Literatūra
Ramutė Dragenytė. Priartėjimas prie atodūsio plukės (vieno klausimo interviu)

2012-05-14 

Pasirodžius kaunietės poetės Daivos Po trečiai knygai , kalbuosi su paslaptinga autore, tik tyliai – taip, kad niekas negirdėtų. Užduodu vieną klausimą, autorė byloja apie požiūrį į kūrybą, apie neįvardijamą knygos pavadinimą, apie naujo žanro – poetinio fraktalo – esmę, apie 60 širdies dūžių, kūrinių verifikaciją, apie kosmines minties struktūras, poetinę kalbą ir, žinoma, apie esmingąją plukę ir vandens gylį. Apsuka ratą ir grįžta ten, iš kur kilusi, klusniai nusilenkia ir prabyla smiliumi suėmusi kraštelį.

– Pasakyk, kurioje pasaulio vietoje dabar esi?

Tikėtina, kai skaitysite šį pokalbį, būsiu panėrusi į Viduržemio jūrą Maltoje. Tai ne pramoga, tai mano būties filosofija, būtinybė realiai pritapti, įsilieti „atviru skaidrumu dangstomoje skrydžio pusėje“ (iš trečios knygos). Vanduo, jūrų gelmės – nenutrūkstamo judesio ir iliuzinė dabarties, paslinktos į priekį ir į gylį vienu metu (be tapatybės aš), vaizdinija, neužčiuopiant kontūrų realumų ir neišgirstant tų, kurie žengia pirma tavęs. Ne, ne žengia, o nusileidžia, rašau knygoje: „per nuojautų stiklą nusileidžia erdvės tarsi nėščios moterys“... Tai tarsi Poezija man – tarsi pa/sąmonės muaras, kitokio pasaulio matymo n-tasis interferencinis vaizdas ir viršgarsio garsas, visa visomis kryptimis kintant, be suvaržymų ar kliudymų (kaip pastebėsite, net paskutinėje knygoje ženklas tarsi iškeltas, be sąlyčio su lapu, tarsi kyburiuoja). Esu jau patyrusi, profesionali narė, dive master ir assistant Instructor pagal profesionalių nardymo instruktorių asociacijos mokymo sistemą, išnardžiusi ir Viduržiemio, ir Raudonąją, Norvegijos jūras, ir Atlanto vandenyną ir ne vieną, net ne du šimtus kartų, bet nuolatos į vandenų gylius grįžtanti. Juk taip tik ten tapsi nematomu, tarsi tavęs nebuvę, o vanduo išlaisvina nuo nuodingo stagnacinio techniškumo mato, daiktų kieto paviršiaus, suteikia permatomumą ir skaidrumą, dėsniai galioja visai kiti, esi jame – ir išsilaisvini nuo savęs kito laiko ir erdvės supratimo link, esi tarsi besvorėje erdvėje, vanduo turi savo Didžiąją būseną, kurios manasis įsiterpimas ne(pa)keičia, bet manąjį kaskart papildo ir tobulina, vanduo apteka, viskas, regis, kaip buvę, o savotiškai dingstu tarsi dzen mokytojas tampantis vandens molekule – tarsi niekas nepasikeičia, bet kiek daug pasikeičia, tai galima įvardyti ir Poezija... Gal todėl ir mano knygų tekstuose visi herojai persikeičia, persikelia tarsi drebančiuose vandenyse vienas į kitą vienas kitame, jie jokiu būdu nėra prismaigstyti tarsi suprantamos adatėlės į siužetą, nes neegzistuoja pagrindas, vien judesys, vien atspalvis atspalvio, vien savęs nutrūkusio plaunamos lengvesnės nei pusiausvyros pėdelės kūdikio...

Požiūris multidisciplininis, konjuktyvinis, kur sisteminė ir asmeninė mano akademinių patirčių informacija – tai naujos simbiotinės kokybės vertybė, naujai mąstančio žmogaus nesavanaudiškų verčių galimybių studija, kuri dar tik ruošiasi būti įvardyta, bet jau egzistuoja kaip nuojautų modelis ar inovacinis, gal ir dar nepatirtas Lietuvos grožinėje literatūroje iššūkis. Aplinką suvokiu kaip nuolatos kintantį, besiformuojantį, nuolatos besimokantį, nesto(ko)jantį, sklindantį įvairiomis kryptimis, gyvą ir sąryšingą daugį vienyje, turintį tikslų scenarijų, (virš)sąmonę ir itin tikslias, kaip nebūtų keista, itin paprastas kosmines minties struktūrų instrukcijas, vieną iš jų jūs matote trečioje knygoje (šypsausi, gali apie instrukcijas nerašyti, konjunktūra su apokalipsių dievais kveptels, juk nepatikės).

Poetinis fraktalas: kas tai ir kodėl? Mano įsitikinimu, poetinė kalba sudaryta ne vien maksimaliai teisingų ar taisyklingų semantinių darinių, semiotinių jungčių, ji savyje kaupia (o tiksliau atskleidžia) naujų, nepažintų fenomenologinių makrovisatos piešinio įkrovų prielaidas, visiškai naujų idėjų pasaulį reikšminėse pauzėse – (iš)mintinius ir prasminius kelius – visa tai reikalinga būsenoms aptikti, ir tik jos ves iš neatkoduojamo uždarumo, siejamo su kiekvienu mano tekstu, su šiuo, tikėtinai, taip pat. Todėl viena iš būtinų prielaidų, atkoduojant šį tekstą, suvokimas, jog: poezija yra būsenų fraktalais apibrėžtų abstrakčių minties struktūrų išpildymas ar bent jau priartėjimas prie atodūsio plukės, esu įsitikinusi, jog įmanomas adaptyvus poetinių vaizdų ir įžvalgų taikymas laikinės gylio, fraktalų bei spiraliniais (plukės) vilnijimo analizės metodais. Tai – naujos kalbos poezijoje, matematinės elgsenos/stebėsenos, transformacijų knyga, kur laikas jau ne matas, o daugiafunkcinė ir kompleksinė giluma, veikiama tikslaus suderinimo įvairiomis jungtimis kuriamos kūdikio-istorijos matricoje ir žadinanti skaitytojo (pa)sąmonę keliais lygmenimis. Tai visiškai nauja mano sugalvota kategorinė struktūra, simbolinių jungčių, susidedančių iš neapibrėžtumo, proporcijų ar mastelio ir amžinojo ciklo, transgesija, dar neturinti analogo nei Lietuvoje, nei galbūt ir pasaulinėje literatūrinėje praktikoje (visiškai tikslu, kai amžinas ciklas/apskritimas nuolatos didėjantis, besiplečiantis, visas kisme, kol santykis, t.y. akiračių dalmenys, taps viduje, santykinai mažės ir nyks, bet, manyčiau, apie tai jau būsimose knygose).

Viskas absoliučiai, mano akimis, paprasta ir aišku:   – ši geometrinė struktūra neapibrėžtai begaliniu procesu apibrėžia kiekvieno taško, linijos, nepažinioje sistemoje dermę ir sąryšį: sistema dalijama pagal proporcijas ir mastelį į besidalinančią, nuolatos atsinaujinančią sistemą, kuri kaip struktūra begaliniu procesu yra besidalinanti pagal proporcijas ir mastelį į besidalinančią... ir taip begalybe mažėjančiai toliau: tai juk ne kas kita, o matematikoje žinomas fraktalo nustatymas (1982 metais išrasto Mandelbroto fraktalinės kreivės matematikoje analogas, beje, ji gi yra pats sudėtingiausias žinomas šiai dienai matematinis objektas). Taigi ši kategorinių jungčių struktūra yra mano sugalvota, aiškiai nusakoma nuoroda į kūrinio esmę ir konkretų mano, kaip autorės, literatūrinio žanro išradimą: tai gali būti pats paprasčiausias poetinio fraktalo objektas. Sutinku, nebūtas literatūros žanras – tai visiška priešingybė iš anksto apspręstam, atpažįstamam gramatiniam, fonetiniam, loginiam horizontaliam (o, varge) suvokimo suskliautimui ar kalbos uždengimui iki visiško jos išaiškinimo, ar tariamo išaiškinimo.

D. Po idėjų pasaulyje

Paradigmos... Atvirai teigiu: poetinio fraktalo tekstas bendrąja prasme pajėgus kontempliuoti ir pats iš savęs generuoti prasmes, dinamines būsenas, kintančias reikšmes be jokio įsikišimo sulig kiekvienu širdies dūžiu, ne veltui juk knygos viršelyje nupiešta aliuziška preparuota širdis tarsi nuoroda, kiekvienas tvinksis – tai būtina sąlyga, tam tikras aliteracijos skaičius, šiuo atveju, 60 kartų per minutę... Sukuriama nauja būsena, kuri yra sąlyga kitai būsenai atsirasti ir taip nuolatos, vos girdimai – šiam tekstui sukurta unikali kompozitoriaus Ramūno Jaro muzika tai tik patvirtina, paryškina, suteikdama dar papildomą neginčijamą kokybinę dimensiją regimai (tekstas skaitomas) ir multikultūriškai (knyga dvikalbė).

Poetinio fraktalo esmė? Pats kūrinys tampa kūrinio, paties savęs, veikiamas tarsi struktūra struktūroje, kūrinys kūrinyje, pradinė pozicija sąmoningai nutrinama (nėra įprastinio ir tiesiogiai suvokiamo skaitytojui pavadinimo), vadinasi, išmušu tarsi iš po kojų tradicinį supratimą, saugi, akademinės visažinystės pozicija ar jos pasireiškimo galimybė suardoma sąmoningai, idant klaidinga prielaida neišsinertų iš pradžios taško (tiksliau pradžios struktūros), kviečiu kitam, naujam matymui, kur negalios nei kontrolės, nei aiškiai iš anksčiau jau žinomi kūrybiniai procesai, čia jau vertėtų pasiduoti kismui, transformuotai daugkelystei, nes jau pats rezultatas savo esme yra savęs neribojantis, nestabdantis, kintantis, besiplečiantis, be horizontalios plotmės.

Sąmoningai knygos pavadinime atsisakau aiškiai išreikštos kalbinės fonetinės žodžių struktūros, generuodama kalbą iš vidaus, tai patvirtina ir mano piešinys su išpjautu ženklu, tai ne už ribos, tai viduje, gelmėje, vertikalėse, ir kviečiu ne žiūrėti, o suprasti, ne matyti tik skaitant, bet permatyti suvokus reikšmes. Poezija savo esme struktūruoja iracionalų kūdikio atodūsį, tarsi (motinos) vandenų perregimystę, prasidedančią nuo neapibrėžto, besitęsiančio dar iki manęs, iki kiekvieno iš mūsų, po mūsų, atsidalinusi ir atsinaujinusi besiplečiančio į nuolatos mažėjantį...

Kritika, pabaiga. Šios dienos lietuviškai grožinei literatūrai taikoma keistoka arba nusaldinta, arba iškreiptai sunormatyvinta vertinimo standartizacija, ji daugeliu atveju ydinga, mano akimis, nelanksti, paviršutinė ir plonasnuoksnė. Literatūrinės technikos apaugusios epigonyste ir tradicijomis, horizontalia vieno ar keleto save garbinančių ordinų savikūra federacine restitucine plokščiapadyste. Bet dar viliuosi meninių, peržengiančių nuobodulius ir suragėjusius vienas kito kitame panašumus, ekspansyvios autentikos proveržių, paradigminių poetinės minties lūžių, o tiksliau, orios, pasaulio žmogui, holistinės patirties menininkui būdingos laisvės valios ir vienintelės galbūt dieviškosios kibirkšties akimirkoje. Teigiu, kad visa, kas mus supa, yra multidimensinės ir permatomos prigimties, o geležiniai ordinai tarsi nepakeičiamos taisyklės ant krūtinės – tai tik tirpstančio tušo detalės... Poezija – tai juk priešlapėlis dobilėlio vis greičiau, tirpstančios erodiados lelijos, visa paukštis be odos, skaidriausius s(c)imbolėlių dugnus prarijęs....

Štai šioje esmiškoje pasaulio plukę keliančioje ly(g)tyje esu (nusišypsau, ne, ne vietoje, kaip interviu pradžioje paklausei, o dalyje dalies, kuri – tai tik akimirkos vyksmas, reformacija bangos, projekcija pagal mastelį, susieta su pačia mažiausia smiltele, dingstant pastoviajam aš ir atsirandant kažkur kitur intersubjektyviai duotybei, kurią judina mažesnė, mažiausia, visai jau nematoma smiltelė...). Šiandien būsiu ir šypsosiuosi už būstelės nesuvokiamos minkščiausios sienos, gal Didžiojo Semiotiko sklęsiu garmėje, t.y. Vandenų Gylyje...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės