Tekstai
Birutė Skaisgirienė. „... biblioteka man nėra tik darbo vieta.“

2012-10-11

Šiais skubriais informaciniais laikais biblioteka vertinama nevienaprasmiškai: vieniems tai nuobodžios knygų kapinės, kurių ramybę retsykiais sudrumsčia „senamadiški“ renginiai, kitiems – jaukios, gyvos kultūros oazė, kurioje viskas kitaip - kitoks laikas, kitokie čia besilankantys žmonės, kitokios galvoje gimstančios mintys...

Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėją, bibliotekininkę Birutę Skaisgirienę kalbina Gitana Gugevičiūtė.

Organizuojate dailės parodas, dalyvaujate įvairiuose projektuose, rengiate interviu su menininkais... Galbūt turėjote slaptų minčių studijuoti menotyrą, žurnalistiką ar menus? Kaip (kuo) Jus suviliojo biblioteka? Kiek metų sukatės Meno bibliotekos erdvėje?

Kaip mane suviliojo biblioteka? Ji neviliojo. Viliojo knygos (ir vilioja iki šiol), o dabar jau ir biblioteka.

Bibliotekininkės darbas tikrai nebuvo mano pašaukimas. Menai nuo pat vaikystės visada buvo šalia: aš pradėjau lankyti pirmą klasę, tėtis - studijuoti tuometiniame Dailės institute (VDA). Jam, kaip tremtiniui, pradžioj buvo leista mokytis tik Šiaulių pedagoginiame, mat menams, matyt, nebuvo subrendęs. Tik po to, lengvai atšilus politiniam klimatui, pagaliau buvo priimtas į VDA.

Mano tėvų namai buvo pilni meno albumų. Mes su broliu iš arti stebėjom tėčio studijas, patys dalyvavome kūrybiniuose procesuose: raižėme lino raižinius, lipdėm, piešėm, buvome medeliai, tačiau tėčio keliu nepasukome. Aš svajojau apie filologijos studijas, nes mano lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Klimantavičienė visam gyvenimui įskiepijo meilę literatūrai. Bet ir jos nepasirinkau. Pritrūko pasitikėjimo savimi, o gal kažkieno stumtelėjimo, palaikymo, padrąsinimo, kad filologo ateitis - ne tik neištaisytų sąsiuvinių stirtos.

Per toli nuo savo svajonės nenutolau - literatūra yra labai arti, nuolat, o dabar dar ir rašymas, kurį po mokyklos baigimo buvau užmetusi. Gali likimui sakyti ne, mėtyti pėdas, tačiau apsisuka ratas ir vis tiek atsiduri ten, kur tau ir lemta būti. Šiandien tikrai nesigailiu ir nesibodžiu savo pasirinkimu. Man patinka tai, ką darau. Turiu viską vienoje vietoje: literatūrą, meną, rašymą.

O bibliotekoje dirbu daugiau kaip 25 metus. Negaliu patikėti.

Vis dar sutiksime žmonių, manančių, kad bibliotekininko darbas paprastas – išduoti skaitytojams knygas. Pasidalinkite, prašom, mintimis, patirtimi, kurią įgijote vadovaudama Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriui.

Biblioteka yra gerokai nutolusi nuo senojo jai primesto stereotipo - dulkėtos knygų lentynos ir  akiniuota beformė bibliotekininkė. Dabar tai modernios, erdvios ir daugiafunkcinės kultūros įstaigos, atstojančios kultūros ir informacijos centrus daugelyje mažesnių miestų ir miestelių, o didžiuosiuose užimančios tikrai lygiavertes pozicijas.

Meno skyriuje dirbu nuo 2001 metų. Mano vadovavimas skyriui formalus - tai tik daugiau pareigų, atsakomybės ir įsipareigojimų, nes vadovauti neturiu kam. Esu dėkinga likimui, kad mano kolegė yra mano bendražygė. Viską darome kartu, viena kitą papildydamos, pasitardamos. Tai didžiulė laimė, nes darbe praleidžiame daug laiko, todėl labai svarbu, kas šalia tavęs. Kartais net pagalvoju, kur manęs daugiau - namuose ar darbe, nes biblioteka man nėra tik darbo vieta, tai didelė ir labai svarbi mano gyvenimo dalis.

O dirbdama Meno skyriuje išmokau labai daug. Teko save sulaužyti ir sulipdyti iš naujo. Iš prigimties esu drovi, niekada nesiekiau lyderystės, buvau labiau vykdytoja nei organizatorė. Bet teko persiorientuoti, išmokti atstovauti savo bibliotekai, organizuoti ir vesti renginius, bendrauti su ypatingais žmonėmis, organizuoti skyriaus veiklą. O kur dar Girulių biblioteka ir mūsų vykdomas kultūrinis projektas „Pėdink į Girulius“, kuriame taip pat aktyviai dalyvauju.

Darbas Meno skyriuje mane sugrąžino ten, kur turbūt ir lemta būti - arčiau menų. Daug skaitau, domiuosi šiuolaikinio meno tendencijomis, stengiuosi nuolat gilinti savo žinias, nes to būtinai reikia komplektuojant bibliotekos fondą, rengiant projektus, tiesiog čia dirbant. Būna labai nesmagu kai negaliu atsakyti į skaitytojo užklausą, todėl nuolat turiu mokytis, domėtis, skaityti, kad būčiau pasirengusi viskam.

Ką labiausiai vertinate savo darbe? Ko nė už ką neatsisakytumėt? Kas varžo bibliotekininko darbą, jo kūrybiškumą? Ką keistumėte, jei galėtumėte?

Bibliotekininko kūrybiškumo negali suvaržyti niekas, jei jis pats to nori. Viskas priklauso nuo žmogaus ir visai nesvarbu, kokį darbą jis dirba.

Kūrybiškumą galėtų slopinti motyvacijos stoka, mažas atlygis, ne visada laiku ateinantis įvertinimas, lankytojų abejingumas. Bet ir tai ne priežastis. Jei žmogus yra kūrybingas, jis negalvoja apie motyvaciją. Jam tiesiog neįdomi monotonija. Galima savo darbą atlikti sąžiningai, gerai, vadovaujantis taisyklėmis, bet galima ir kitaip. Jokiu būdu neskatinu anarchijos. Tvarka turi būti, kaip be jos. Bet Meno skyrius tokia vieta, kur be kūrybiškumo netoli nueitum.

Labiausiai mane žeidžia abejingumas. Gali sugalvoti pačių įdomiausių renginių - tai sunku, bet įmanoma. Daug sudėtingiau prisivilioti žiūrovus. Reikia titaniško įdirbio. Prieš trejus metus pradėję savo kultūrinę veiklą Girulių bibliotekoje sulaukėme skeptiškų pastabų - kas ten važiuos, ką ten prisišauksite. Bet mums pavyko. Vasaros renginiai buvo puikūs ir gausiai lankomi. Ne be pastangų, žinoma. Visi dirbome ir darėme ką galėjome.

Didžiuosius savo kūrybinius sumanymus įgyvendiname virtualioje erdvėje: virtuali Klaipėdos krašto dailės galerija, kuri nuolat atnaujinama, plečiama; virtualios teminės ir dailės parodos. Prisigalvojam pačių įvairiausių dalykų, laiko megzti kojinėms arba romanams skaityti tikrai nelieka.

Kuo ypatingi Jūsų lankytojai? Ar daug jų apsilanko? Ko ieško?

Pati didžiausia dovana, kurią gavau dirbdama Meno skyriuje, yra žmonės. Niekur kitur nebūčiau sutikusi tiek įdomių, kūrybingų, talentingų kultūros, mokslo ir meno žmonių: menininkų, rašytojų, teatralų, režisierių, leidėjų ir šiaip spalvingų asmenybių. Įdomios pažintys, šiltas bendravimas, užsimezgusios draugystės - tai neįkainojama. Labai vertinu ir branginu tas akimirkas. Jos visada liks su manimi. Išeidama iš Meno skyriaus šį turtą išsinešiu. Užgyvenau.

Žinoma, yra ir kita lankytojų grupė - tai studentai ir kiti meno gerbėjai. Studentų labai sumažėjo. Pagrindinis mūsų kontingentas visada buvo - VDA Vizualinio dizaino katedros ir KU Menų fakulteto studentai, bet jų gretas labai praretino studijų reformos. Apmaudu. Sukomplektuotas unikalus fondas ir jei jis bus retai naudojamas, labai gaila.

Kita problema, retinanti skaitytojų gretas, - visagalis internetas. Daugeliui, ypač jaunesniems ir nuolat skubantiems skaitytojams, atrodo, kad jame ras viską. Nesiginčiju, gal ir ras. Bet kur lieka skaitymo malonumas? Kur lieka knygos estetika, knygos menas, pagaliau - kvapas? Aš negaliu be to. Knygos viršelis ir leidinio dizainas man yra svarbus. Vartyti knygas, o ypač meno, fotografijos albumus yra tikrų tikriausia meditacija.

Biblioteka siūlo įvairias paslaugas, tame tarpe ir ekskursijas po biblioteką. Kokias slaptas duris atveriate, ką eksursantas pamato daugiau nei paprastas skaitytojas?

Ekskursijos nėra labai populiarios. Skyriaus išskirtinumas tas, kad turime parodinę erdvę, kur nuolat vyksta parodos, tad dažnas naujas skaitytojas būna maloniai nustebintas, gavęs čia daugiau nei tikėjosi. Jokių slaptaviečių, kur kažką vertingo slepiame, nėra. Priešingai - viskas, ką turime geriausio, yra laisvai prieinama skaitytojams. Tegul tik skaito, varto, grožisi.

Knygynai dažnai sudarinėja populiariausių skaitinių dešimtukus. Ar galima kalbėti apie kokią nors „skaitytmo madą“ meno leidinių pasaulyje?

Skaitymo mados Meno skyriuje? Matyt, yra, o kaipgi. Visi norime gražiai ir stilingai atrodyti, todėl domimės mados ir stiliaus tendencijomis. Visi norime gražiai gyventi, susitvarkyti savo namus ir gėlynus, todėl ieškome interjero, landšafto ir dizaino knygų bei žurnalų. Tokios yra meno mėgėjų mados, jei taip galima sakyti. Profesionalūs menininkai ieško gilesnių, konkretesnių dalykų: ornamentikos, simbolikos, naujausių architektūrinių ir landšafto dizaino sprendimų. Tikrai visiems turime ką pasiūlyti, reikia tik ateiti.

Sakykite, kas šiame įvairovės laike domina Jus? Turiu omeny ne tik vizualiąją kultūrą, bet ir muziką, literatūrą.

Vizualioji kultūra, literatūra? Sakyčiau, tai yra mano duona kasdieninė. Ar galėtų žmogus dirbti kultūros įstaigoje būdamas labai toli nuo kultūros? Lankau parodas, spektaklius, koncertus. Bet ne tam, kad galėčiau pasakyti: mačiau, buvau. Norisi tikrai gerų, kokybiškų dalykų. Reklama dabar tokia visagalė, kad kartais labai abejotinos vertės produktas pateikiamas kaip grynuolis. Tada jautiesi apgautas, nusivylęs, bet tai neužslopina noro ieškoti toliau.

Visiškai negaliu gyventi be skaitymo, be knygų. Labai taupau laiką, jo vis mažiau ir mažiau lieka romanams. Stengiuosi rinktis lektūrą, kuri man kažką duotų, o ne tik „užmuštų“ laiką. Šiuo metu skaitau Aleksandro Vasiljevo „Šiandien esu madingas“, knygą apie Alexander McQueeną  ir kartu Vytauto Gerulaičio „Noveletes“(desertui). Savo eilės laukia naujas žurnalas „Krantai“.

Pastaruoju metu labai susidomėjau Mažosios Lietuvos kultūriniu paveldu. Man viskas be galo įdomu. Negaliu nesidomėti krašto, kuriame gyvenu, istorija ir kultūra. Gaila, kad viskam nebeužtenka laiko. Tenka daug ko atsisakyti, atidėti. Ir, deja, atidėtų knygų stirta auga. Bet niekada nebūna taip, kad neskaityčiau nieko. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi, jei negalėčiau to daryti.

Užsiminėte apie „visagalį internetą“. Yra bibliotekininkų, kurie keiksnoja virtualų pasaulį kaip piktąjį monstrą, pasiglemžiantį ir negrąžinantį potencialių skaitytojų sielas. Ką manote Jūs?

Virtualaus pasaulio nekeiksnoju. Juokinga būtų piktintis tuo, ko nebeįmanoma pakeisti. Technologinio progreso nesustabdysi. Žinoma, labai gaila, kad jau kalbama apie planšetinukus mokyklose, apie pasakėles skaitmeniniu formatu. Nuo pat mažens vaikai augs be knygų. Bet nebūtinai be bibliotekos.

Visko niekada neįmanoma turėti. Ateis laikas ir mūsų lentynose šalia spausdintų knygų turės atsirasti skaitmeninės. Tokia yra realybė. Ji labai arti. Bet aš manau, kad visada bus žmonių, kuriems spausdinta knyga bus svarbesnė. Taip yra visame pasaulyje. Greta gyvena spausdinta ir skaitmeninė knyga. Ir sugyvena.

Neįsivaizduoju, kaip Kalėdų senis vaikui galėtų atnešti dovanų knygą kompakte. Ar tai būtų dovana? Ar ji suteiktų tiek pat džiaugsmo kaip spausdinta, kvepianti, puošni knyga?.. Mano suaugusiam vaikui tikrai ne. Ir man ne, bet negalime spręsti už visus.

Be knygų, meno pasaulio, kur dar jaučiatės komfortabiliai?

Be knygų ir meno pasaulio labai gerai jaučiuosi gamtoje. Vasarą saulėtą pajūrį neretai iškeičiu į ramų poilsį tėvelių sodyboje Kretingos rajone. Niekada neviliojo prašmatnūs kurortai su šilta jūra ir gardžiais valgiais. Nesirinkčiau tokio poilsio. Man knieti pamatyti, sužinoti, atrasti, todėl labai mėgstu pažintines keliones. Net Lietuvoje, kur, regis, jau išmaišyti visi kampeliai, dar atrandu vietų, kurios mane nustebina. Jei mašina važiuotų be kuro, nežinau, kur nuvažiuočiau. Man patinka toks keliavimo būdas. Ir dukrai. Tada išsikalbame, prisiatviraujame. Nes nėra jokių trukdžių - nei televizoriaus, nei kompiuterio, prieš akis lieka tik kelias.

Dėkoju už pokalbį. Visokeriopos sėkmės!

Nuotraukos iš asmeninio Birutės Skaisgirienės archyvo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 8

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės