Tekstai
Rita Bočiulytė. Paskutinės metų „Durys“ atidarytos

2012-12-20

Šiandien su dienraščiu „Klaipėda“ kiek anksčiau, nei įprasta, suskubęs iki Kalėdų, pasirodė meno leidinio „Durys“ gruodžio numeris – jau paskutinis šiemet.

Spalvotas, gausiai iliustruotas 16-kos puslapių leidinys skaitytojus kviečia nerti į įsismarkavusios pajūrio žiemos kultūros ir meno įvykių verpetą bei stabtelėti prie jų vertinimų ir įžvalgų, o literatūros gerbėjams pateikia „Gintaro lašų“ 2012 metų šalies jaunųjų kūrybos konkurso rezultatus bei pluoštą laureatų kūrybos.

Apie muziką ir muzikus

Jau pirmame puslapyje „Durys“ žvelgia pro „Langą“ toliau ir praneša apie klaipėdiečių mažosios skulptūrinės plastikos kūrėjų prisistatymą Vilniuje bei uostamiesčio fotomenininkų nuopelnų įvertinimus sostinėje, pasakoja apie tapytojų Dano Andriulionio ir Egidijos Brinkytės kalėdines paveikslų keliones po parodas ir ką veikė pajūrio poetės Panevėžio literatūrinėje žiemoje.

Verčiame toliau... Muzikologė Rūta Vildžiūnienė dalijasi įspūdžiais iš Klaipėdos kamerinio orkestro 20-mečio koncerto („Klaipėdos orkestro 20-mečio skrydis“), kuris, anot autorės, „kartais vertė džiaugtis ir žavėtis, kartais liūdėti ir apmąstyti, kartais svarstyti ir stebėtis“. Be kita ko, straipsnyje rašoma, kad „savo gyvavimą pradėjęs 1992-aisiais, kai nauji ir prasmingi sumanymai tiesiog smelkėsi į nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimą, Klaipėdos kamerinio orkestro kolektyvas ir jo veikla tapo neatskiriama mūsų miesto muzikinio gyvenimo dalimi“.

Tęsdama muzikos temą, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentė Jūratė Karosaitė („Dešimtmečiai – prie fortepijono“) pasakoja apie savo kolegę – pianistę ir pedagogę profesorę Tatjaną Romaškiną, per 26 gyvenimo ir kūrybos metus Lietuvos uostamiestyje įleidusią šaknis, išugdžiusią visą būrį tarptautinių konkursų laureatų, o per savo 60-ąjį gimtadienį sukvietusią visus – kolegas, draugus ir mokinius – į savo koncertą. Vardydama jubiliatės nuopelnus muzikos menui, kolegė pastebi, kad „pasiekusi profesines aukštumas ir pripažinimą, profesorė išliko kukli, draugiška ir nuoširdi. Ji gerbiama ir mylima mokinių bei studentų, katedros bendradarbių, visos universiteto bendruomenės, vertinama kolegų muzikų Lietuvoje ir už jos ribų“.

Muzikologės profesorės Danutės Petrauskaitės straipsnis „Geresnės Lietuvos troškimas“ – irgi apie muziką bei jai nusipelniusį žmogų. Bet ne tik. Ji dalijasi mintimis iš susitikimo su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, kuris lankėsi Klaipėdos universitete „Šis vizitas akademinei bendruomenei buvo išskirtinis, – rašo autorė. Profesorius 1974–1978 m. dėstė fortepijono specialybę Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, jis yra vienas iš Klaipėdos universiteto steigėjų – 1990 m. spalio 5 d., būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jis pasirašė nutarimą dėl aukštosios mokyklos uostamiestyje įkūrimo, 1997 m. buvo inauguruotas Garbės daktaru. Šių metų rudenį profesorius minėjo savo 80 metų sukaktį, todėl susitikimo metu buvo diskutuojama ne tik apie universiteto misiją, Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo aktualijas, bet ir apie jo nuveiktus darbus“.

Apie legendinę Klaipėdą

Klaipėdos kultūros istorijos puslapyje Jovita Saulėnienė toliau veda per legendinę Klaipėdą („Klaipėdai – 760: legendinis miestas (3)“), šįkart kviesdama pasidairyti po tautosakiniais pasakojimais apipintas uostamiesčio ir jo priemiesčių vietas. Pirmiausia užsukame į Liepų, anksčiau vadintą Aleksandro vardu, gatvę, kurios pradžioje kažkada smalsuolių žvilgsnį traukė masonų ložės „Memphis“ namai, ir užbaigiame ekskursiją legendiniame Tauralaukyje. Tiesa, aplenkiame Smeltę ir Kalotės ežerą, kur karaliauja vandens gyventojai – velniai, požemio karalystės būtybės... Gal mažiau nuotykių patirsime. Ir taip tos „velniavos“ šiuose pasakojimuose apstu, teigia į smagią, nuotaikingą kelionę slėpiningos istorijos labirintais kviečianti autorė.

Apie dailę ir trapią būtį

 „Durų“ atvarte dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė išsiruošė į prieškalėdinį pasivaikščiojimą po Klaipėdos parodų sales („Beveik šventiška: trys parodos metų (ne pasaulio) pabaigai“). Anot jos, „kad,  supamas vis labiau tamsėjančio meto ir kaip ant mielių augančio pirkimo įkarščio, galėtum stabtelėti, įsigilinti į save, atmesti nervingą erzelį ar bent atrasti jame kruopelę logikos“. Ji užsuka į jaunos menininkės Mildos Gailiūtės tapybos parodą „Ištrinta erdvė“, veikiančią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose; dairosi po Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus tarptautinio tęstinio projekto „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ antrąją parodą, kurioje pristatomi Klaipėdos ir Kaliningrado grafikų darbai; ir promenadą baigia vienu originaliausių Lietuvos juvelyrų vadinamo Sigito Virpilaičio parodoje „Mamuto kaulas ir perlai“, viešiančioje „Klaipėdos galerijos“ filiale centrinėje uostamiesčio gatvėje.

Nuo dailės nenutolsta ir Dalia Bielskytė, jautriai primenanti uostamiestyje neseniai veikusią dramatiško likimo tapytojos Akvilės Zavišaitės paveikslų parodą ir jos laiškų romano pristatymą („Akvilės gyvenimo ir kūrybos istorija“). Autorė rašo: „A.Zavišaitė (1962–1991), tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje, šiemet būtų šventusi 50 metų jubiliejų. Simboliška, kad ta proga ji grįžo į pajūrį, kur prabėgo gražiausi jos vaikystės metai.(...) Susirinkusių į renginį ir parodos lankytojų gausa liudija, kad dramatiško likimo dailininkės istorija, vienijanti ir garsaus rašytojo, jos senelio Juozo Baltušio, ir tėvo, pajūryje garsaus ir mylimo architekto Algimanto Zavišos, likimus, yra įdomi ne mažiau, nei jos kūryba“. Apie Akvilę, jos tapybą, laiškus, jos gyvybės nepagailėjusią ligą AIDS, D.Bielskytė kalbasi su jos motina ir knygos sudarytoja – Australijoje gyvenančia žurnaliste Rita Baltušyte, daugelį metų tarnaujančia dukters atminimui. Graudus, jaudinantis pokalbis... Jame kaip kalėdinių ugnių žiežirba sužiba mintis, kad „žmogus trapus, ir tik nuo jo priklauso, ar anapus gyvybės ribos jo būtis virs šviesa, ar dulke“...

Apie teatrą ir kūrėjų ambicijas

Apie Klaipėdos dramos teatro naujausią spektaklį – kroatų dramaturgo Mate’s Matišićiaus (sykiu ir spektaklio kompozitoriaus) vienaveiksmę dramą „Moteris be kūno“ įspūdžiais dalijasi uostamiesčio teatromanų pora – teatrologė Gitana Gugevičiūtė-Valiukienė ir rašytojas, dramaturgas Mindaugas Valiukas („Premjera – be anšlagų“). Jiedu bando išsiaiškinti, ko vertas premjerinis pastatymas, ar jis lietuviams aktualus ir kodėl juo publika nesusidomėjo.

Teatro temą intriguojamai gvildena ir Valerija Lebedeva pokalbyje su jaunomis režisierėmis Greta Kazlauskaite ir Egle Kazickaite, kartu su bendraminčių grupe uostamiestyje kuriančiomis Apeirono teatrą, publikai jau pristačiusį keturis spektaklius („Į teatro laboratoriją – be kepimo formelių"). Anot autorės, „Klaipėda dėl savo švietimo tradicijų ir kultūrinės terpės vargiai įsivaizduojama be privačių teatro iniciatyvų, realizuojančių edukacijos, profesinės praktikos ir kūrybinių ambicijų poreikį. Jų gyvavimas ir atsparumas kasdienybės sąlygoms – kita neišvengiama tema...“ Jaunos, ambicingos teatralės teigia: „Mūsų komandos išskirtinumas – apeliacija į alternatyvą. Šiuo metu Lietuvoje teatras gyvena be opozicijos. Susiformavo kelių režisierių, kelių teatrų monopolija. Mes norėtume parodyti, kad kurti galima ne tik naudojant visiems žinomas kepimo formeles“.   Kaip ši komanda tai daro ir kokių turi planų – skaitykite interviu.

Apie „Dezintegraciją“ ir kiną

O Aivaras Dočkus sugrąžina į Klaipėdos 6-ąjį videomeno ir alternatyvių kino formų festivalį „Dezintegracija“, teigdamas, kad „Lietuviška „Dezintegracijos“ dokumentika: stebintiems, klausantiems, mąstantiems. Laisviems nuo abejingumo“. Jau straipsnio pavadinimu daug pasakyta apie festivalio adresatą ir tai, jog „kartais pravartu nueiti ne ten, kur „apie viską pagalvota“, o ten, kur patiems reikia krislelį pagalvoti“. O renginio turinio kinematografinę dalį sudarė Karolio Jankaus dokumentinis epas „Tylioji Lietuvos revoliucija“, Dainos Pupkevičiūtės muzikinė kelio dokumentika „Trys dienos“, Andriaus Vyšniausko videodienoraščiai bei Evaldo Janso filmas „Laisvė kurti“. Kino kritikas įvertino tris iš jų, prieidamas išvadą, kad klaipėdiečių „Dezintegracija“ tapo dar vienu mūsų dokumentikos stiprybės įrodymu.

Kitoje recenzijoje – „Debesų žemėlapis“ – nepriklausomas kinas didingo reginio apvalkale“ – Aivaras Dočkus kategoriškai nesutinka „su visuotinai gerbiamais JAV kino kritikais, kurie teigia, jog norint viską suprasti „Debesų žemėlapyje“, šią laiko ir erdvės odisėją reikia žiūrėti mažiausiai tris kartus. Filmas galbūt net pernelyg lengvas, išgrynintas iki menkiausių smulkmenų ir geometriškai išdėliotas į lentynas. (...) Nepaisant grandiozinės trukmės, jis tikrai netampa kantrybės išbandymu“, –  teigia kritikas, kuriam akivaizdžiai šis filmas įtiko ir patiko. Ir Aivaras turi svarių argumentų.

Apie Jaunųjų kūrybos konkursą

Literatūros gerbėjams – dar 4 puslapiai „Gintaro lašų“, kuriuose triumfuoja šiemečio Jaunųjų kūrybos konkurso laureatai.

Jais tapo kaišiadoriškė Deimantė Bandzevičiūtė (pirmoji vieta ir 500 litų piniginis prizas), kaunietis Domas Linkevičius (antroji vieta ir 300 litų piniginis prizas) bei kupiškėnas Dainius Vanagas (trečioji vieta ir 200 litų piniginis prizas). Paskutiniajame šių metų leidinyje galima plačiau susipažinti su laureatais ir jų kūryba.

Štai ir viskas. Paskutinės šių metų „Durys“ atidarytos prieš pat didžiąsias šventes. Turėsite ką veikti.

Po dienos kitos besidomintiems ir gruodžio „Durų“ numeris taps pasiekiamas internetu: http://www.durys.daily.lt arba per banerį portale http://klaipeda.diena.lt/naujienos/kultūra

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės