Tekstai
Birutė Skaisgirienė. Pirmoji tapytojos knyga (pokalbis su Dalia Kirkutiene)

2012-10-26

2012 m. spalio 18 d. floristo Sigito Kaminsko rudeniškai išpuoštoje Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje tapytoja Dalia Kirkutienė surengė vieno vakaro vernisažą ir pristatė savo pirmąją knygą - novelių romaną „Eilėje prie laimės“.
Romaną  700 egz. tiražu išleido Vilniaus „Svajonių knygos“.

Autorės pirmojoje knygoje – keturios novelės apie moteris. Skirtingo amžiaus, skirtingų išgyvenimų ir patirčių romano herojės Aina, Elena, Sofija ir Adelė turi vieną tikslą – būti laimingos... Knygoje jos rašo savo gyvenimo dienoraščius.

„Jos novelių romanas „Eilėje prie laimės“ - viena maloniausių staigmenų mūsų skaitytojoms. Galima sakyti, kad šis šiuolaikinis lietuvių autorės romanas apie mus, moteris, kur kiekviena skaitytoja, jai pačiai netikėtai, atras, bent kartą gyvenime girdėtą istoriją arba išgyventų jausmų. Nėra taip paprasta juos perteikti raštu, nes kartais ir žodžiu būna nelengva, bet autorės pasakojimas įtraukia ir užvaldo. Pavydime toms ir tiems, kurie dar neskaitė Dalios novelių romano ir linkime malonių akimirkų „Eilėje prie laimės“! (Leidyklos „Svajonių knygos“ vyriausioji redaktorė Daiva Cibutavičienė.

 Knygos autorę tapytoją Dalią Kirkutienę kalbina Birutė Skaisgirienė.

Tuos pačius dalykus galima pasakyti tomis priemonėmis, kurias Dievas davė konkrečiam žmogui. Tavo atveju mums atrodė – tapybą. Kodėl griebeisi dar ir rašymo?

Dėl pirmojo teiginio bandysiu nesutikti. Tapyba, be abejo, yra mano jausmų išraiškos priemonė, tačiau ja aš ištransliuoju įspūdį ir savo begalinę meilę spalvoms. Nebijau to žodžio – begalinė. Jį naudoju ne šiaip sau. Spalva man - nuotaikos, jausmų perdavimo būdas. Gražius koloritus, spalvų derinius aš pastebiu akimirksniu, o tobulus, bandau užfiksuoti.

Žodis yra žodis. Suprantamas dažniausiai taip, kaip parašytas. Žinoma, paties teksto interpretacijos gali būti įvairios. Gal ir rašyti pradėjau dėl to, kad į tapybą nenoriu dėti nei prozos, nei poezijos tekstų, bet, žinoma, kad numanomi jie yra. Tačiau dar niekada nebandžiau ir, manau, nebandysiu žodžiu persakyti tai, kas užkoduota teptuku. Čia jau žiūrovo reikalas – ką pamatys ir ką perskaitys.

Rašiau ir piešiau nuo vaikystės. Tačiau nugalėjo dailė, nors buvau kalbinama baigti lituanistikos mokslus. Tuo metu su rašymu tokie mokslai man visiškai  nesisiejo.

Tuo labiau, kad poreikis rašyti užplūsdavo tik retkarčiais, ko nepasakyčiau apie pastarąjį laiką. Dabar rašyti norisi dažniau.

Esi nepataisoma estetė ir perfekcionistė (gerąja prasme), todėl savo pirmojo  novelių romano kalbą gludinai kaip gintarą, kol jis įgavo ritmą ir suskambo kaip muzika. Kodėl tau tai buvo taip svarbu ir kaip ieškojai teksto skambėjimo?

Tekstai pirmiausiai gimdavo galvoje. Vaikštant,  gaminant maistą ar tvarkant namus. Pradėdavau dėlioti sakinius, vėl ir vėl, kol suskambėdavo, o kada jau sakiniai „eidavo“ - viską mesdavau ir skubėdavau užrašyti. Nors vieną pastraipą, mintį, kad vėliau pajutusi tą ritmą galėčiau dėlioti toliau. Pradžia buvo sunki, vis nejutau, kad tai ir yra mano stilius. Pirmą novelę perrašinėjau keletą kartų, kol galų gale suradau, kas man patiko ir tiko.

Kaip  pati apibūdintum savo stilių? Aš šyptelėjau pavarčiusi tavo romaną: keturios dalys, trys skirtingi šriftai-dienoraštis, autorės pasakojimas ir pajuodintas tekstas. Žodžiu, amžini kvadratai, amžinos dėlionės?

Tai jau matyt manyje – tie kvadratėliai, tas audinys. Man stilius yra svarbus visame kame, visame žmogaus gyvenime – namuose, aprangoje, veiksmuose, jei suprasime tai plačiąja prasme.

Kaip sekasi rūšiuoti mintis - kurios paveikslams, kurios knygoms? Ar jos skiriasi ir kaip tarpusavyje sugyvena.

Nedarau to sąmoningai. Nerūšiuoju, tiesiog darau tai, ką tuo metu geriausiai jaučiu. Jei norisi tapyti – tapau. Tačiau turiu įsijausti į vieną sritį, todėl dažniausiai užsiimu vienu iš dviejų. Nors būna, kad visą dieną tapiusi, vakare dar užrašau keletą sakinių.

Keturios moterys-keturi charakteriai. Ar visos pasidavė lengvai?

Ne visos norėjo atsiskleisti iš karto. Bet aš suradau būdus, kaip jas prakalbinti. Savo gyvenime sutikau daug įvairių žmonių. Daugelį jų galėčiau priskirti vienai ar kitai apibendrintai žmonių charakterių grupei. Iš tų bendrumų ir gimė konkretūs charakteriai. O vaizdinius su savo herojėmis mačiau nuolat. Stebėjau, kaip Aina lipa iš automobilio, kaip Sofija dėmesingai pataiso užuolaidas kambaryje, kaip Adelė trumpam sustoja ir užvertus galvą žiūri į praskrendančius paukščius ir Eleną knygyne - vartančią meno albumą.

Ar visos Tavo herojės turi prototipus?

Prototipų rašydama neturėjau, bet Adelę sutikau dabar, išėjus knygai.

Tavo novelių romane visai nesvarbi geografija? Nemini jokių vietovių pavadinimų, visa tai galėjo nutikti n mieste ir n moteriai. Konkreti erdvė visai nesvarbi - ar tai darai specialiai, ar toks yra kūrybinis sumanymas?

Taip, būtent dėl tos priežasties, nes mano moterys galėjo gyventi bet kada ir bet kur. Aš norėjau perteikti jausmus ir išgyvenimus, tai kas joms atsitiko ir kaip tai keitė jų mintis, kaip jos vertino pačių savo nugyventus metus ir kokias padarė išvadas.

Dalia Kirkutienė. Du prisilietimaiAr  jau sulaukei vertinimų, kokie jie, kaip į juos reaguoji?

Reaguoju gerai, nes kol kas vertinimai tik geri. Tačiau aš nesu naivi, žinau, kad tai, kas vienam patinka, gali visiškai nepatikti kitam. Tačiau knyga parašyta, padėtas taškas ir viskas dabar priklauso nuo skaitytojo.  Netgi nuo to, su kokiu išankstiniu nusiteikimu knyga bus paimta į rankas.

Kokie jausmai apninka pamačius savo knygą knygyno lentynoje?

Jausmas dar nėra iki galo suvoktas. Tačiau, kai pirmą kartą ją paėmiau į rankas, galėjau sau pripažinti, kad rezultatu esu patenkinta. Džiaugiausi, kad nepasidaviau ir kai pirmas viršelio variantas nebuvo iki galo priimtinas, nenuleidau rankų. Man reikėjo tokio jausmo, kad knyga „laikytųsi“ rankose. Būtų šilta ir jauki, lyg įžanga į tai, kas laukia ją atvertus.

Kas sunkiausia, ką reikia išgyventi rašytojui, ko labiausiai nesitikėjai, bijojai? Ar tai atsitiko?

Aš nežinojau kas manęs laukia išleidus knygą. Tačiau jausmas, kad ji jau yra skaitoma, mane iš tiesų sukrėtė. Negaliu apibūdinti to jausmo – baimė, panika, kad būsiu „išlukštenta“. Nors nesu „susireikšminusi“, niekada nemaniau, kad esu kuo nors kitokia, tačiau su knyga tikrai atidaviau nemažą dalį savęs. Visada esu atvira, nemoku ir nenoriu veidmainiauti.

Česlovas Kudaba apie spausdintą žodį yra pasakęs: „Keroja kalbos skurdumas. Sakiniai-skeveldros, užuominom pradėti, dažnai prikimšti nuvalkioto žargono, nebaigti regzti minties griuvėsiai“. Kaip manai, ar rašantysis yra atsakingas už teksto kokybę? Ar tau svarbus tekstas, renkantis knygą skaitymui?

Aš pati nebeskaitau knygų, kurios manęs „nekabina“. Dar buvo likęs jausmas iš tų laikų, kada mokykloje gaudavome sąrašus knygų, kurias reikia perskaityti per vasarą, kad - nori ar nenori - knygą, jei jau pradėjai, reikia ir perskaityti. O dar ir auklėjo taip. Tačiau dabar, kad į mus plūsta vienodais kiekiais ir gera, ir bloga literatūra, aš labai atsirenku, ką skaityti. O jei nematau nei gražaus teksto, nei turinio, tai nebėra prasmės ir laiką gaišti. Gražus, įdomus tekstas man labai patinka. Tada į turinį žiūriu atlaidžiau, mėgaujuosi juo.

Niekada neparduočiau paveikslo, kuris man pačiai nepatinka, nemielas arba abejotinai pabaigtas. Tas pats ir su rašymu. Žodžiai gali būti tokie išraiškingi, jų deriniai nuostabiai atspindėti jausmus, žadinti vaizduotę. Noriu jais naudotis ir jų pagalba perteikti tai, ką jaučiu.

Ačiū už pokalbį.

Trumpai:
Gimė 1959 m. gegužės 28 dieną Kulautuvoje (Kauno raj.).
1977-aisiais baigusi vidurinę mokyklą dirbo Kauno dailės kombinate rankinio audimo audėja.
1979 m. įstojo į tuomečio Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) vakarinį skyrių, tekstilės specialybę.
Nuo 1983 m. dirbo Kauno fabrike "Kaspinas" dailininke piešėja.
1992-aisiais įkūrė savo įmonę "Davila". Tapė ant šilko, dekoruodavo medžiagas ir kūrė drabužių kolekcijas.
1997 m., persikėlusi gyventi į Klaipėdą, dirbo dailės salone "Dovana", vėliau floriste "Gėlių fabrike", o nuo 2004 m. visą savo laiką skiria kūrybai.
2010 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą, surengė 6 personalines tapybos parodas.
2012 m. išleidžia savo pirmąjį romaną „Eilėje prie laimės“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės