Literatūra
Saulius Vasiliauskas. Kaip tapti rašytoju?

2012-05-09

Pirmieji LTSR pradedančiųjų rašytojų respublikiniai susirinkimai [1] 

Šiame straipsnyje pristatomi pirmieji respublikiniai jaunųjų Lietuvos TSR rašytojų susirinkimai, trumpai užsimenama apie 1948–1951 m. ideologines jaunųjų kūrėjų kliūtis ir, nutolstant nuo jų, pabandoma nupiešti to meto literatūros kūrinio kokybės kriterijus. Pateikiami būdai, kuriais XX a. vidurio pradedantysis LTSR literatas galėjo išeiti į viešumą, aptariama, kokie būreliai ir sekcijos formavosi didžiuosiuose miestuose ir periferijoje, kokio mąsto ir tipo bendradarbiavimas vyko kultūrinėje ir regioninėje spaudoje.

1945 m. oficialiai įteisinama TSRS rašytojų sąjungai pavaldi rašytojų organizacija — Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjunga su būstine Vilniuje. Netrukus susiformuoja ir Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcija, kurios pirmininku išrenkamas Mykolas Sluckis, o pirmąjį narių sąrašą 1946 m. pasirašo tuometinis LTSR rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka. Tais pačiais metais įsikuria ir Kauno jaunųjų rašytojų sekcija, kurios pirmininku tampa Alfonsas Bieliauskas. Netrukus pradeda burtis toliau nuo didžiųjų miestų esantys pradedantieji rašytojai, formuojasi literatūros būreliai. TSRS vadovai siekia suvienyti ir (per)auklėti liaudį, įgyvendinti didį stalininį penkmečio planą Lietuvoje. Didelis Komunistų partijos dėmesys skiriamas literatūrai, kuri vertinama kaip turinti galios suformuoti tarybinio darbininko portretą, sunaikinant bet kokias lietuvybės idėjas. Jaunasis rašytojas suvokiamas kaip ideologinio fronto darbuotojas ir jis turi kovoti už jaunimo auklėjimą komunistinėje dvasioje [2]. Tarybinė literatūra garbinama kaip fenomenas, kuriam nėra lygių pasaulyje, o jos turinys orientuojamas į paprastų žmonių iškėlimą, intensyvų darbo žmonių garbinimą:

Dabartinės tarybinės literatūros uždavinys atvaizduoti ne tik Tėvynės karą, <...> bet ir taikos, pokarinio gyvenimo vaizdavimas. Pokarinės statybos, liaudies ūkio atstatymo darbo didvyriai, tie, kurie dirbo fabrikuose, kaimuose, kolektyviniuose ir valstiečių ūkiuose, tarnautojai, mokytojai, kultūros veikėjai, turi būti mūsų meno, poezijos, prozos ir dramaturgijos objektais. [3] 

Justas Paleckis, oficialiai tuometis LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, pirmajame pradedančiųjų rašytojų susirinkime pasakė: „Jeigu kiekviename kaime yra vienas geras giedorius, tai kiekviename kaime gali būti ir poetas.“ [4]  Tokiame ideologizuotame kontekste 1948 m. lapkričio mėnesį įvyksta pirmasis Lietuvos TSR pradedančiųjų rašytojų susirinkimas (pirmininkauja Jonas Šimkus), 1951 m. gegužę – antrasis (pirmininkauja Vacys Reimeris). Suprantant ideologinių momentų juose dominavimą, nuolatinį kartojimąsi ir akivaizdumą, didesnis dėmesys straipsnyje kreipiamas į tuos dalykus, kurie, mano nuomone, padėjo jaunųjų rašytojų kūrybos viešinimui, tobulėjimui, buvo naudingi tekstų kokybės atžvilgiu.    

Pirmiausia apie LTSR rašytojų sąjungos veiklą, ugdant jaunuosius rašytojus. Be susirinkimų ir literatūrinių renginių, skirtų jaunųjų rašytojų kūrybai puoselėti ir skleisti, sąjungos nariai atsakinėdavo į kūrėjų iš periferijos laiškus, dalyvaudavo jaunųjų rašytojų sekcijų susirinkimuose, rekomenduodavo leisti vieno ar kito jaunuolio rinkinį, ruošdavo jaunųjų kūrybos almanachą, skatindavo bendradarbiavimą spaudoje, ragindavo mokytis aukštosiose, prestižinėse mokyklose. Ši veikla atsispindi archyviniame nuoraše, kuriame akcentuojama, ko reikia darbui su jaunaisiais rašytojais, jų kūrybai pagerinti:

LTSR rašytojų sąjungos valdybos dėmesio;
Kultūrinės spaudos leidinių bendradarbiavimo;
LTSR Grožinės leidyklos dėmesio sudarant rinkinius, almanachą „Jaunieji“
Rajonų laikraščių dėmesio, būrelių prie redakcijų kūrimosi;
LTSR ir LLKJS turi organizuoti jaunųjų rašytojų pasitarimus;
Literatūros konkursų;
LTSR ir LLKJS CK turi rūpintis politiniu ir bendru mokymusi; geriausiai pasireiškusius 3 jaunus rašytojus nukreipti į Gorkio vardo literatūros institutą Maskvoje;
[5]
Gabiausius priimti į tarybinių rašytojų organizaciją. 

Šiems ir panašiems tikslams įgyvendinti egzistavo LTSR rašytojų sąjungos komisija darbui su jaunaisiais rašytojais. Jai straipsnyje aptariamu metu pirmininkavo Juozas Baltušis, Teofilis Tilvytis, Vacys Reimeris, vyriausiojo sekretoriaus pareigas ėjo Vytautas Kubilius, taip pat komisijai priklausė atstovai iš laikraščių redakcijų, švietimo ministerijos,  LLKJS CK, MA Lietuvių literatūros instituto, ir visa eilė rašytojų sąjungos narių: Jonas Šimkus, Vladas Mozūriūnas, Albinas Žukauskas ir kt. (narių sąrašas aptarinėjamu laikotarpiu šiek tiek kito).

Kai kuriuos jaunuosius kūrėjus LTSR rašytojų sąjunga paremdavo materialiai, retesniais atvejais skirdavo ir būstą. Žinoję tokią paramos galimybę, jaunieji rašytojai siųsdavo laiškus–prašymus sąjungos valdybai. Štai, pavyzdžiui, Paulius Širvys prašė lėšų pirmojo eilėraščio rinkinio išleidimui, taip pat pinigų sveikatos būklei pagerinti, mat turi žaizdą skrandyje, o savo lėšomis neišgalįs gydytis Merkinėje [6].  Tiesa, nepaisant didelių keliamų tikslų, ne viskas, kas tuo metu buvo kalbama ir rašoma, įamžinta šios komisijos darbais. Neretai jaunieji, ypač gyvenantys periferijoje, nusivildavo rašytojų sąjungos dėmesiu ir reikšdavo priekaištus:

...su periferijos jaunaisiais rašytojai Rašytojų Sąjungos nariai ir Valdyba nesiskaito, laiko labai žemai [7].  Leiskite pora žodžių pasakyti apie komisiją darbui su jaunaisiais rašytojais. Jos adresu buvo pareikšta per mažai kritikos. <...> Kaip suprasti, kad ilgą laiką net pats komisijos pirmininkas nežinojo, kad jis yra komisijos pirmininkas? <...> Komisija visai nesidomi Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos veikla, ji beveik niekad neatėjo pas mus. Tiesa, porą kartų buvo, bet kalbėjo per trumpai ir patarimai buvo be jokios kritikos. [8] 

Nepaisant menko komisijos dėmesio,  Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariams buvo lengvesnės sąlygos skleisti kūrybą, konsultuotis su vyresniais rašytojais: „Mes čia pat turime rašytojus ir verkšlenti, kad rašytojai neina į pagalbą, negalime. Kiekvienas, parašęs vieną ar kitą kūrinėlį, turi didžiausią būrį konsultantų.“ [10]

Neretai Vilniaus jaunųjų sekcijos valdyba apgailestaudavo, kad jaunieji rašytojai, vos gavę galimybę tapti visateisiais LTSR rašytojų sąjungos nariais, bandydavo ja pasinaudoti, iš karto pamiršdavo jaunųjų rašytojų sekciją ir pradėdavo žiūrėti į ją „iš aukšto“, o jeigu kartais ir ateidavo į susirinkimus, tylėdavo. Suprantama, kad įstotų į sąjungą, jaunasis rašytojas turėjo tenkinti tam tikrus kriterijus:

Dėl įstojimo į Lietuvos Tarybinių Rašytojų sąjungą yra statomos tokios sąlygos: pradedantis rašytojas savo kūriniais turi įrodyti, kad jis sugeba dirbti literato darbą, išleisti bent vieną savo kūrinių rinkinį, gauti bent dviejų Rašytojų Sąjungos narių rekomendacijas ir kreiptis į Valdybą, kad jį priimtų.  (Jonas Šimkus, RS valdybos pirmininkas)
                                                                                                 
Dažnai jaunieji kūrėjai lankė literatūros būrelius. Pastarieji telkėsi mokyklose, gimnazijose, miestuose, apskrityse, netgi prie laikraščių redakcijų, kas buvo skatinama ir naudinga, mat tokiu būdu lengviau būdavo ir redakcijoms (rasti geresnių kurinių), ir periferijoje gyvenantiems kūrėjams (atspausdinti pirmuosius literatūrinius darbus). Literatūros būrelio uždavinys, pasak jaunojo rašytojo Pukio iš Ukmergės, „pritraukti visus pajėgesnius literatus, bendrai svarstyti parašytus dalikėlius, kelti savo literatūrinį išsilavinimą.“ [11]  Jaunasis rašytojas Mačiulis iš Kauno mano, kad „daugelis laikraščių redaktorių neturi pilno supratimo apie literatūrinį darbą ir iš dalies nekreipia dėmesio į tai, kada jaunasis rašytojas pristato savo darbą į rajoninį laikraštį, redakcija nežino, dėti ar nedėti. Jeigu dės, tai gali nusikalsti, o jeigu neįdės, tai gali nusikalsti prieš autorių.“ [12]  O štai Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos atstovas Vytautas Radaitis pastebi ir pačių periferijos jaunųjų neaktyvumą ir nebendradarbiavimą su Vilniaus sekcija, kuri už neva per didelį egocentriškumą peikiama: „Draugai, periferijos literatai, palaikykite ryšius. Jūs kartais kreipiatės į redakciją, bet mažai rašote sekcijai. <...> Per mažai rašote eilėraščių ir apsakymų; rašykite daugiau, tada sekcija tikrai galės geresnius dalykus pasiūlyti mūsų respublikinei spaudai atspausdinti.“ [13] 

Būrelių narių tarpe pasitaikydavo ne tik jaunųjų rašytojų, bet ir kritikų, kai kur, ypač didžiuose miestuose Vilniuje, Kaune, funkcionavo atskiros kritikų sekcijos. Vilniaus sekcija stengėsi atsinaujinti, į savo būrį priimti jų kuo daugiau. Jai priklausė ir tuo metu jaunas Vytautas Kubilius, kuris, pasak Vytauto Radaičio, „ilgai spyriojęsis ir nežinojęs, ar esąs sekcijoje, ar ne.“ [14] Ir jaunųjų rašytojų susirinkimuose, ir laiškuose neretai minima ne itin gera kritikos situacija, dažnai iškeliami esamos kritikos trūkumai, kurie, mano galva, tebėra aktualūs ir daliai šių dienų kritikų tekstų. Kaip vienas didžiausių trūkumų akcentuojama nekonkretumas, vertinimo stygius.

Perskaičius recenziją, skaitančioji visuomenė negali susidaryti nuomonės iš tų pastabų. Joje be įmantrių frazių ir tuščių posakių nieko nėra pasakyta. [15]  Pas mus taip priprasta, kad autorių arba labai giria, arba labai išpeikia, vidurio beveik nėra. Recenzijos pradžioje giria, o paskiau peikia. Jaunieji rašytojai dažnai negali susidaryti tikros nuomonės apie savo klaidas. [16]

LTSR rašytojų sąjungos kritikų sekcijos vadovas, rašytojas Bronius Pranskus išsamiai pateikia siūlymus, kokio tipo, anot jo, kritiniai straipsniai turėtų būti rašomi spaudoje:  1) kritikos rašiniai, kelią tam tikras bendresnes, literatūrines problemas; 2) straipsniai literatūrinės teorijos ir metodologijos klausimais; 3) vyresniųjų rašytojų pasidalinimas savo kūrybiniu patyrimu, pasisakymai apie savo kūrybinį darbą; 4) literatūrinės konsultacijos, kurios pateiktų jaunųjų rašytojų bendresnes klaidas,  teiktų patarimų ir nurodymų. Be šių pasiūlymų jis dar ragina įkurti „Pergalėje“ nuolatinį skyrių „Rašytojo tribūna“, „kur kiekvienas rašytojas, vis tiek senas ar jaunas, turėtų galimybę tas pastabas pareikšti ir kartu gilinti savo kūrybinius principus. Pasak jo, tas įneštų ne tik įvairumo į mūsų literatūrinį gyvenimą, bet pirmiausia būtų svarbus akstinas jauniesiems rašytojams akivaizdžiai sekti opiuosius kūrybinius mūsų literatūros dalykus ir mokytis iš jų.“ [17]  

Kyla klausimas: koks buvo kokybiškas literatūros kūrinys? Kokie kokybės kriterijai formuluojami?

Antanas Venclova pastebi, kad „daugelis rašo maždaug tomis pačiomis temomis, ir net galima padėti eilėraščiams panašias antraštes, ir vienas autorius nesiskiria nuo kito, — yra panašūs kūrybinių priemonių atžvilgiu.“ [18]

Kriterijus: Išskirtinės kūrybinės priemonės – originalumas;

M. Sluckis mini, kad „kūryba dar serga tam tikru schematizmu, kuris beveik pas visus pasireiškia. <...> jaunieji rašytojai mažai rašo apie jaunimą, nors jie geriau jį pažįsta, negu senimą, apie kurį jie rašo. <...> Galite pastebėti, kad ir aš <...>  kada pradedu rašyti apie senimą, aš nejučiom įsivarau į schemą.“ [19]

Kriterijus: asmeninės patirties pateikimas (rašant remtis patirtais dalykais);

M. Sluckio pasakymuose galime įžvelgti ir dar vieną kriterijų:  „Paimkime mūsų jaunąjį poetą [Antaną] Jonyną. Mes žavimės jo kūryba, tačiau kiekvienas, kuris rimtai žiūri  jo kūrybą, turi pastebėti, kad drg. Jonynas rašo eilėraščius paskubomis, nežiūrėdamas kompozicijos, kad jo eilėraščiuose dažnai pasikartoja meninės priemonės ir net eilėraščių temos.“

Kriterijus: Naujumas (pasikartojimų vengimas);

Pasak Petro Cvirkos, „jaunas rašytojas pirmiausia turi mokėti gerai tą kalbą, kuria jis rašo. <...>  Rašytojo kalba turi būti žodinga, turtinga savo priemonėmis.“ [20]

Kriterijus: turtinga (žodinga) ir taisyklinga kalba;

„Bet siužetinis eilėraštis, kada jis neturi savyje emocijų, kada neturi gyvų, ryškių vaizdų, jis tampa sausas, negyvas, ir tokiu būdu labi greitai galima nuslysti į prozaiškumą, į paprastą atpasakojimą ir toks eilėraštis skaitytojo nesujaudins.“ [21]  (Vladas Mozuriūnas)

Kriterijus: Vaizdingumas, emocionalumas.

Čia buvo išvardyti tik penki kriterijai, tačiau, remiantis jais, jau galima susidaryti bendresnį kokybiško aptariamojo laikotarpio literatūros kūrinio paveikslą. Tiesa, vienas, bene patį „reikšmingiausias“, sąmoningai praleistas, nes, kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, ideologiniai dalykai išties akivaizdūs. Būtent dėl jų kruopštaus laikymosi tuo metu, tebegalime tik svarstyti, kiek ano meto literatūrinis gyvenimas vertingas, ir kaip vertinti savo kūryboje ryškų raudoną pėdsaką palikusius rašytojus. Savaime aišku, tapti individualiu, nepriklausančiu kolektyvui, miniai, masei rašytoju, ir toliau sėkmingai dalyvauti literatūriniame gyvenime ir jaunam, ir vyresniam buvo nelengva; neretai toks noras susilaukdavo represijų, paskatindavo kūrėją emigruoti.

Vietoj išvadų straipsnio pabaigai – kontraversiška ištrauka iš Petro Cvirkos laiško jaunajam rašytojui Kazitėnui:

Be viso kito literatūra — tai fizinis darbas. Tai daugelio nemigo naktų, nusivylimų, svajonių susikrimtimas ir pirmųjų laimėjimų dienos, mėnesiai, metai. Jeigu Jūs jautriai pergyvensite pirmųjų nepasisekimų faktus, jeigu Jūs po pirmųjų bandymų nuleisite rankas — Jūs nebūsite rašytojas. Tačiau, jeigu jus visi atstums, visi iš Jūsų juoksis, visos laikraščių redakcijos kol kas atsisakys spausdinti Jūsų pirmus literatūrinius darbus, o Jūs vis vien atkakliai, nekreipdamas dėmesio į nieką, gadinsite popierių, dirbsite — Jūs būsite rašytoju [22].

--------------------------------------------------------

[1] Straipsnio turinys remiasi Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomais dokumentais. Straipsnis yra mokslinio tyrimo projekto „Vilnius jaunųjų rašytojų sekcija: literatūrinės ir kultūrinės veiklos istorija“, vykdomo pagal Lietuvos mokslo tarybos gautą paramą jauniesiems tyrėjams, dalis.
[2] Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 34., ap. 1, b. 54.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.
[5] LLMA, f. 34, ap. 1, b. 95, l. 29–31.
[6] LLMA, f. 34, ap. 1,  b. 143, l. 117. 
[7] LLMA, f. 34, ap. 1, b. 54. 
[8] Ten pat.
[9] Ten pat.
[10] LLMA, f. 34, ap.1, b. 74, l. 95. 
[11] LLMA, f. 34, ap. 1, b. 54.
[12] Ten pat.
[13] Ten pat.
[14] Ten pat.
[15] Ten pat.
[16] Ten pat.
[17] Ten pat.
[18] Ten pat.
[19] Ten pat.
[20] LLMA, f. 34, ap. 1, b. 54, l. 179.
[21] LLMA, f. 34, ap. 1, b. 54.
[22] LLMA, f. 34, ap. 1, b. 54, l. 177–179.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės