Literatūra
Sigitas Parulskis: „Vidurio europiečiams praeitis nėra praėjusi“

2012-05-08

Rašytojas Sigitas Parulskis, kurio kūryba šiuo metu yra viena labiausiai verčiamų į užsienio kalbas, savo pastebėjimais iš Budapešto knygų mugės pasidalino su Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ klausytojais.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Budapešte vyko knygų festivalis, kuriame buvo pristatomas mano romanas „Murmanti siena“ vengriškai. Džiugus faktas, nes tai viso labo antras lietuvių romanas vengrų kalba. 1989-aisiais Vengrijoje pasirodė Sauliaus Tomo Kondroto romanas „Žalčio žvilgsnis“. Šios mugės garbės svečiais buvo Šiaurės šalių, prie kurių priskirta ir Lietuva, rašytojai.

Festivalio atidaryme kalbėjęs Vengrijos Resursų ministerijos (nežinau, kuo tiksliai ji užsiima), kuruojančios ir kultūrą bei švietimą, ministras rėžė kalbą apie tai, jog žmonės visad ieško amžinojo „resurso“, amžinojo variklio, o iš tikrųjų toks nesibaigiantis išteklių šaltinis yra... knyga. Ir iš tiesų, yra teisybės jo žodžiuose, knyga yra amžinas mūsų įdėjų ir įkvėpimo šaltinis.

Kadangi neseniai lankiausi Leipcigo knygų mugėje, galėčiau šias dvi muges palyginti, – palyginti šiaurietišką ir pietietišką būdą. Nors Vengrija priskirtina labiau Vidurio Europai, vengrų kraujyje, matyt, yra nemažai vynuogų sulčių. Iš vokiečių kolegų nuolat gauni elektroninius laiškus, pranešimus, kiek minučių turėsi skaityti pranešimą, kiek ir kokius skaitys kiti. Iš vengrų informaciją apie renginius gavau tik paskutinę minutę. Taip ir nežinojau, kokios temos bus nagrinėjamos, ką aš ten turėsiu daryti, kokia kalba turėsiu skaityti.

Renginyje dalyvavome kartu su Almantu Samalavičiumi. Jis parašė straipsnį į „Eurozine“ apie lietuvių literatūrą, kuriame paminėjo ir mano „Murmančią sieną“. Mano leidėja vengrė pavadino Almantą romano vertimo į vengrų kalbą krikštatėviu. Būtent jo dėka vengrai perskaitė šį tekstą.

Kalbant apie muges, į jas verta važiuoti, kai iš tiesų tam yra rimtas pretekstas. Rimti skaitymai, su gerais vertimais, kurie vyksta ne pulkuose, pavyzdžiui, „Rytų Europos rašytojai“, kur penkiolika rašytojų skaito po vieną eilutę. Mano galva, be jokių darbų, stendų, pristatymų šūdeliauti pakampėmis – laiko ir jėgų švaistymas. Nes dažnai rašytojai mugėse tiesiog plakasi kaip šiukšlės be jokios prasmės.

Norėčiau paminėti vieną mugėje vykusią aktualią diskusiją. Ji vadinosi: „Kaip mes turėtume elgtis su praeitimi dabarties akivaizdoje?“. Šioje diskusijoje, kurioje dalyvavo Šiaurės Europos ir Vidurio Europos rašytojai, išryškėjo vienas labai svarbus dalykas. Šiauriečiai kalbėjo apie praeitį kaip apie laiko ir erdvės rezervuarą. Jiems praeitis, kaip ir kiekvienam normaliam, sveikam žmogui, – tai, kas praėjo, tai, iš kur mes visi atėjome.

Vienas rašytojas, jei neklystu, Krzystofas Varga, pusiau lenkas, pusiau vengras, išrėžė esmę. Anot jo, yra du pasauliai. Šiauriečiams praeitis yra vadovėlinė, o mums, Vidurio europiečiams, praeitis nėra literatūra, mums tai – kraujuojanti žaizda. Asmeniškai aš pritarčiau ir vieniems, ir kitiems, arba – priešingai – nepritarčiau abiems. Istorija nėra vien kraujavimas ir kankinių virtinės, nes tai irgi užknisa. (Šiauriečius galima suprasti.) Kita vertus, į praeitį žiūrėti vien kaip į muziejų, kuriame smagu kartais pavaikščioti, susipažinti su konservuotais jausmais, irgi ne visai tinkama.

Šioje diskusijoje akcentavau, jog mes esame rašytojai ir negalime užsiimti politikavimu. Kai prasideda aukos ir kraujavimas, čia pat išnyra politikavimas ir ideologizavimas. Kai rašytojas susiduria su praeitimi, jam iškyla trys klausimai: „kas atsitiko?“, „kodėl taip atsitiko?“, „ką aš turiu padaryti, kad daugiau taip niekad neatsitiktų?“.

Prisimenu anglų režiseriaus Peterio Brooko eksperimentą, kurį jis surengė savo studentams netrukus po karo. Šiame eksperimente jis nagrinėjo santykį su praeitimi. Taigi jis davė studentui skaityti ištrauką iš Šekspyro „Henriko V“ apie Šimtmetį karą, kuriame įvardijami per jį žuvę anglų ir prancūzų kariai. Studentas skaitė patetiškai, pakylėtu balsu, iškilmingai. Paskui davė skaityti ištrauką iš pjesės apie Osvencimą, apie dujų kamerą. Staiga studento balsas pasikeitė, santykis iškart pasidarė labai jautrus. Brookas tada paklausė, kodėl taip pasiketęs studento balsas? Kodėl Šekspyras toks patetiškas ir iškilmingas, o dujų kamera – žmogiška ir skausminga? Studentai sako, esą viskas ką tik vyko, viskas gyva, o Brookas jiems: „ką, tai, kas vyko prieš 400 metų, prastesnės kokybės?“. Kyla klausimas, kada lavonas tampa istoriniu reliktu, seniena? Kada žmogaus mirtis praranda savo vertę?

Kalbant apie praeitį, būna daug spekuliacijų. Rašytojo darbas – ne teisti, ne vertinti, o parodyti. Parodyti neteisybę, skausmą ar žmogaus dramą, nesvarbu, kada ji būtų įvykusi.

Renginio metu keletą kartų nuskambėjo Vidurio Europos sąvoka. Mano akimis, prie šios Europos ir mes, lietuviai, turėtume šlietis, nes mūsų patirtis, palyginti su Šiaurės šalių piliečių patirtimi – gana tolima. Mums istorija – tai gyvas audinys. Tik nesinorėtų, kad kankinystės akcentavimas, kurį mes, matyt, perėmėm iš lenkų, netaptų pagrindiniu mus nusakančiu aspektu.

 ir

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės