau ko, o šiaulietės Lauros Guokės parodos „Sunaikinta visata“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje tikrai nepavadinsi konservatyvia.

Kaip pastebi apie ją rašanti menotyrininkė Danguolė Ruškienė, naujausiuose jaunos autorės darbuose – visas spektras vizualinių (ne)būties apmąstymų. „Tai galimybė suvokėjui patekti į kitą realybės lygmenį, nors ir simuliuojamą, bet pakankamai įtikinantį, kad trumpam galėtų atsiriboti nuo esaties, nuo to, ką paliko ateidamas čia, ir panirti į save“, – teigia menotyrininkė, dalydamasi įžvalgomis apie L.Guokės parodą. Kompaktiško formato nuotraukas, kurias iš tamsos ištraukia slėpiningi šviesos šuorai, joje į visumą sujungia ekspozicinės salės centre kabanti autorės piešinių instaliacija... Autorė rašo: „Instaliacija siūlo dvi jos suvokimo galimybes. Stebėdamas ją iš šalies, tampi Lauros kuriamos istorijos liudininku. Patekęs tarp atskirų jos sluoksnių, tampi šios istorijos dalimi. Bet kuriuo atveju, tai – nauja patirtis, akumuliuojanti naujus potyrius, kurie išlieka neatsiejami nuo tos pačios temos – individo (ne)būties ir visatos santykio“ („Nebylus visatos sunaikinimas, arba Žodžiai, virtę pelenais“).

Kviečia į kiną, kur rodoma „Aurora“

Apie kiną kalbantis ir rašantis Aivaras Dočkus šįkart aptaria iš Klaipėdos kilusios režisierės Kristinos Buožytės naujausią darbą „Aurora“, tapusį šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga ir jau spėjusį susižerti net 12-os tarptautinių kino festivalių apdovanojimus.

Kino kritiko teigimu, vis dėlto „jokiais apdovanojimais ar interneto svetainių vertinimais pasikliauti neverta. Reikia įsmeigti į ekraną nuosavas akis“. O jas įsmeigęs Aivaras nebuvo sužavėtas. Nors pripažįsta, kad „Auroros“ stipriausia vieta, stuburas yra idėja ir siužetas. „Skirtingai nuo daugelio lietuviškų filmų, „Aurora“ gali tuo pasigirti. (...) Labai originalu, išradinga ir atsiveria beribės erdvės fantazijai. (...) Mokslinės fantastikos elementai atrodo nepriekaištingai (...)“, – įvertina kritikas. Tačiau vėliau... „prasideda lietuviško poetinio kino miksas su vaizdo klipų stilistika“ ir, anot A.Dočkaus, „filmas baigiasi ten, kur prasidėjo. Ties tikrai stipria idėja. Kuri taip ir liko idėja“.

„Gintaro lašuose“ – literatūra šiandien

Apie kitus menus – tiek, dar žiupsnelis – literatūros.

„Gintaro lašai“ siūlo įvertinti pajūrio poetės Almos Riebždaitės poezijos ciklą „Negalimybės“ ir jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Indrės Gegeckaitės eilėraščius. Dalia Bielskytė jautriai pasakoja apie klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko novelių knygos sutiktuves („Miestelio istorijose“ – mūsų visų Černiauskas“). Ši knyga išleista praėjus beveik dvejiem metams po autoriaus mirties... Dainius Vanagas savo recenzijoje „Nepatogumo estetika“ azartiškai analizuoja kito klaipėdiečio – šiemečio Vyriausybės meno premijos laureato Gintaro Grajausko naują knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“.

Štai ir viskas. Vasario „Durys“ atidarytos – gal rasite ką nors įdomaus sau.

Po dienos kitos besidomintiems ir šis numeris taps pasiekiamas internetu: http://www.durys.daily.lt arba per banerį portale http://klaipeda.diena.lt/naujienos/kultūra

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės