Tekstai
Sondra Simanaitienė. Įsitraukti į žmogišką santarvę

Apie tarptautinę meno terapijos konferenciją Klaipėdoje,įvykusią š.m. spalio 19 d.

2012-11-05


Pasidalinimą apie meno terapijos tarptautinę konferenciją „Kūrybiniai metodai reabilitacijoje“ pradėsiu Franz Kafkos tekstu iš knygos „Pasakojimai“, kviesdama įsivaizduoti žmones, kuriems žiūrėjimas per langą yra vienintelis pasaulio patyrimo būdas:

„Langas į gatvę

Kas gyvena vienatvėje ir vis dėlto kartais nori prie ko nors prisišlieti, kas priklausomai nuo paros meto, oro sąlygų, padėties darbe ir panašių dalykų nori tučtuojau pamatyti bet kokią ranką, į kurią galėtų įsikibti, nes ilgai neištvers be lango į gatvę. Net ir tada, kai jis nieko neieškos ir tik kaip pavargęs žmogus, žiūrintis tai į žmones, tai į dangų, nenoromis ir truputį atlošęs galvą prieis prie savo palangės, - ir tada arkliai apačioje įtrauks jį į savo palydą, kurią sudaro vežimai ir triukšmas, o tuo pačiu galų gale ir į žmogišką santarvę.“ (33 psl.)

Neįgalaus žmogaus, didžiąją laiko dalį praleidžiančio uždaroje erdvėje, gyvenime langai yra labai svarbus informacijos ir patyrimo šaltinis.

Dailės terapijos pamokos dalyvės, su ją vedusia dailininke ir meno terapeute Renate Lūšis

Buvau maloniai nustebinta Salomėjos Burneikaitės ir Artiomo Kazakovcevo pranešimo, kuriame jie pristatė Neįgaliųjų centro „Klaipėdos Lakštutė“ projektą „Įrėminimai“, norėdami pasakyti, kad svarbiau yra pats rėmas, o ne vaizdas, kurį jis įrėmina. Toks minties posūkis man pasirodė netikėtas, nors, aišku, ir labai logiškas. Užsiėmimų metu neįgalieji  dekoravo rėmelius, nesidomėdami vaizdu, kuriam tie rėmeliai skiriami. Toks veiksmas sukuria prielaidą, kad svarbiau tas, kuris žiūri pro langą, o ne tai, ką jis mato. Ši mintis man patiko tuo, kad sustiprina žiūrinčiojo per langą savivertę, jo gebėjimą save suvokti kaip reikšmingą, galintį puoštis ne todėl, kad kiti jį pamatys, bet todėl, kad puoštis  reiškia kurti grožį.

Bet taip pat, vaizdas per langą suteikia galimybę, anot Fr. Kafkos, įsitraukti į žmogišką santarvę su išoriniu pasauliu, o tuo pačiu ir su savimi, nes žmogus yra taip pat ir išorės dalis. Būtent šito meno terapijos metodai ir siekia, - integruoti neįgalųjį į žmogišką visumą.

Bendras vaizdas I-je konferencijos dalyje

Tarptautinę meno terapijos konferenciją ketvirtus metus organizuoja Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedra. Šiemet prie organizatorių prisijungė ir Lietuvos meno terapijos asociacija. Kaip stebėtoja iš šalies, supratau, kad dabartinis meno terapijos specialistų uždavinys yra įsilieti į bendrą Lietuvos mokslo ir sveikatos sistemą, kad, pvz.,  meno terapeutų paslaugos būtų apmokamos per ligonių kasas ir pan.. Toks siekinys atskleidžia šios srities specialistų rimtą požiūrį į patį objektą – muzikos, dailės, pasakų ir kt. terapijų poveikį sergančiam ar negalios ištiktam žmogui (nors gerai žinome, menas ir sveikam žmogui suteikia gyvybinės energijos).

Konferenciją atidarė jaudinantis Neįgaliųjų centro „Klaipėdos Lakštutė“ pasirodymas, šokio kompoziciją „Laiko skrynia“ sukurti padėjo choreografė Dovilė Binkauskaitė ir centro socialinis darbuotojas Artiomas Kazakovcevas. Su choreografės D. Binkauskaitės darbu susijęs ir kineziterapeuto Jono Tilviko pranešimas „Reabilitacija po žaibo traumos: atvejo pristatymas“. J. Tilvikas pristatė retą pasaulyje atvejį, kai žaibo nutrenktas žmogus išliko gyvas, bet jo kūnas, jausmai, protas negrįžo į prieštrauminę būklę. Klaipėdos jūrininkų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje nutrenktam žaibo žmogui buvo sėkmingai taikoma šokio terapija, - su nukentėjusiąja jautriai dirbo choreografė D. Binkauskaitė. Konferencijos metu buvo parodyta šokio užsiėmimų metu nufilmuota medžiaga.

Konferenciją atidarė Dienos centras „Klaipėdos lakštutė“, parodydamas choreografinę kompoziciją. Jurgitos Kykalienės nuotr.

Suskaičiavau 28 pranešimus, kurie buvo pristatyti konferencijos programoje. Aišku, kad per vieną dieną tokį kiekį informacijos neįmanoma įsisavinti, juolab, kad po pietų buvo dirbama dviejose sekcijose. Kaip sakė vienas iš pranešėjų, kompozitorius doc. Alvidas Remesa, pranešimą skaitysime allegro – greitai ir linksmai. Toks konferencijos stilius neleido išsamiai suprasti temos, nes per 10 minučių buvo pristatoma tik pranešimo esmė, o pats pranešimas publikuojamas knygoje, kurią už 35 Lt. buvo galima įsigyti foje. Tokį konferencijos formatą įtakojo populiarumas – taikančių meno terapijos metodus daugėja, pranešėjų geografija plečiasi, jie dirba ir nori pasidalinti patirtimi bendraminčių rate. Aišku, tokio dydžio konferencija pilnai apimtų tris dienas, tačiau išaugtų renginio organizavimo kaštai.

Meno terapijos konferencijos įdomioji dalis visada yra patyriminiai seminarai. Šiais metais buvo pasiūlyti trys seminarai: dailės terapija - vadovavo dailininkė Renatė Lūšis,  pasakų terapiją vedė doc. dr. Nijolė Bražienė, sisteminių konsteliacijų taikymo grupė - psichoterapeutas Kazimieras Daugėla. Pasirinkau sisteminių konsteliacijų taikymo grupę, nes jau anksčiau buvau girdėjusi, kad psichoterapeutas K. Daugėla veda grupinę terapiją įvairiuose Lietuvos miestuose. Užsiėmimų metu ieškoma žmogaus psichogenetinės informacijos sąmoningo lygmens, t.y. vidinius vaizdinius bandoma ištraukti į sąmoningumo sritį ir atrasti įvairių fizinių ir psichinių negalavimų priežastis. Anot psichoterapeuto, ligos priežastis dažnai slypi prosenelių, senelių, tėvų gyvenimuose, kai žmogus tai suvokia, atleidžia ir pradeda gyventi savąjį gyvenimą, tik tuomet jis išsivaduoja nuo baimių, kompleksų, depresijos ir kitokių žmoguje tūnančių suspaudimų. Tai buvo išties įspūdinga patirtis.

Ačiū konferencijos organizatoriams, kad tokie renginiai yra prieinami plačiajai visuomenei, nes leidžia kiekvienam susimąstyti apie savo pašaukimo platesnį panaudojimą. Ką turiu omeny? Paaiškinsiu. Konferencijoje buvo kalbama, kad meno terapeutas privalo turėti du išsilavinimus: vieną susijusį su meno specializacija – muzikinį, dailės, teatro ir t.t, o kitą – medicininį. Aišku, tai nėra lengvai įgyvendinamas dalykas, tačiau Reabilitacijos katedra Klaipėdoje jau išleido du ergoterapeutų kursus, kurie turėjo galimybę išklausyti meno terapijos dalykų – muzikos, dailės, dramos. Ateityje, kai bus patvirtintas meno terapeuto profesijos kvalifikacinių reikalavimų aprašas (o tokio aprašo projekto ruošimas buvo šios konferencijos vienas iš svarbiausių tikslų), bus galima įsigyti papildomą kvalifikaciją ir dirbti meno terapeutu. Tikėkimės, kad taip atsitiks greitai ir menininkai, kurie suvokia savo pašaukimo svarbą ir nori meno pagalba gydyti žmogaus sielą, galės tai daryti kvalifikuotai.

Iš pranešimų supratau, kad plačiausiai reabilitacijoje taikoma muzikos terapija, ligoninėse veikia muzikos kabinetai. Taip pat praktikuojami dailės, vaidybinės veiklos, pasakų, šokio metodai, Palangoje pradėta naudoti kino terapija, o kūrybinio rašymo terapija taikoma rečiau. Klaipėdoje doc. dr. Jūratė Sučylaitė dirba poetinės terapijos metodu, tačiau platesnio kūrybinio rašymo panaudojimo Lietuvoje dar nėra. Tikėkimės, kad meno terapijos specialybė taps pilnaverte medicinos dalimi, mokanti žvelgti į žmogų kaip į visumą, o ne kaip į širdies, skrandžio ar nervų ligų nešiotoją.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės