Tekstai
Klaipėdiečių premjera: kaip išlikti moterimi vyrų pasaulyje?

2013-01-07

Režisierius Gytis Padegimas. Sauliaus Serapino nuotr.Sausio 25 ir 26 d. 18 val. Klaipėdos dramos teatras kviečia į pirmąją šių metų premjerą: Žvejų rūmuose (Klaipėda, Taikos pr. 70) žiūrovų lauks Kerilės Čerčil (Caryl Churchill) dviejų veiksmų drama „Top Girls (Neprilygstamosios)“. Spektaklį režisavo Gytis Padegimas, scenoje šįkart karaliaus moterys: žiūrovų įvertinimo lauks Klaipėdos dramos teatro aktorės Alina Mikitavičiūtė, Jūratė Jankauskaitė, Regina Šaltenytė, Jolanta Puodėnaitė, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Eglė Jackaitė, Simona Šakinytė.

Kerilė Čerčil  - viena žymiausių XX a. pabaigos britų dramaturgų. Jos pjesė „Top Girls“, parašyta 1982 m.,  tapo chrestomatiniu veikalu ir yra įtraukta į daugelio pasaulio universitetų literatūros dėstymo programas. Ji pateko ir į 100 geriausių tūkstantmečio pjesių sąrašą, kurį sudarė Britų Nacionalinis teatras. Gausūs šio kūrinio pastatymai Europos, Amerikos bei Azijos teatrų scenose yra sulaukę išskirtinio dėmesio. Kerilė Čerčil  – išradinga ir drąsi novatorė tiek idėjų, tiek personažų bei dramaturginių formų prasme. Jos pjesės visuomet kelia intriguojančius uždavinius atlikėjams, režisieriams ir net žiūrovams.

Jau pati „Top Girls“ struktūra ganėtinai neįprasta – tai visiškai atskiri epizodai, kuriuose kartojasi tik vienas personažas, Marlenė, o laiko ir tikrovės procesai tarsi atgręžti atgal – pjesė prasideda nuo sąlyginio, fantastinio lygmens, sudaryto iš daugialypių praeities klodų, vėliau ji šokteli į šių laikų tikrovę, aplenkdama finalinius įvykius, galiausiai grąžinančius mus į realios sekos pradžią, kurios rezultatus jau žinome. Tokia atbulinė eiga permaino vyksmo perspektyvą ir jo prasminę sandarą, sukurdama netikėtų sąskambių polifoniją.

Marlenė - ambicinga vidutinio amžiaus karjeristė, ką tik tapusi naująja įdarbinimo agentūros „Top Girls“ direktore aštuntojo dešimtmečio Londone. Ji švenčia savo sėkmę pietaudama su penkiomis iškiliomis, sudėtingų likimų moterimis iš įvairių šimtmečių, žemynų bei realybės lygių. Šį neeilinį kvintetą – nuo istorinių asmenybių iki meno personažų – sudaro IX amžiaus Popiežius Joana, dėl kurios egzistavimo daugelį šimtmečių netyla ginčas; Izabelė Berd (Isabella Bird), ligota, nepalaužiamos valios britė, gyvenusi karalienės Viktorijos laikais, kuri, kai jai suėjo 40, leidosi keliauti po pasaulį ir darė tai tris dešimtmečius, nepaisydama ją kamavusių baisių negalavimų; Ponia  Nidzio, garsi XIII a. Japonijos imperatoriaus sugulovė, vėliau tapusi budistų vienuole ir pėsčia klajojusi po visą šalį; Nykioji Greta (Dulle Griet) iš Breigelio paveikslo, kuriame ji, apsitaisiusi šarvais bei prikyšte, veda piktą minią į mūšį su pragaro velniais; ir galiausiai Kantrioji Griselda, Čioserio (Chaucer) „Kenterberio pasakojimų“ personažas, žmonos paklusnumo idealas.

Vėliau scenoje pasirodo Marlenės penkiolikmetė dukra Eindžė, kurią provincijoje užaugino jos teta Džoisė, ir Eindžės dvylikametė draugė Kitė. Veiksmas vyksta įdarbinimo agentūroje, kurios vairą ką tik perėmė Marlenė. Vienoje jų pasirodo Misis Kid – jos vyras tikėjosi, kad jis, o ne Marlenė, bus paskirtas naujuoju direktoriumi ir jį dėl to ištinka širdies smūgis. Kitoje scenoje susiduriame su moterimi, išdirbusia toje pačioje įstaigoje dvidešimt metų ir dabar beviltiškai ieškančia darbo. Agentūros merginos Vinė ir Nelė šnekasi apie santuoką ir svarsto, ką reiškia būti vedusio vyro meiluže. Šios XX amžiaus scenos keistai susišaukia su fantastinio vakarėlio viešnių gyvenimais, atklydusiais iš įvairių laiko bei erdvės sferų.

Pjesės pabaigoje Marlenė, sėkminga Londono verslininkė, kurios nevaržo nei vaikai, nei vyras, aršiai diskutuoja apie gyvenimą su seserimi Džoise – ištekėjusia ir užauginusia jos pavainikę dukrą kaip nuosavą vaiką. Marlenė visomis išgalėmis gina savo ir kitų panašių moterų pasiekimus, tačiau potekstėje juntame jos vidinę tuštumą ir augantį nusivylimą gyvenimu, kuriame ji paaukojo moterišką laimę dėl karjeros ir materialių gėrybių. Nors seserys viena kitai lieja tulžį ir apmaudą, bet aiškiai matome, koks gilus jų abipusis ryšys ir kokie iš esmės panašūs jų slapti troškimai…

Stebėdami, kaip veikia Marlenės šiurpiai sterili agentūra, suvokiame, kad joje siekiama klientes moteris išmokyti pačių atgrasiausių vyriškų bruožų: savanaudiškumo, agresijos ir gebėjimo bet kuria kaina prasiskinti kelią beširdžiame verslo pasaulyje. Marlenės asmeninis gyvenimas bevaisis ir atitrūkęs nuo prigimties – ji pabrėžtinai atmeta viską, kas joje galėtų pažadinti moterį, nes tai neva kliudytų jos karjerai. Moters vertę Marlenė linkusi matuoti tik vyriškos sėkmės standartais. Ji tarsi vergas, ištrūkęs iš vergijos kūnu, bet ne siela, ir trokštantis ne laisvės, o tik galimybės būti vergvaldžiu ir engti kitus taip, kaip buvo engiamas jis pats. Tačiau giliai po viso to ledyno svoriu išgirstame beviltišką moters aimaną dėl pačiai sau sukelto skausmo. Kas dėl to kaltas? Vyrų valdoma visuomenė ar klaidingas moterų supratimas, kas yra jų laisvė ir laimė? Autorė nei atsako, nei mėgina atsakyti. Ji tiesiog kelia klausimus ir verčia mus jausti, kokie jie skaudūs, palikdama patiems ieškoti savito sprendimo.

Klaipėdos dramos teatro inf.

Atgal Komentarai 4

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės