Tekstai
Sondra Simanaitienė. Apie Armėniją, senus laikus ir gerą humorą

2012-12-21

Su Klaipėdos žurnalistu, knygų leidėju, fotografu Antanu Stanevičiumi kalbasi Sondra Simanaitienė.

Sondra S.: Gerbiamas Antanai, baigiasi 2012 metai. Kokie buvo Jūsų metai, kas labiausiai įsiminė, pralinksmino ar nustebino?

Antanas Stanevičius: Visus metus bandžiau nustatyti, kas moka didesnius mokesčius: „Stumbro“ degtinės fabrikas ar dirbantis autorius? Išmokant pagal autorinę sutartį tūkstantį litų, leidyklos sąskaita sumažėja 1723,42 Lt (Google, autorinės.lt). Koks kultūrininkas, tuo labiau leidėjas tokius mokesčius dabartinėje Lietuvoje gali atlaikyti, kai lietuviškai skaitančių žmonių teliko keli tūkstančiai, o ir tie, skaičiuodami centus duonai ir varškei, knygų neįperka? Iš leidyklų bibliotekos knygų nebeperka, o knygynai užsideda antra tiek, kad vargšas skaityti dar norintis žmogus knygą paskaito pačiame knygyne. Taigi kaip siūlymas pasidalyti ubago lazda skamba raginimai aukoti Knygų Kalėdoms, o kaip rafinuotas pasityčiojimas – paversti Lietuvą labiausiai skaitančia šalimi Europoje. Valinskininkai per savo žioplumą ir neatsakingumą padėjo pravažiuoti Kubiliaus mokesčių buldozeriui per kultūrą. Tačiau ką galvojo lietuvių literatūros kritikų sūnus? Labai pavojinga pasidėti savo smegenis apskaitininko Šemetos galvelėje! Ar Butkevičiui užteks supratingumo panaikinti tą nesąmonę, nes uspaskininkai turi savo egzistencinių rūpesčių? Liūdna gyventi lietuvių kultūros laidotuvėse. Dar liūdniau, kai susivoki, jog tai vyksta Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, o ne svetimšalių okupacijos sąlygomis.

Parodos "Armėnija - Ararato akyse" fragmentas

Sondra S.: Ačiū už tokią tragiškai linksmą praėjusių metų apžvalgą - politinių trilerių žanras Lietuvoje, panašu, ir toliau populiarės, tad lietuviams dar bus galimybių lavinti neprigimtinį humoro jausmą. Mūsų pokalbį nuo literatūrinių hyperrūpesčių suku prie fotografijos. Ar galėtume sakyti, kad Klaipėdoje formuojate tradiciją –  kalbėti apie kitų tautų kultūrą Jums įdomiu būdu – fotografijomis?

Praėjusiais metais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponavote fotografijų parodą apie Šventąją Žemę „Jeigu tave užmirščiau, Jeruzale“, šiais metais – apie Armėniją. Juk dažnai tenka būti pačiam savo idėjų rėmėju, o žinant kiek kainuoja fotografijos menas galiu numanyti, kad fotografuoti svetimas šalis ir rengti apie jas parodas gimtinėje Jums yra ne tik pramoga, bet ir gyvenimo įprasminimas.

A. Stanevičius: Kadangi turiu idėjų ateičiai, todėl apie tradiciją jau galėčiau pagalvoti. Pavyzdžiui, šiais laikais labai aktuali tema yra sugyvenimo tarp krikščionių ir musulmonų, tarp judėjų ir krikščionių, tarp krikščionių ir atgimstančių gamtameldžių, kurie labai kritiškai vertina krikščionybės istoriją, štai mūsų ramuviečiai be kita ko rūsčiai smerkia agresyvius ir visai ne pagal Kristaus mokymą kryžiuočių karus prieš Lietuvą. Stebint nesibaigiantį Arabų pavasarį, kuris, regis, niekados nesubrandins reikšmingų vaisių, būtų įdomu išplėsti anksčiau mano rengtą parodą „Maktub“, kurioje pasakoju apie musulmoniškus kraštus. Korano žodis „Maktub“ buitiškai reikštų „Taip yra, ir viskas“.

Sondra S.: Šiais metais Jūsų paroda vadinosi „Armėnija – Ararato akyse“. Poetiškas, vaizdingas ir drauge tragiškas apibūdinimas, žinant, kad Ararato kalnas, Armėnijos simbolis, priklauso Turkijai.

A. Stanevičius: Žmogus tiki, kad pasaulyje, gyvenime vyrauja sąžinė, dora, teisybė, garbė, bet kad ir kaip būtų skaudu, tikrovė kitokia. Armėnijos šaknys – Urartu karalystėje. Tuos armėnus, kurių plaukai rusvi, akys mėlynos, vadina urartiečiais. Armėnija – senos civilizacijos šalis, pirmoji pasaulyje 301 metais priėmė krikščionybę kaip valstybinę religiją. Ten gyvena talentingi žmonės. Yra daugybė armėnų, padariusių ryškią įtaką pasaulio kultūrai. Ir kaip tokią stiprią tautą suniokoti! Viduramžiais armėnų žemėse, kaip ir daugelyje kitų, viešpatavo Osmanų imperija.

XX a. pradžioje turkai prieš armėnus įvykdė žiaurų genocidą, buvo išžudyta apie pusantro milijono armėnų. Kartą skridau lėktuvu, šalia sėdėjo turkas. Patyriau, kad lėktuve musulmonai gali gerti stiprius gėrimus, nes kaimynas mane vis ragino ir kai jau gerai įkaušome, sakau jam: „Sakyk teisybę, kodėl 1915 m. žudėte armėnus? Jei nesakysi teisybės, tai geriau visai nieko nesakyk“. Neblaivia galva jis daug nesvarstęs atsakė: „Klausyk, buvo turkų valstybė, o bankai, fabrikai, teatrai, paveikslų galerijos, operos –  viskas buvo armėnų rankose. Tuomet nacionalistai jaunaturkiai nusprendė, kad geresnės progos išspręsti valstybės ateitį turkų naudai nebus ir ėmėsi skerdynių. Taip jau yra, -  pranašesnius, turtingesnius visada naikina. O tada armėnai tokie buvo“.

Per Pirmąjį pasaulinį karą armėnai patyrė ne vien genocidą, bet ir didžiausio masto išdavystę.  Rusų kariuomenė iš Turkijos jau buvo atkovojusi daug armėnų etninių žemių. Kai Leninas su Trockiu paėmė valdžią, buvo pasirašyta garsioji Bresto sutartis, pagal kurią pralaiminti Vokietija palikta ramybėje, o didelę Armėnijos teritorijos dalį bolševikai atidavė Turkijai.

Antanas Stanevičius atidarant parodą "Armėnija - Ararato akyse" Mažosios Lietuvos istorijos muziejujeArmėnai pasklidę po pasaulį. Lig šiol juos palaiko krikščioniškasis tikėjimas, armėnų bažnyčia. Be jos išsisklaidę armėnai tiesiog ištirptų. Bažnyčia – dvasinė kolona, prie kurios stovi tauta. 301 m., apsikrikštyjus Karaliui ir apkrikštyjus valdinius, susikūrė armėnų Grigaliaus Apaštališkoji bažnyčia ir jie lig šiol laikosi senųjų bažnytinių dogmų bei apeigų. Armėnai nepriklauso nei Romos katalikams, nei Rusijos ar Graikojos stačiatikiams, jie turi savo popiežių, vadinamą katalikosu. Jis reziduoja Ečmiadzine ir yra labai įtakingas žmogus. Net tarybiniais laikais komunistų pirmasis partijos sekretorius į oficialius renginius kviesdavo armėnų bažnyčios vadovą. Sako, ten apie ateizmą tiek daug nekalbėjo, ne taip kaip pas mus. Armėnų drąsa, dvasinis savarankiškumas tuomet mane labai žavėjo. Galvojau, ir mums nereikia taip bijoti!

Įdomus faktas, kad Matenadaranas, senųjų rankraščių tyrimo institutas, Jerevane išlaikė senuosius Antikos autorių vertimus iš graikų į armėnų kalbą. Graikiški originalai neišliko, o vertimai, iš kurių pasaulis sužinojo apie pamirštus senuosius graikų autorius, saugomi šiame institute. Institutas veikia nuo tarybinių laikų. Mane visada žavėjo armėnų minties laisvumas. Prie vyno taurės sakydavau jiems: „Nėra Armėnijoje tarybų valdžios, nėra. Jūs sau labai daug leidžiate, melžte melždami Maskvą!“. O jie drąsindavo: „O kas jums neleidžia būti laisvais? Laisvo žmogaus – niekas nepavergs!“ Man atrodo, kad mes, lietuviai, tuomet buvome labiau susikaustę, kaip K. Sajos pjesėje „Devynbėdžiai“ sakoma – „nedainuokit, jaučiui gali nepatikt!“ Ne tiek okupantas reikalavo, kiek mes patys savo apynasrį saugojome. Kita vertus, armėnai tiek jau buvo nukentėję nuo genocido, kad jiems bijoti kokio nors Maskvos komunistėlio „aparatčiko“ atrodė išties neverta.

Visame pasaulyje galima sutikti  armėnų, tačiau širdyje jie nešiojasi Pažadėtosios žemės – Armėnijos – paveikslą. (Aišku, nenorėčiau, kad daugeliui lietuvių Lietuva liktų kaip gražus paveikslėlis.)

1989 m. šalis nukentėjo nuo stipraus žemės drebėjimo. Tuo metu armėnai ryžosi iš Azerbaidžiano atsiimti savo etnines žemes Kalnų Karabache (panašiai kaip mūsų Punskas, Seinai ir Suvalkai Lenkijoje). Armėnai pasiekė savo – Kalnų Karabachas pasiskelbė nepriklausoma respublika, kuri iš esmės tapo Armėnijos dalis, bet grėsmė iš Azerbaidžiano pusės iki šiol egzistuoja. Sunku numatyti, ar Kalnų Karabacho respublika juridiškai susijungs su Armėnijos respublika.

Mano pažįstami armėnai – labai atkaklūs žmonės, niekada nepasiduoda. Šiais laikais daugelis armėnų yra ekonominiai emigrantai, bet į gimtinę jie nuolat grįžta, veikia gyvas žmonių tiltas. Iš Maskvos į Jerevaną skridau milžinišku lėktuvu, o tokių reisų per dieną, sako, net trys ar penki…

Sondra S.: O kada Jūs paskutinį kartą buvote Armėnijoje?

A. Stanevičius:  Senokai, 2005-asiais. Norėčiau kiekvienais metais ten nuvykti. Noriu išleisti didelę iliustruotą knygą apie šią dvasiškai artimą šalį.

Jaunystėje dirbau laikraštyje „Tiesa“ ir tvarkiau įdomybių skiltį „Nuo Nemuno iki Amūro“. Kartą keliavau po Gruziją ir Armėniją ir buvau beįdedąs į laikraštį nuotrauką, kurioje buvau nufotografavęs paminklą Tbilisio miesto įkūrėjui Vakhtangui Gorgasaliui. Vienas laikraščio redakcinės kolegijos narys pamatė korektūros puslapius ir kad užriks: „Ką tu sau galvoji, drauge Stanevičiau? O ką pagalvos skaitytojas! Negalima! Tai provokacija! Juk pamatys lietuvis ir pagalvos: „O kodėl Vilniuje nėra paminklo miesto įkūrėjui?“ Aš buvau jaunas, todėl nepabijojau apsimesti naiviu ir atsakau „Iš tiesų, kodėl Vilniuje nėra paminklo Gediminui? Armėnija ir Gruzija –  tokios pat tarybinės respublikos, o tokius paminklus turi!“ Redaktoriaus pavaduotojui tik pasišiaušė rudi ūsai, o aš supratau, kad Armėnijos istorijos paminklų jam budint geriau ir nebandyti į laikraštį įdėti... Nuotraukas iš ruošiamo laikraščio numerio išmetė, o aš vis prisimindavau Armėnijos ir Gruzijos istorinius nacionalinius paminklus, kurie buvo pastatyti tarybiniais laikais. Mūsų Gediminui teko palaukti ir atjoti net iš Kalifornijos…

Albertas Albertianas komentuoja parodos nuotraukas

Vėliau „Tiesa“ išspausdino kelis mano reportažus apie Armėniją. Tiksliai nebeprisimenu, kolegė Teresė Pažūsienė ar Vanda Bogušienė, ar Teresė Kezienė manęs redakcijos koridoriuje paklausė, kodėl tu taip gražiai neparašai apie Lietuvą? „Bet aš apie Lietuvą ir rašau! –  atsakiau jai. – Tokia Ezopo kalba. Jei armėnai gali rūpintis savo kultūra, tai ir mes galime!“

Sondra S.: Jūsų stiprybė – gebėjimas atvirai žvelgti į kitas tautas, vertinti jų istorines pergales ir pralaimėjimus, lyginti su savos šalies istorija, nepaleidžiant gimtosios šaknies.

A. Stanevičius: Išties esu įsikibęs į mūsų žemės šaknį. Pasižiūriu į Jeruzalę, Armėniją, jie juk taip nebėga iš savo namų kaip lietuviai. Norėčiau, kad tautos kraujas išliktų. Liberalizmas, kai nesvarbu, kokia tautybė, kokia lytinė orientacija, - labai blogai. Lietuviai turi ugdytis nacionalizmą gerąja prasme. Ne tą, primenantį tarškynę varnėnams nuo vyšnių baidyti, o rimtą, solidų, kuriantį lietuvių tautos kultūrą, sąmoningumą ir ateitį. Kitaip mūsų nebeliks nė kvapo...

Sondra S.: Išvykę lietuviai sako, kad pamilsta ir įvertina Tėvynę tik gyvendami toli nuo jos.

A. Stanevičius:  Man atrodo, kad šis jų artumo Tėvynei jausmas panašus į palikusio žmoną vyro, tačiau vis rašančio laiškus, kad ją be galo myli...

Sondra S.: Nežinau dėl vyro ir žmonos, gal ta meilė ir nebūtų nuoširdi, bet kad Tėvynę galima mylėti iš toli – tikiu. Jūsų parodoje „Armėnija Ararato akyse“ dvi didžiausios, man įspūdingiausios, fotografijos – moterų veidai. Ar egzistuoja motinos kultas Armėnijoje?

A. Stanevičius:  Motina Armėnijoje – šventas žmogus. Nesakau, kad vyras kaip koks tranas, ne, bet moteris išaukštinta. Armėnijoje lig šiol nėra vaikų namų. Tarybiniais metais Jerevane nebuvo blaivyklos, nors vyno tradicijos labai senos. Armėnai išgeria, puotauja, tačiau tokio valgymo kulto kaip Gruzijoje, nėra. Gruzinai – linksmesni kaip mūsų aukštaičiai, o armėnų akyse – didžiulis genocido įskiepytas liūdesys. Armėnai, regis, intelektualesni, rafinuotesni, nors tai negesina jų nuoširdumo. Tarybiniais laikais į Armėniją sugrįžo daug tautiečių iš Vakarų šalių, todėl jie tapo labiau civilizuoti, atviresni naujovėms. Man ir ne vien man atrodo, kad armėnų kultūros lygis – pasaulinis. Su jais bendraujant, laikas niekada nebūna sugaištas.

Kai pirmą kartą, 1979 m., buvau Armėnijoje, kalnuose, prie Garni šventyklos, sutikau tris dailininkus. Su vienu užsimezgė pokalbis, jis pasisiūlė nuvežti mane į Ečmiadziną, ir mes susidraugavome. Jo vardas Serovbė (Serobas) Darbinianas. Tais laikais būtent Serobas, kalbėdamas apie savo patriotizmą, manyje pakurstė nacionalistines pažiūras. Lietuvai atgavus laisvę, mūsų ryšiai nutrūko. 2005 m. sugalvojau jam padaryti staigmeną ir po ilgo laiko jį susirasti. Jerevane beieškant Serobo, paaiškėjo, kad tas, kuris anksčiau mane pakurstė lietuviškam nacionalizmui, kuris buvo didžiulis Armėnijos patriotas, apie 1995 m. pats pabėgo iš Armėnijos dėl politinių motyvų, jam grėsė susidorojimas. Turbūt ir Armėnijoje verda nuožmios tarpusavio kovos, turbūt per daug Serobas atvirai kalbėjo, nes kitaip jis negali ir nemoka. Dabar Serobas gyvena Olandijoje, jis docentas, dėsto dailę Meno akademijoje. Man Armėnija be Serobo – kita šalis. Tuomet, sužinojęs apie jo išvykimą, buvau pritrenktas, ilgai negalėjau atsigauti; jaučiuosi taip, tarsi pats būčiau palikęs Lietuvą. Gyvenimas pilnas paradoksų.

A. Stanevičius su parodos lankytojais

Jerevane suradau Serobo seserį, ji pasakė jo adresą Olandijoje. Grįžęs apie Serobą papasakojau Klaipėdoje gyvenančiam armėnui, skausmo gydytojui Albertui Albertianui, kuris važiuodamas į Briuselį, sustojo Olandijoje ir susitiko su mano senu draugu. Jie išsikalbėjo ir net atrado giminystės ryšių, nes abiejų giminės kilusios nuo Vano ežero (dabar priklauso Turkijai). Po metų Klaipėdoje, P. Domšaičio galerijoje buvo surengta įspūdinga dailininko Serobo Darbiniano paroda. Tuomet ir susitikau su Serobu po daugelio metų. Kalbėjomės tarsi būtume tik dieną nesimatę.

Sondra S.: Graži vyriškos draugystės istorija. O kur vyrai, ten ir humoras. Norėčiau paklausti apie armėnų gebėjimą pasijuokti iš savęs. Jūs ir pats sugebate visada iš atminties ištraukti anekdotą ta tema, kuria tuo metu kalbama. Sakykite, koks armėnų humoras?

A. Stanevičius:  Didžiulė armėnų diaspora įsikūrusi Maskvoje, todėl įtariu, kad tarybiniais metais plitę anekdotai „Armėnų radijo klausia“ būdavo kuriami Maskvoje gyvenančių armėnų. O gal ir ne, gal ir Amėnijoje...

Tarybinių laikų armėniškas anekdotas: „Amerikiečiai į Tarybų sąjungą nutarė nusiųsti šnipą. Parinko armėnų kilmės amerikietį, išmokė rusiškai. Sako: „Išmesime tave virš Turkijos su parašiutu, nusklęsi į Armėniją, nusileisi, užkasi parašiutą, sėsi į traukinį, nuvažiuosi į Leninakaną, susirasi mėsos kombinatą, už jo stovi medinis namelis, ten gyvena ryšininkas Onikas, kuris pasakys, ką turi daryti toliau. Dabar nieko nesakysime, nes gali prie sienos įkliūti KGB, o jie moka viską iškvosti!“ Amerikonas viską atliko kaip įsakyta. Leninakane jis išlipo iš traukinio ir svarsto, kur galėtų būti tas mėsos kombinatas. Nuošalesnėje gatvėje sutinka bobutę su runkelių lapų našta ant pečių. Jos klausia „Bobute, bobute, o kur yra mėsos kombinatas?“ Ta akis išpučia, buroklapius ant žemės numeta ir sušunka: „ A, tai tu pas šnipą Oniką atvažiavai!?“

Tarybiniais laikais Armėnijoje visi viską žinojo! Smalsumas neišpasakytas!

Sondra S.: Ačiū už pokalbį, kurį norėčiau pabaigti linkėjimais, tikėdama, kad per Šv. Kalėdas ne tik vanduo ir žvėrys kalba, bet ir karo pabūklai visame pasaulyje nutyla. Ko palinkėtumėte ateinančiais 2013-aisiais metais?

A. Stanevičius: Vienas linkėjimas praktiškas, kitas – teoriškas. Praktiškasis: gruodžio pabaigoje ir sausį suraskite laiko aplankyti parodą „Armėnija Ararato akyse“, veikiančią Klaipėdos miesto savivaldybės bibliotekos Meno skyriuje, Juliaus Janonio gatvė 9. Teoriškasis: reikia kreiptis į Jungtinės Karalystės karalienę, kad ji į Lietuvą deportuotų visus lietuvius, o jos pavyzdžiu pasektų ir kitos pasaulio valstybės. Tada Lietuvoje atsirastų ir knygų skaitytojų, ir parodų lankytojų!

Zitos Mazaliauskaitės nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės