Tekstai
Rita Bočiulytė. Pirmosios metų „Durys“ atidarytos

2013-01-31

Šiandien su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė pirmasis šių metų meno leidinio „Durys“ numeris. Kaip jau įprasta, spalvotas, gausiai iliustruotas 16-kos puslapių leidinys skaitytojus kviečia atidžiau pažvelgti į kultūros ir meno įvykius pajūryje bei stabtelėti prie jų vertinimų, o literatūros gerbėjams pateikia keturis puslapius „Gintaro lašų“ ir skelbia šiemečio Jaunųjų kūrybos konkurso pradžią.

Istorinio jubiliejaus muzikiniai atgarsiai

Jau pirmame puslapyje „Durys“ žvelgia pro „Langą“ toliau ir praneša, ką klaipėdiečiai menininkai veikia už savojo miesto ribų. O jie rodo spektaklius Vilniuje, skina laurus grafikos parodoje šalies sostinėje, pristato autorines ir net šeimynines savo kūrybos ekspozicijas Šiauliuose...

Verčiame toliau... Muzikologė prof. Daiva Kšanienė rašo apie bene ryškiausiu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-mečiui skirtų renginių akcentu tapusį sausio 15-osios minėjimą ir iškilmingą koncertą, kurį surengė Klaipėdos muzikinis teatras. Ji pastebi, kad „iškilmingo koncerto programa buvo sudaryta labai apgalvotai ir tikslingai, susiejant ją su įvairiais istoriniais laikotarpiais vienaip ar kitaip su Klaipėdos muzikine kultūra susijusiais kūriniais. (...) Žymaus Lietuvos istoriko Č.Laurinavičiaus paskaita apie svarbius ir lemtingus Lietuvai bei Klaipėdos kraštui 1923 m. įvykius, Lietuvos vyriausybės politinius sprendimus ir realius veiksmus įvedė į būsimo prasmingo ir labai pavykusio koncerto kontekstą. Juk Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos turėjo ne tik geopolitinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektą, lėmusį krašte ir lietuviškos muzikinės kultūros pakilimą, tam tikra prasme net suklestėjimą. (...) Viso iškilmingo koncerto metu scenoje rodomos Klaipėdos istorinio sukilimo, žymių jo veikėjų portretų, grupinių nuotraukų, architektūrinių statinių ir kitos vaizdo projekcijos pagilino renginio prasmę, suteikė žinių bei neabejotinai sukėlė žiūrovų pasididžiavimo savo šalimi jausmus“ („Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-metį, skambėjo muzika“).

Senosios Klaipėdos kultūros pėdomis

Tęsdama istorinę temą, Jovita Saulėnienė dalijasi liūdna žinia, Klaipėdą pasiekusia iš Vokietijos, kad išėjo amžinybėn Maja Ehlermann Mollenhauer – autorės žodžiais, šviesi asmenybė, daug nuveikusi grąžinant Rytprūsių istorijos, kultūros, meno ženklus, kurie šiandien gražiai įsitvirtinę Lietuvos kultūroje. Ji buvo Hermanno Blodės anūkė, dailininko ekspresionisto Ernsto Mollenhauerio duktė. Meno istorikė. Savo gyvenimą paskyrusi Rytprūsių kultūros paveldui. „Ji buvo tarsi Rytprūsių kultūros ambasadorė, kuriai gimtoji Kuršių nerija buvo ne tik kūrybinė tėviškė, bet ir kultūros mainų tarp Rytų ir Vidurio Europos tautų dialogas. M.Ehlermann Mollenhauer buvo tas vienintelis dar likęs gyvas ryšys, siejęs su Nidos dailininkų kolonija, kuriai prikelti naujam gyvenimui ji negailėjo nei laiko, nei jėgų“, – rašo J.Saulėnienė („In memoriam Majai Ehlermann Mollenhauer“).

Kitame savo straipsnyje ji grįžta prie senosios Klaipėdos kultūros ir, vartydama jos puslapius, šiuosyk uostamiestyje ieško literatūrinių ženklų. „Senosios Klaipėdos literatūrinis paveikslas... Koks jis? Kas ir kaip jį kūrė? Kiek dėmesio jam skyrė miesto gyventojai? Ką mes žinome apie klaipėdiečių literatūrinį skonį, su literatūra susijusius jų pomėgius? Kiek ta kultūrinė atmintis gaji dabar? Šie ir kiti klausimai – nemažas galvosūkis, ir ne į visus juos galima atsakyti. Tai nearti dirvonai“, – teigia autorė, išvyniodama literatūrinį žemėlapį, kur surasime Simono Dacho, Kristijono Donelaičio, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės, Igno Šeiniaus bei kitus vardus („Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (1)).

Kinas, sulaukęs didžiulės sėkmės

Valerija Lebedeva „Duryse“ kalbasi su iš Klaipėdos kilusia kino režisiere Kristina Buožyte, kurios naujausias darbas „Aurora“ tapo šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga. 12-os tarptautinių kino festivalių apdovanojimus pelniusio filmo peržiūros sausį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre sulaukė neregėtų anšlagų. „Kino pasaulio sąlygos – gana atšiaurios, atvirumas naujokams – ribotas. Tad kiekvienas gautas apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link. Labai svarbu, kad filmas galėtų kuo ilgiau gyvuoti, o šis ciklas labai trumpas: lietuviška juosta, negavusi apdovanojimų ir neparodyta užsienyje, keliaus į archyvą, kurio niekas nekapstys, kol ateis laikas istorinei retrospektyvai“, – be kita ko, teigė duodama interviu režisierė K.Buožytė („Žalia šviesa kino džiunglėse“).

Apie kiną kalba ir Aivaras Dočkus, „lukštendamas“ į kino teatrus atkeliavusį naują epą „Hobitas: nelaukta kelionė“. „Filmo režisūrinis sumanymas aiškus ir skaidrus – „Hobitas“ neginčijamai iš rašytojo Ronaldo Reuelio Tolkieno pasaulio ir paralelės su „Žiedų valdovu“ neišvengiamos, tačiau jis ir savitas, kitoks. Ne tik dėl poros veikėjų ir siužetinių linijų, kurių nėra knygoje. Filmas gerokai šviesesnis už „Žiedų valdovo“ trilogiją... O pirmoji „Hobito“ sėkmė slypi ten pat, kur ir „Žiedų trilogijos“ ekranizacijos pirmieji lobiai. Tai pagrindinių aktorių parinkimas“, – mano kino kritikas, lygindamas ankstesnį ir naująjį režisierius Peterio Jacksono darbus („Magijos karaliaus Peterio sugrįžimas. Pradžia“).

Ne tik apie „Malonę praradusiuosius“

„Durų“ atvarte – įspūdžiai iš parodos „Falling from Grace“ („Malonę praradusieji“). Pateikta kaip didžiausias kada nors Lietuvoje buvęs šiuolaikinio švedų meno pristatymas, ji atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose ir užima juos visus. „Nors pristatydamas šį meno projektą jo kuratorius Martinas Schibli’s tvirtino, jog tai jaunosios, tarptautinėje meno arenoje jau išgarsėjusios Švedijos menininkų kartos menas, sunku patikėti, kad jis atspindi visos šalies potencialą šioje srityje. Jei taip, tai liūdna. Abejonių nekiltų, jei analizuodami parodos temą – išgirtosios socialinės Švedijos gerovės įtaką dabartinės kartos gyvenimo būdui ir laisvam pasirinkimui – autoriai nertų į pačias šiuolaikinio meno gelmes. Bet švedų ekspozicijoje dažnas čionykštis meno gerbėjas pasigedo įdomesnių minties judesių, net amato įvaldymo. (...) Vienas kitas emocijos blyksnis, įdomesnis socialinės problemos rakursas – ir viskas“, – rašoma straipsnyje. Ten pat menotyrininkas Ignas Kazakevičius bando „pakurstyti ugnį“ diskusijai ne tik apie šią parodą, apskritai apie šiuolaikinį meną (R.Bočiulytė „Malonę praradę švedai ieško išeičių šiuolaikiniame mene“).

Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė meno ieško ir randa jo su kaupu klaipėdietės grafikės Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienė retrospektyvinėje kūrybos parodoje, veikiančioje Prano Domšaičio galerijoje. Be kita ko, įdomu, kad paroda – nei jubiliejinė, nei ataskaitinė, kaip įprasta pateikiant kelių dešimtmečių kūrybą. Bet, dailėtyrininkės teigimu, tai turi prasmę: „Tik palyginę 1980-ųjų ir naujausius raižinius pamatysime, koks kelias nueitas, kol grafika „prijaukinta“ ir savaip permąstyta, kaip pasikeitė pasaulėvaizdis ir formos suvokimas, praturtėjo štrichas, toniniai sprendiniai“ („Nei jubiliejus, nei ataskaita, tiesiog kūryba“).

Narplioja teatro peripetijas

Minčių iš Arvydo Juozaičio pjesių knygos „Gyvųjų teatras“ pristatymo ir apie vienos jos dramos pastatymo perspektyvas Klaipėdoje pažeria Dalia Bielskytė. Ji pasakoja, kad „pokalbis, kaip galima buvo tikėtis, buvo gyvas, smagus, banguotas, neleidžiantis pavargti ar nutolti nuo turinio, panyrant mintimis į liūdnus ar romantiškus mąstymus. Pasakyčiau – teatrališkas. Puikūs aktoriai, puikūs žiūrovai ir nuojauta, kad ilgai netrukus iš naujoje knygoje pasėtos sėklos išdygs dar vienas Klaipėdai svarbus kultūrinis daigas: spektaklis apie ryškią ir spalvingą istorinę asmenybę – Prūsijos karalienę Luizę... (...) Kodėl gi pjesių rinkinio pavadinimas – „Gyvųjų teatras”, jei nė vieno iš jos pjesės veikėjų seniai nėra gyvo? Anot A.Juozaičio, „dabarties nėra, yra tik praeitis ir ateitis. Dabartį galima pamatyti tik teatre. Tas, kas supranta, kad teatru sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas, neišvengiamai tampa dramaturgu. Arba režisieriumi. Nugyventi mūsų metai gula sluoksniais tarsi persiški kilimai, jie auga mūsų atmintyje. Praeitis mus valdo. Ir praeitis atgyja teatro dabartyje” („Knygoje Klaipėdai prisikėlė karalienė Luizė“).

Teatro peripetijas narplioja ir Eglė Dirgėlaitė, analizuodama Klaipėdos lėlių teatro naujausią spektaklį – be galo smagią, juokingą ir originalią pasakos „Raudonkepuraitė“ interpretaciją. Tai ne tik komiška avantiūrinė (melo)drama su kriminaliniais elementukais, bet dar ir muzikinis spektaklis. Autorė džiaugiasi, kad jis įdomus ne tik vaikams. „Personažai, veiksmo vieta ir laikas – atpažįstami, galima identifikuotis arba identifikuoti kažką iš aplinkinių (...), smagiai pasijuokti iš nūdienos aktualijų, veikėjų žeriamo gatvės slengo, net tarmiško kalbėjimo, netikėtų, kitąsyk absurdiškų situacijų ir personažų poelgių“, – dėsto autorė, negailėdama komplimentų „vilnonio“ spektaklio dailininkei ir dviems aktorėms, jame sukūrusioms nepakartojamų charakterių ir balsų personažus („Raudonkepuraitė, kuri suvynios jus į vatą“).

Apie gerą šokį be anšlago

Šokio kritikė Violeta Milvydienė savo straipsnyje apgailestauja, kad labai mažai klaipėdiečių atėjo pažiūrėti Rygos šokių trupės „Dzirnas” modernaus šokio spektaklį „O’Fortuna“, kuris buvęs vertas didesnio dėmesio. Ir ne tik todėl, kad tai buvo pirmas Latvijoje garsios trupės pasirodymas Lietuvoje.

Kaip pastebėjo šokio specialistė, „modernusis latvių trupės pastatymas pateikė keletą malonių staigmenų – netikėtų rakursų, savitų išskirtinių ypatybių. (...) Viena jų – tai esminė idėja, tapusi kone svarbiausia spektaklio „dalyve”, jo ašimi – scenografijos elementas“.  Tai didžiulis tuščiaviduris kampuotas rutulys, kurio kontūrai primena Rubiko kubą. Svarbiausia, kad jame spektaklio „šeši personažai tarpusavyje tiek vidujai, tiek techniškai, net virtuoziškai suderinę savo judėjimą – jie laipioja, šokinėja, dūksta natūraliai ir lengvai, akimirksniu keisdami vietas, „piešdami“ įvairias trajektorijas. Jie juda tarsi nejausdami diskomforto, be jokios įtampos ar aukščio baimės, kartais demonstruodami efektingus triukus ir tik retsykiais kojomis liesdami žemę. (...) Muzikalumas buvo tiesiog puikus. Garsų, akcentų bei niuansų polifonija stilingai papildyta prasmingu judesiu. Ir toliau augant muzikinei euforijai, intriga nė minutėlei neatslūgsta, o energetiškai bei filosofiškai išsirutuliojusi spektaklio fabula epiloge ir choreografiškai vykusiai įprasminta bei galutinai atskleista“ („Choreografinis latviškojo malūno sėkmės „suktukas”).

Skelbia kūrybos konkursą

Literatūros gerbėjams – dar 4 puslapiai „Gintaro lašų“, kuriuose dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys skelbia jaunųjų kūrybos konkursą (dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų) ir laukia jų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2013-ųjų lapkričio vidurio. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Šis konkursas jau tapo tradiciniu, kasmečiu. Jis pradėtas rengti 2006-aisiais ir kasmet sulaukia vis daugiau dalyvių iš visos Lietuvos.

Ten pat sužinome, kad pastaruoju metu Rusijos skaitytojai vis labiau domisi šiuolaikine ir ne tik – lietuvių literatūra. Pasak Rusijos PEN klubo Kaliningrado skyriaus atstovo Sergejaus Isajevo, tokią išvadą galima daryti, vartant naujausius prie Baltijos leidžiamų žurnalų „Paraleli“ ir „Mur+“ numerius, kuriuose Lietuvos Respublikos autoriai pristatyti gana įvairios atrankos principu. Tarp jų – ir visas būrys pajūrio rašytojų, džiaugiasi apžvalgoje autorius („Rusijos žurnalai – kaip literatūrinės Lietuvos veidrodis“).

Šiuosyk „Gintaro lašuose“ Dainius Vanagas varto ir kritikuoja Vaidos Marijos Knabikaitės istorinį romaną „Gulbės sparnu palytėtos“ („Karaliaus sugrįžimas“), dar publikuojama klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio spaudai ruošiamo romano „Dulkė ir šešėlis“ ištrauka („Gyvasis eksponatas“) ir šiemetės, jau 27-osios literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureato kretingiškio prozininko Algio Kuklio novelė „Įtariamasis“. O pirmasis šiemečio Jaunųjų kūrybos konkurso dalyvių puslapis skirtas klaipėdiečio Jurgio Viningo eilėraščiams ir miniatiūroms.

Tam kartui – viskas. Pirmosios šių metų „Durys“ atidarytos – imkite ir skaitykite.

Po dienos kitos besidomintiems ir naujausias numeris taps pasiekiamas internetu: http://www.durys.daily.lt arba per banerį portale http://klaipeda.diena.lt/naujienos/kultūra

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės