Literatūra
Eglė Baliutavičiūtė. Apie berniuką, paklydusį tarp dviejų pasaulių

(Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“)

Pirmą kartą išvydusi šią knygą – nusisukau. Į kitą bibliotekos pusę. Nei liaupsėmis išpuošta knygos nugarėlė, nei tuo labiau paviršutiniškas, perdėtai linksmas viršelis bei ilgokas, neva šmaikštus knygos pavadinimas gero įspūdžio nepaliko. Bet perskaičiusi trumpą Gintarės Adomaitytės skaitinių apžvalgą[1] knygą pasiėmiau. Jei G. Adomaitytė giria, tikriausiai knyga nėra jau tokia menka, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Sh. Alexie knygoje nagrinėjama sudėtingas paauglio indėno gyvenimas. Keturiolikmetis Arnoldas Spiritas, paprastai vadinamas tiesiog jaunėliu, gyvena indėnų rezervacijoje ir pasakoja apie savo nelengvą būtį. Knygos pradžioje išryškinamas Jaunėlio šeimos skurdas. Šeimos šuo serga, paauglys maldauja tėvų draugą vežti pas veterinarą, tačiau daugiausia ką tėvai gali padaryti merdinčiam šuniui – nušauti. Jaunėlis po trumpo pykčio ir nevilties priepuolio, ima mąstyti apie šeimos padėtį. Supranta, kad jei galėtų, tėvai padarytų viską dėl jo, tačiau „mūsų, rezervacijos indėnų, indėnų svajonės neišsipildo. Mes negauname progų. Neturim pasirinkimo. Esam tik vargšai <...> Skurdas nesuteikia jėgos ir neišmoko ištvermės ar atkaklumo. Ne, skurdas tik išmoko būti skurdžiumi“ (p. 19). Berniukas skurdą suvokia kaip neišvengiamą rezervacijos stigmą, prieš kurią bet koks indėnas, net turintis didžiausias svajones, yra bejėgis. Paskutinis skyriaus sakinys ne tik yra emociškai stiprus, bet ir dvelkiantis susitaikymu su gyvenimu, kuriame gyvybė beveik nieko neverta: „Kulka kainuoja tik du centus, kiekvienas gali sau tai leisti“ (p. 19).

Antras rezervacijoje gyvenančių indėnų gyvenimą žlugdantis dalykas – alkoholis. Nors apie masinio alkoholizmo priežastis knygoje nekalbama, tačiau galima nujausti, kad tai baltųjų kaltė, kurie atėmė iš indėnų ne tik žemes, bet ir kultūrinį, religinį paveldą, suvarė juos į rezervatus ir paliko pūti. Jiems nebuvo pasiūlyta amerikietiška svajonė. Iš Jaunėlio pasakojimo galima suprasti, kad rezervacijoje geria daugiau ar mažiau visi suaugusieji. Alkoholizmas ne tik atveria kelią smurtui, bet ir mirčiai. Alkoholis tikriausiai pati dažniausia mirties priežastis tarp Jaunėlio genties indėnų. Ryškindamas skirtį tarp indėnų ir baltųjų pagrindinis veikėjas pažymi, kad jo bendraamžiai baltieji tikriausiai yra išgyvenę vos kelias artimųjų netektis, Jaunėlis suskaičiuoja , kad jis palaidojo jau daugiau nei keturiasdešimt.

Alkoholio ir smurto kupinoje aplinkoje auga ir geriausias Jaunėlio draugas Mušeika. Jį muša alkoholikas tėvas, o jis savo pagiežą išlieja ant bendraamžių ar net vyresnių rezervacijos gyventojų. Jaunėlį ir Mušeika sieja keistas ryšys, nors abu labai skirtingi. Mušeika visada gina silpnesnį ir aplinkinių užguitą draugą, o Jaunėlis jam duoda tai, ko jam labiausiai reikia – artimą draugystę, padedančią palaikyti ryšį su pasauliu, nenuklysti tėvo pėdomis.

Vieną dieną Jaunėlio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Mokykloje gavęs vadovėlį, iš kurio daugiau nei prieš trisdešimt metų mokėsi jo mama, Arnoldas pajunta pyktį ir neviltį dėl savęs, dėl gyvenimo, dėl genties finansinės padėties ir neteisybės. Sviestas vadovėlis pataiko tiesiai į mokytojo Pė veidą.  Nors mokytojas pyksta, jis įžvelgia ir dalį savo kaltės. Pė, slegiamas savo ankstesnių poelgių naštos dėl vykdyto indėnų kultūros naikinimo, paskatina Jaunėlį palikti rezervaciją, kad nepasiduotų taip, kaip pasidavė visi kiti. Viltis, su kuria į pagrindinį veikėją žvelgė mokytojas, suteikia vilties ir pačiam Jaunėliui: „Aš turėjau  pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties“ (p. 49). Daugiausia vilties indėnų akimis turi baltieji, todėl Jaunėlis nusprendžia lankyti už rezervacijos esančią mokyklą. Viltis – galimybė išsivaduoti iš rezervacijos ne tik kaip geografinės-kultūrinės erdvės, bet ir savotiškos nelaimingo gyvenimo stigmos.

Arnoldo sprendimas apsunkino gyvenimą. Visų pirma buvo atstumtas ir paniekintas savo genties indėnų, jie jį laikė išdaviku, bet skaudžiausia buvo Mušeikos reakcija. Mušeika – vienintelis jo draugas, tačiau net jis nesuprato, kodėl Jaunėlis nori mokytis kitur, kodėl nori nutolti nuo žlugdančio rezervacijos gyvenimo. Mušeika šį pasirinkimą laiko ne tik indėnų, rezervacijos išdavyste, bet ir jo paties. Jis nenori prarasti draugo, tačiau negalėdamas to išsakyti žodžiais, pirmą kartą griebiasi smurto prieš Jaunėlį. Šis tampa galutinai atskirtas nuo vietinio gyvenimo.

Pritapti naujoje mokykloje irgi nebuvo lengva. Jaunėlis buvo svetimas, kitoks, nepriklausė tai erdvei, į kurią įsibrovė, o ir pats save vertino neigiamai: „Rerdanas buvo rezervacijos priešingybė. Mano šeimos priešingybė. Mano priešingybė. Aš nevertas čia būti. Žinojau tai, visi vaikai tai žinojo. Indėnai šūdo verti“ (p. 65). Vis dėlto Jaunėlis po truputį apsipranta naujoje vietoje, įstoja į krepšinio komandą, susiranda draugų ir netgi merginą. Tačiau svarbiausia tai, kad Rerdane įgauna pasitikėjimo savimi, įgyja vilties. Nei jis pats, nei gyvenimas, nei rezervacija nebeatrodo tokie beviltiški, kokie rodėsi iš pradžių. Svarbiausia, ką pradeda vertinti Jaunėlis – šeimą. Pastebi, kad skirtingai nei baltieji, indėnų tėvai, nors ir smurtauja, geria, tačiau niekada nepalieka savo vaiko, stengiasi būti šalia, lankosi visuose mokyklos renginiuose.

Kūrinio pavadinimas, į kurį iš pradžių žvelgiau su šiokia tokia pašaipa, pasirodė esantis ne tik šmaikštus, bet ir apgaulingai rimtas. Pavadinimas žymi sunkią Jaunėlio tapatybės ir asmenybės dramą, kurią patyrė iškeitęs rezervacijos mokyklą į baltųjų. Jis tapo svetimas ir gimtuosiuose namuose, ir Rerdane.  Jautėsi esąs mažiau indėnas negu visi kiti likę rezervacijoje, o mokykloje per daug.

Knygoje yra nemažai iliustracijų (dauguma jų karikatūriškos), kurios tvirtai įmegztos į knygos turinį ir meninį audinį. Tai pagrindinio veikėjo piešiniai, kuriais jis neretai iliustruoja kokią nors mintį, nutikimą, neretai hiperbolizuodamas, pašiepdamas tiek save, tiek kitus. Tačiau piešiniai neatlieka vien pramoginės, skaitytojo linksminimo funkcijos. Pačioje pasakojimo pradžioje  Jaunėlis komentuoja savo pomėgį paišyti. Visų pirma, jis piešimą suvokia kaip universalią komunikacijos formą: „Jei nupiešiu gėlę, kiekvienas vyras, moteris ar vaikas pasaulyje pažiūrėjęs į piešinį sakys: „Tai gėlė“ (p. 11). Arnoldas piešia ne tik todėl, kad nori bendrauti su pasauliu, bet ir todėl, kad galėtų išgarsėti, tapti turtingas ir įžymus. Bet skyriaus pabaigoje pats pripažįsta, kad ši, atrodytų, paviršutiniška paauglio svajonė, yra kur kas rimtesnė: „Aš piešiu, nes jaučiu, kad tai gali būti mano vienintelis šansas pabėgti iš rezervacijos“ (p. 12). Jau pačioje pradžioje Jaunėlis suprato, kad išvykti iš rezervacijos reiškia turėti viltį, gyventi gerai, galimybę įgyvendinti svajones. Tačiau galima numanyti, kad piešimas yra ne tik Arnoldo įsivaizduojamas kelias į sėkmę, bet ir būdas pakelti ir nugalėti kasdienybės absurdą, neviltį, skausmą ir kitas gyvenimo negeroves. Pasakyti tai, ką sunku išreikšti žodžiais.

Sh. Alexie knyga Amerikoje sulaukė kritikos dėl nešvankybių bei smurto.[2] Marius Burokas, knygos vertėjas, nurodytoje apžvalgoje užsimena: „Bus proga pasitikrinti, ar daugumos lietuvių skaitytojų nuomonės sutaps su įtūžusių dėl pakrikusios dorovės amerikiečių nuomone.“[3] Norėčiau tikėti, kad Lietuvos skaitytojai nėra tokie moralistai ir nekritikuos knygos dėl kelių nešvankybių, kurių, lyginant su vis dar itin populiariu „Heroinu“, čia vos keli lašai. Smurtas? Taip, jo kur kas daugiau, tačiau tai ne smurto propaganda, ne žavėjimasis juo, bet kuo tikriausias rezervacijos gyvenimo skaudulys (kaip ir alkoholizmas). Smurtas ir alkoholis, galima suprasti iš knygos, baltųjų politikos indėnų atžvilgiu pasekmė. Praradę savo protėvius, jų žemes, kultūrinį palikimą, ujami ir žeminami, jie prarado dalį savęs, o tuštumą ėmė pildyti lengvai pasiekiamais savidestrukcijos įrankiais, galinčiais bent laikinai užmaskuoti skausmą ir neviltį.

Gali pasirodyti, kad knyga yra slogi, rimtai kalbanti apie rimtus dalykus (kaip neretai esti problemų prozoje), tačiau taip nėra. Knyga pakankamai šmaikšti, autorius neblogai imituoja keturiolikmečio mąstyseną bei kalbėseną, todėl pasakojimas nėra sunkus, mintys ir išgyvenimai formuluojami gana atvirai, sakiniai nesudėtingi, o pastraipomis neretai tampa net pavieniai žodžiai, pabrėžiantis Jaunėlio nuotaiką, mintis ir pan. Pasakojime matyti Arnoldo kismas. Knygos pradžioje savo pasaulį aprašinėjęs juodžiausiomis spalvomis, vėliau ima pastebėti jame ir gerų dalykų. Net dvi skaudžios mirtys (senelės ir sesers) nesugniuždo įgytos vilties. Rerdano mokykloje jis nebesijaučia svetimas: „Visi šie baltieji vaikai ir mokytojai, kurie taip įtariai žvelgė į mane tik atvykusį, išmoko manimi rūpintis. Galbūt keletas jų mane netgi mylėjo. Aš irgi įtariai į juos žiūrėjau. O dabar daugelis jų man tikrai rūpi“ (p. 219). Taip pat knygos pabaigoje Jaunėlis susitaiko su savo geriausiu draugu Mušeika, kuris pagaliau priima Jaunėlį tokį, koks jis yra, suvaldo savo pyktį ir apmaudą. Žino, kad niekada neišsivaduos iš rezervacijos, tačiau nebepavydi ir nebekaltina draugo, kad šis išdrįso pasipriešinti nulemtam gyvenimui. Taigi nepaisant gausybės keliamų problemų (nuo alkoholizmo iki rasizmo, nuo draugystės sunkumų iki tapatybės dramos), knyga nėra nei niūri, nei emociškai sunki skaityti. Ji teikia vilties ir, manau, jaunąjį skaitytoją moko nepasiduoti net, jei atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš jį.

Verta pažymėti tai, jog knyga turi nemažai autobiografinių bruožų. Sherman Alexie, kaip ir knygos herojus Arnoldas Spiritas, augo Spokanų genties rezervacijoje, sirgo  smegenų vandenlige ir dar kūdikystėje patyrė kelias sunkias operacijas. Paauglystėje paliko rezervacijos mokyklą ir pradėjo mokytis Rerdane. Tad skaitydami susiduriame su tikrais išgyvenimais bei potyriais, be abejo, atšmeižtais fikcija, humoru. Asmeninė patirtis bei neabejotinas literatūrinis talentas padėjo Sh. Alexie sukurti ne tik meniškai pilnavertišką, bet ir aktualų kūrinį.

Manau, tokia knyga Lietuvoje reikalinga ir svarbi. Pasauliui globalėjant, rodos, apie jį sužinome vis daugiau, tačiau mūsų sąmonėje ir toliau sklando praeitame amžiuje suformuoti stereotipai. „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ atveria duris į indėnų pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra. Tai ne herojų, bet paprastų žmonių, patyrusių daug neteisybės, sunkus gyvenimas, kuriame protėvių dvasingumą, karo žygius pakeitė skurdas, alkoholis ir muštynės. Bet net ir tokioje fiziškai bei moraliai žlugdančioje erdvėje atsiranda tų, kurie nori kažką pakeisti, išsilaisvinti. Atrodo, toks tolimas indėnų pasaulis, bet problemos aktualios, ne tokios jau tolimos ir mums, lietuviams. Universalias problemas keliantis geras kūrinys niekada nepaiso nei realių, nei metafizinių sienų, todėl gali būti reikšmingai daugeliui.

Sherman Alexie, Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis. Vilnius: Alma littera, 2011. 240 p


[1] http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19285

[2] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-04-28-marius-burokas-uzkietejusio-skaitytojo-kronikos-draudziamos-knygos-vezio-biografija-ir-dedikacijos-kitaip/61954

[3] Ten pat

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės