Literatūra
Tomas Morisonas. Gombrowiczius ir kosmosas: romanas Apsėstieji

2012-05-30

Per kupiną netikėtumų aštuonioliktąjį savo gimtadienį dovanų gavau Witoldo Gombrovicziaus romaną Kosmosas (1965) – gana ploną melsvos spalvos knygutę, kurią 2008-aisiais išleido Baltos lankos. Paėmiau į rankas, pavarčiau ir nužvelgiau, prisipažinsiu, kiek nepatikliai jau vien dėl to, kad romano autorius buvo lenkas, o lenkų, kaip ir lietuvių, rašytojais, dėl savo jauno amžiaus tuo metu nelabai tikėjau. Dėl to galėčiau kaltinti mokyklą, kuri atgraso vaikus nuo lietuvių kūrybos bent keleriems metams į priekį, o kartais – ir visam gyvenimui, tačiau bent jau man pavyko tokios lemties išvengti. Kad ir kaip ten būtų, Kosmosas pasirodė savotiškai artimas vien jau dėl pavadinimo, kuris iš pradžių labiausiai ir patraukė: asocijavosi su šventa beprotybe, nudažančią pasaulį kitomis spalvomis ar net išverčiančia jį į kitą pusę. Kaip vienoje paskaitoje sakė profesorius Regimantas Tamošaitis: „Beprotybė – tai aukštesnė proto forma“, o aš, laikui bėgant, spėjau visaip kaip šį teiginį sau, bet ne kitiems, įrodyti.

Na, o kūrinys užbūrė nuo pat įžanginių pirmojo puslapio eilučių, kurias perskaičiau užgniaužęs kvapą. Jau tada Gombrowiczius tapo vienu mėgstamiausių rašytojų, visiems laikams pakeitusių požiūrį į kaimyninės šalies literatūrą. Panašią būseną išgyvenau dar kiek anksčiau skaitydamas Škėmą, kuris panašiai nustebino lietuviams nebūdingu rašymo stiliaus kitoniškumu. Vis dėlto, praėjus nuo to laiko bent ketveriems ar daugiau metų, pastarasis verčia savo savitumu abejoti, o štai Gombrowiczius iki šiol išlieka meistru, kokio neužginčysi, nesukritikuosi nei už įtartinas stiliaus priemaišas, nei už individualumo stoką. Norėčiau pasakyti, kad Škėma ar bent vienas kitas lietuvių rašytojas savo talentu prilygsta Gombrowicziui nors iš dalies, tačiau negaliu – nėra man žinomo tautiečio, galinčio bent bandyti lyginti savo darbą su didžiojo lenkų korifėjaus kūriniu. Pasakysiu paprasčiau – nėra geresnio lietuvių rašytojo už Witoldą Gombrowiczių.

Žodžiu, per kitą savo gimtadienį dovanų gavau kitą rašytojo romaną, pavadinimu Pornografija (1960), jį man padovanojo geras draugas ir teisės studijų grupiokas. Gombrowiczius, beje, taip pat studijavo Varšuvos universiteto teisės fakultete, stažavosi Varšuvos teisme, ėjo sekretoriaus pareigas, kitaip tariant, dirbo, kaip ir Kafka, teisininko darbą ir nesunkiai privertė patikėti, jog teisininkai – nepranokstami rašytojai. Visai gali būti, kad būtent šis mokslas jiems ir susuka galvas, įsismelkia ne tik į rašytojų protus, bet ir plunksnas, kurios vienaip ar kitaip atspindi nesveiką ir iškreiptą teisininkų gyvenimo realybę.

Kai trečius metus iš eilės per gimtadienį sulaukiau Gombrowicziaus knygos, iki šiol į lietuvių kalbą neversto romano, kurį šįkart padovanojo tėvas, jau buvau teisės studijas metęs. Per studijas prasidėjusi vegetacija tęsėsi ir tik retkarčiais paimdavau kokį grožinį kūrinį į rankas. Bėgdamas nuo tokios būsenos, panašios į Sartre’o aprašomą Šleikštulyje, ir ėmiau rašyti įvairias literatūrines įžvalgas. Tai nėra lengvas darbas rašytojui, kuriam iš prigimties sunkiau pagirti kitą kuriantį menininką, tačiau juk būtent tai dabar ir darau. Giriu Gombrowiczių, giriu Pornografiją, giriu Kosmosą, giriu ir iki šiol neminėtą Transatlantą (1953), kurį vienintelį nusipirkau pats, giriu ir visai neseniai išleistą, nors ganėtinai anksti autoriaus parašytą romaną Apsėstieji, kurį 1939 m. išleido Zbigniewo Niewieskio slapyvardžiu.

Nuo to laiko, kai ėmiau liaupsinti Gombrowiczių, o tai, nors dabar taip ir neatrodo, apskritai darau itin retai, ne kartą rekomendavau autorių savo draugams ir pažįstamiems, tarp jų ir knygas dovanojusiems klasiokams, grupiokui ir net tėvui. Nė vienam jų rašytojas nepaliko didesnio įspūdžio ir nepateisino visų gerų žodžių, kuriuos išsakiau pats. Apskritai Gombrowicziaus gerbėjų buvau sutikęs vos kelis, ir vien jau tai byloja, jog autoriaus kūryba nėra skirta plačiajam skaitytojų ratui. Tai patvirtina ir ant vėliausiai išverstos knygos besigananti juodos spalvos avis. Būtent toks Gombrowiczius ir buvo – avangardiškas, ekstravagantiškas ir, kaip rašoma romano anotacijoje, skandalingas autorius, savo pripažinimą įtvirtinęs 1967 metų Prix international de litterature premija, kurios pirmieji laureatai buvo tokie literatūros grandai kaip Borgesas ar Beckettas. Į Baltų lankų seriją Rinktinė proza Gombrowiczius patenka su puikiai žinomais ir pastaruoju metu, matyt, gerai parduodamais, nes nuolat verčiamais ir spausdinamais R. Gary, J. Kerouacu, Italo Calvino, kuris iš minėtos trijulės galėtų rimčiausiai pasipriešinti lenkui. Dėkui Dievui, Gombrowiczius dar nepasiekė Bukowskio, kurį maištaujantys paaugliai ir visokie pseudomenininkai, rodos, be perstojo graibsto iš lentynų, lygio, ir greičiausiai niekada nepasieks, tačiau, dėl visa ko, norisi pridurti – Gombrowiczius nėra lengvai suprantamas ir perkandamas rašytojas ir skirtas labiau – skambiai pasakysiu – literatūros gurmanams. O jei tikriau – šiek tiek pačiuožusiems, o gal ir visai, gerąja prasme, išprotėjusiems skaitytojams. Mano giliu įsitikinimu, toks buvo ir pats Gombrowiczius.

Romano Apsėstieji anotacijoje pastebima, kad „knyga visiškai kitokia nei ankstesniosios, su kuriomis jau susipažinęs lietuvių skaitytojas“, bet su tuo aš sutinku tik iš dalies. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas, kurio nepastebėti neįmanoma – tai pasakojimas trečiuoju asmeniu. Visi kiti iki šiol paminėti Gombrowicziaus darbai parašyti pirmuoju, o tai tekstui suteikia kur kas daugiau tikroviškumo. Reta autorių, kurie galėtų papasakoti tą pačią istoriją skirtingais asmenimis, tačiau vienodai įtaigiai. Gombrowiczius, tenka pasakyti, nėra vienas iš jų, jo koziris – be abejonės, biografinė proza, pasakojimas iš savo paties perspektyvos, nuo pat pirmųjų pastraipų įtraukiantis skaitytoją. Tačiau romane Apsėstieji reikia nubristi bent keliasdešimt puslapių į teksto gilumą, kad galėtum visiškai pasinerti į kūrinį arba, vos pradėjęs skaityti, iškart sulaužytum išankstinį nusiteikimą ir įtikėtum Gombrowicziui neįprastu sprendimu.

Visa kita – gerai rašytojui žinomi triukai ir žaidimai, tik su tam tikrais papildomais elementais ir pagražinimais. Kūrinys, tarkime, ne tik nuotaikingas, bet ir kur kas labiau nuotykingas, vertinant šį aspektą iš paprasto skaitytojo suvokiamos pozicijos. Čia daugiau atviro veiksmo, o ne iš detalės kylančios beprotybės, kuri, nelyginant grandinė, nuvilnija per anksčiau minėtus kūrinius. Romano erdvė, regis, taip pat prasiplečia – pagrindiniai veikėjai keliauja, ištrūksta iš vienos vietos, kurioje užsimezga ir tęsiasi veiksmas. Šiaip jau „įkalinti“ kūrinio herojus Gombrowicziui būdinga (tai padeda veikėjams atsiskleisti): neretai kokiame nors kaime ar jo apylinkėse, savo kraštovaizdžiu, kaip ir dera, primenančiu mums gerai pažįstamus ir artimus lietuviškus laukus ir vienkiemius su miškais. Vis dėlto šįkart tai – merdinti pilis su praeities klaidose paskendusiu ir prisiminimų apsėstu kunigaikščiu bei jos valdos, kurios, painaus siužeto genamos, nusidriekia net iki pačios Varšuvos ir atgal. Tokie gal kiek per daug pritempti ar iki galo neargumentuoti erdviniai šokčiojimai ir prailgina kūrinį – jo apimtis bene du kartus didesnė už kitus autoriaus romanus.

Kad ir kaip ten būtų, apie visokius skirtumus kalbu labiau norėdamas kažkodėl apginti ir pateisinti anotaciją, o ne iš tiesų juos paminėti. Tai, kas prašyte prašosi pasakoma, tai vis tos pačios Gombrowicziui būdingos psichologinės temos ir aspektai, kuriais žaidžiama siekiant atskleisti veikėjų charakterius, o per juos ir žmogaus prigimtį. Charakteris neatsiejamas nuo jaunystės, kuria, paradoksaliai kalbant, apdovanoti ne visi jauni žmonės. Priešingai – vos keli išrinktieji, galintys pasigirti sugebėjimu įžiebti nežemišką, sakyčiau, netgi kosminę aistrą, sukeliančią neprognozuojamus meilės proveržius.

Gombrowiczius vertina tai, kas reta, aukština asmenybės individualumą ir atvirai pašiepia ribotą vidutinybės pasaulėžiūrą ir manieras. Apsėstieji – savotiškas autoriaus romanų Pornografija ir Kosmosas derinys, greičiau užkabinantis daugiau paskirų temų negu išsamiai gvildenantis kurią nors vieną. Tai galima pavadinti kūrybine spraga ar tam tikru idėjos neįgyvendimu, bet galima ir literatūriniu autoriaus bandymu rašytojo kelio pradžioje ieškoti naujų literatūrinių sprendimų. Čia ir aktyvių veikėjų daugiau, juos sieja įvairios smulkmenos (mėlynos lūpos, paslaptingas pulsavimas), gestai ar tam tikru, ypatingu būdu ištarti pavieniai žodžiai, jų nuotrupos, nematomas psichologinis tinklas, kurio centre stovi pilis su siaubo kambariu ir dar kažkuo. „Tas kažkas buvo ne išorėje, o viduje, tas kažkas buvo kambaryje. Nejučiom profesorių sugriebė už gerklės toks neapibrėžtas, bet persmelkiantis šleikštulys, tarsi kur netoliese slėptųsi bjaurus žvėris. <...> Bet virtuvė buvo beveik tuščia, tik kampe mėtėsi krūva popiergalių. Vis dėlto jis, galima sakyti, aiškiai jautė, kad kažkas vyksta, kad kažkas nesustodamas dirba.“

Jeigu pažvelgčiau į kūrinį kritiškiau, paminėčiau, kad tekstas, žodyno ir kalbos struktūros atžvilgiu, ko gero, skurdžiausias iš visų mano Gombrowicziaus skaitytų darbų. Sakinys trumpas ir neišplėtotas, ne toks vaizdingas ar stebinantis savo stiliumi, kaip, tarkime, Kosmose, kuris prasideda štai taip: „Prakaituoju, eina Fuksas, aš paskui jį, klešnės, kulnys, smėlis, velkamės, velkamės, žemė, vėžės, grumstai, akmenukai žiba lyg stikliniai, spindesys, kaitra net zvimbia, karštis virpa, nuo saulės juoda, trobelės, tvoros, laukai, miškai, tas kelias, tas ėjimas, iš kur, kaip, tektų ilgai pasakoti, tiesą pasakius, tėvas, motina ir visa šeima buvo visiškai išsekinę mano kantrybę, galų gale norėjau prastumti nors vieną egzaminą ir nors trumpam pakeisti aplinką, ištrūkti, pabūti kur nors toliau.“ Jeigu toks kalbėjimo tonas gąsdina ir kelia šiurpą, skaitykite romaną Apsėstieji, jei ne – Kosmosą ir Pornografiją. Tačiau jau spėjęs Gombrowiczių pažinti skaitytojas tikėsis panašaus žaismingumo, kokiu, toli gražu, nepasižymi aptariamas kūrinys. Čia vargiai rasi ir autoriaus taip mėgstamų naujadarų bei kitų teksto puošmenų, kuriomis padabinti sakiniai panašūs į šitą: „Cha cha cha, tai man įsibembergavote, jūs išties tyli kiaulė! Kas galėjo pagalvoti! Tikras berg-bergautojas. Bergumbergas! Varykit! Iki galo! Pirmyn! Pirmysiumbergą!“ Nieko panašaus Apsėstuosiuose nerasite – netgi susidaro įpūdis, kad, priešingai nei kituose autoriaus darbuose, veikėjai čia iš tikrųjų mažiausiai apsėsti. Sakyčiau, kad tai vis tas niekam tikęs ir neva objektyvus pasakojimas trečiuoju asmeniu pakiša koją – neleidžia Gombrowicziui sužibėti visu avangardišku gražumu.

Vis dėlto ir romane Apsėstieji didelę svarbą turi smulkmena, o kartu su ja – ir atsitiktinumas. Nuo vienos smulkmenos atsitiktinai peršokama prie kitos, siejančios aną smulkmeną su prieš tai minėta, kol iš tokių mažytėliausių detalių lyg kokia dėlionė sukuriamas įtaigus kūrinio vaizdas ir atskleidžiama pagrindinė mintis: „Šiame pasaulyje, kupiname neaiškumų ir mįslių, prieblandos ir drumzlių, stebuklų ir klaidų, yra tik viena neklystama tiesa – charakterio tiesa!“ Su tais atsitiktinumais, mano nuomone, perlenkta tik vienoje vietoje, tiksliau, pabaigoje, kai pašlijusiai ir, rodos, neišsprendžiamai situacijai išgvildenti pasitelkiamas pernelyg jau netikėtai (kad ir kaip žiūrėtum) ir tarsi iš niekur pasirodantis ekstrasensas, ant kurio pečių užkraunama visa kūrinio atomazga.

Be viso šito, kūrinys, kad ir ne toks geras kaip kiti autoriaus darbai, įtikina ir įtraukia, ir aš drąsiai dedu jį į knygų lentyną šalia kitų skonio nenuvylusių romanų ar apsakymų rinkinių. Kaipgi galima nevertinti autoriaus, kuris lyg niekur nieko užbaigia kūrinį (nesijaudinkite – ne Apsėstieji) eilute, kurią pacituoti galiu, nė neatsivertęs paskutinio knygos puslapio, taip giliai ji įstrigo į atmintį: „Šiandien pietums valgėme vištienos sriubą.“ Na, o palyginimui – jei kadaise skaitydami Škėmą palankiai nustebote, greičiausiai nepasibodėsite ir šio lenko kūryba. Bet atminkite: Gombrowicziaus beprotybės sriuboje Škėma – nebent mažas virtos morkos gabaliukas. Ne daugiau.

PAŠVAISTĖ, 2012 / 1

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės