Literatūra
Sondra Simanaitienė. Rimbaud Klaipėdoje neskaitė, Vilniuje neskaitė moteris

2012-05-31

Keli kuklūs pastebėjimai apie „Poezijos pavasarį“

Šiais metais festivalis „Poezijos pavasaris“ Klaipėdoje pasižymėjo išskirtine branda. Ne tiek poezijos, kiek poetų amžiaus. Jaunų poetų Klaipėdoje beveik nebeliko arba jie neišdrįso ateiti ir viešai skaityti. O gal pritrūko organizatorių entuziazmo paskatinti jaunuosius susiburti ir pasidalinti tekstais, kuriuos, neabejoju, skrebena egzistencinio greitkelio pakrašty.

Klausytoja atskrido

Rašytojų sąjungos pirmininkas J. Šikšnelis tikėjosi, kad jaunimas ateis ir paskaitys savo kūrybą pirmadienį 15 val. I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, kur eilės turėjo lietis laisvai. Deja, iš jaunimo tebuvo keli, kiti nežinojo, arba neišdrįso. Daugiausiai skaitė pagyvenusių žmonių bendrijos „Branduma“ nariai ir skaitovų grupė „Tarp eilučių“. Populiariausi skaitovų pasirinkti tekstai – poetų Maironio, J. Marcinkevičiaus, D. Teišerskytės, P. Širvio. Kas išties buvo gražu, tai stebėti, kaip į sceną lipa pagyvenę berniūkščiai ir mergaitės, kaip jie nuoširdžiai dalinasi su bendraminčiais kūryba ir nuotaikomis, kokie jie laimingi, atradę žmones, kuriems rūpi ne vien daržas, šildymo kainos ir ligos.

Savaitę, kai vyko „Poezijos pavasaris“, uostamiestyje buvo juntamas stiprus jaunos energijos poreikis įvairiuose renginiuose – Jaunimo teatro prisistatymas (jei kas nežino: aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio trupė tampa Klaipėdos Jaunimo teatru. Galingas iššūkis!), Lėlių teatras minėjo 20-ies metų jubiliejų ir kvietė į susitikimus su lėlininkais (Sveikinu!), atsidarė kūrybinių veiklų bendruomenė „Mokykla“ senamiestyje (Sėkmės!), visuomenei pristatyti kūrybinių dirbtuvių rezultatai – „Kultūros fabriko“ interjeras (beje, buvo skelbta, kad visą dieną galima susipažinti su kūrybinių dirbtuvių rezultatais kavinėje „Vero cafe“, kur vakare įvyks pristatymo renginys; užėjau per pietus ir radau tik vieną liūdną stendą atremtą į sieną, jokios intriguojančios žinutės, maketo ar ekrano su Kultūros fabriko vaizdiniais... jokio raštelio – ateik! įdomu! Juk „Kultūros fabrikas“ dirba pagal kūrybiškiausias verslo strategijas!)

Skaitome skulptorė V. Vildžiūnaitės eiles

Pasigilinau į Klaipėdoje vykusius renginius praėjusią savaitę, kad suprasčiau, kodėl „Poezijos pavasario“ skaitymuose trūko jaunimo. O gal ne taip vadinu? – jaunimas skaitė, bet tik brandus. Nesupraskite, kad negerbiu amžiaus. Visi judame link to paties, tačiau niekas neuždraus per „Poezijos pavasarį“ tikėtis, kad atsistos Artūrėlis (kaip sako RoRa) Rimbaud ir uždės ant mano akių kvepiantį poezijos raištį, anot poeto A. Veiknio: „poezija – kvepiantis raištis ant tavo akių“. Tiesa, prieš du metus Skulptūrų parke savo eiles skaitė Jurgis Viningas:

kažkas vakarais čia degina
žvakes ir mirusiuosius.
krematoriumuos šitiek pilkos
pelenų būties šitiek mirties, die,
nebuvo nė vieną rudenį kuomet
kaštonų rudos smegenėlės vaduojasi
iš kevalų lyg iš dogmų spygliuotų.

danguj raudona saulė
raudona dėmė magdalietės paklodėj
šventai melsvoj šventai tikintys
nebetiki atsirišimu nebetiki.

(pasiskolinau iš „Šiaurės Atėnų“)

Šiemet poezijos skaitymai IŠĖJUSIEMS parke vyko ketvirtą kartą. Dalyvavo poetai klaipėdiečiai R. Kairienė Latvėnaitė, N. Kepenienė, G. Grajauskas, G. Kelmelytė, M. Valiukas, D. Milašauskas, G. Bytautas, Š. Kepenytė, V. Šarmina ir Liudas Pranciškus.

Prisiminėme:
poetą Tomą Arūną Rudoką, išėjusį gegužės 14 d.,
skulptorius poetus – V. Šerį, Š. Šimulyną,
rašytoją R. Černiauską, birželio 1 d. bus metai nuo jo mirtino užspringimo;
kelis iš 40 000 palaidotų Senosiose miesto kapinėse (dabartiniame Skulptūrų parke):
Klaipėdos mecenatą J. L. Vynerį – 150 m. nuo mirties,
pirklį H. Gerlachą – 100 m. nuo mirties,
Klaipėdos burmistrą A. Altenbergą – 150 m. nuo gimimo,
istoriką J. Storostą, Vydūno brolį – 140 m. nuo gimimo,
Mažosios Lietuvos spaudos darbuotoją A. Einarą – 170 m. nuo mirties,
Mažosios Lietuvos spaudos darbuotoją J. Arnašių - 140 m. nuo gimimo,
Evangelikų kunigą, chorvedį, literatą M. Lokį – 100 m. nuo gimimo.

Daug poetiškų – gyvųjų ir mirusių sielų - sūkuriavo Skulptūrų parko centrinėje aikštelėje. Viena mergaitė vardu Viktorija parašė:

"Poezijos pavasaris"
Muzikai grojant, tirpstantį orą
Perskrodė mergaitė raudona suknele.
Ji pradingo už nugaros, o priešais mane
Išniro dvi draugės lyg spalvotam kine.
Jos dusliai apsikabino ir nuėjo į šoną,
O muzikai grojant, žaliai ryškų parko foną
Perrėžė dviratis. 
Per tirpstantį orą.

Penktadienio vakarą Tautinių kultūrų centre aplink rašytoją N. Kepenienę susispietė būrelis rusų poetų iš Karaliaučiaus, vietinių rusakalbių ir dar vienas kitas svečias, kuriam suprantama kaimynų kalba. Šiltas vakarėlis po šviestuvo gaubtu. Aktorius S. Jačėnas prisiminė, kaip būdamas mokiniu Lakštingalų slėnyje skaitė eilėraštį „Mes kalbame Lenino kalba“ ir laimėjo kelialapį į Maskvą, rašytojas ir vertėjas Clandestinus skaitė Ch. Baudelaire‘o maldą šėtonui ir, tiesą sakant, klausyti nebuvo lengva. Intymus, įgarsintas, tiesioginis kreipinys – šėtone, šėtone, o tu sėdi ir jauti, kad esi prieš savo valią įtraukta į dialogą, kuriame nenorėtum dalyvauti. V. Karpenko iš Kaliningrado daug metų draugavo su R. Černiausku, o jo bendradarbiavimas su Klaipėda nenutrūko ir po draugo mirties, jis atsistojo su juodu raiščiu parišta ranka ir paklausė, ar prisimename, kada nuskendo Kurskas? (prisimenu kada „Linkuva“, o kada „Kurskas“?) Sėdinčių galvomis nulingavo pritarimo banga. Vakaras kaip girtas laivas mėtėsi nuo Sąjūdžio ir Donelaičio prie Lenino kalbos ir „Kursko“. Keistus poetinius skaitymus man asmeniškai įprasmino N. K. kaklo pakabukas, – J. Rekevičiūtės keramikinė negrės figūrėlė storomis, raudonai dažytomis lūpomis.

Dar vienas faktas apie lietuvišką poeziją, –  geri poetai, kaip ir geri virėjai – tik vyrai. Tokios išvados priėjau, pasižiūrėjus per TV „Poezijos pavasario“ atidarymo renginį Vilniuje. Skaitė klaipėdietis Gintaras Grajauskas, kaunietis Donaldas Kajokas ir vilnietis Antanas A. Jonynas, saksofonu grojo Petras Vyšniauskas su sūnumi Dominyku. Nė viena moteris nebuvo verta dalyvauti pradžios renginyje kaip kūrėja. Suprantu, kad visos kūrėjos yra mūzos arba sąskaitininkės, tačiau, manau, kad tokio lygio renginiai reprezentuoja kūrybinės bendruomenės vertybinį požiūrį, formuoja bendruomeniškumo sampratą, o toks faktas, kad per atidarymo renginį į sceną nepakviečiama nė viena poeziją rašanti moteris, mane nustebino ir parodė, kad dar nėra susimąstoma apie lyčių lygiateisiškumą kūrybinės reprezentacijos lygmeniu.

Sondros Simanaitienės ir Simonos Rauktytės nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 6

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės