Literatūra
Marijus Širvinskas. Visai nieko romanas

2012-05-02

Kai Viliui Normanui sueis penkiasdešimt, jis jau bus parašęs 20–30 knygų arba išprotėjęs, arba ir viena, ir kita, tačiau kol kas pasirodė tik (jau!) šeštoji šio produktyviausio literatūros debiutanto knyga. Nykštukinės leidyklos išleistas 26 metų vaikino romanas „Beprotnamis“ yra apie individo ir sistemos išprotėjimą, o debiutantu jį vadinu neatsitiktinai, nes išspausdintų raštų skaičius dar nebūtinai tiesiogiai proporcingas literatūriniam pripažinimui – Normanui savo vardą dar reikės išsikovoti ir įtvirtinti.

Arba tiksliau – būti pripažintam. Ir jis –­ neabejoju – nori būti pripažintas, net jeigu inauguracijos instituto monopolininkus kritikus deda į šuns dienas ir pasikliauja vien skaitytojais bei tiražo pardavimais. Kol kas nepretenduoju į kritikus, tad į Normano naujausią romaną pažvelgsiu skaitytojo žiūronu.

Pirmiausia kai kuriuos skaitytojus jo ankstesnės knygos turbūt patraukė raktiniais žodžiais kaip „šnabždesys“, „šventumas“, „protas“, „kapas“, šįkart – burtažodžiu „beprotnamis“. Nei labai stebina, nei pernelyg atbaido – toks tarpinis variantas tarp žėrių viršelių ir santūriai lalagiškų antraščių. Saugus antrasis pasirinkimas, jeigu klasikos autorių ir naujųjų literatūros autoritetų nesupranti, o patrauklių leidinių su pablizginimais neįperki (nūnai „Pegaso“ lentynose tokie vadinami pramoginiais romanais). Ir ką gi, mano žiniomis, „Beprotnamio“ 500 egzempliorių tiražas jau buvo perleistas trečią kartą.

Romanas yra prieinamas ir suprantamas neišrankiam skaitytojui, nes pasakojimas dinamiškas, neverčia vargti ir leidžiasi perskaitomas greitai. Kai kurias teksto vietas net galima praleisti, mat jas nujauti intuityviai, kaip kad kas dieną važiuodamas troleibusu žinai, kad po Leono Sapiegos stotelės eis Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčia. Tokie lyg atkarpos tarp stotelių yra romano veikėjos Balerinos, save vadinančios močiute, kalbesiai – vis tokiu pat tonu, vis apie tą patį. Balerina –­ tai personažo šaržas, kuriam autorius, priskirdamas specifinę leksiką, bandė sukurti išraiškingą charakterį, bet sukūrė tik jo atgarsį. Veikėją iš esmės apibūdina jos tiesioginė kalba, per kurią ji atpažįstama kaip žvitri, aktyvi, raginanti, mėgstanti deminutyvus, konkretumą ir netvarkingą sintaksę: „Močiutė žino, ką sako, valgyk dešrytės, agurkučių, nusipirk marinuotų, ir nesirgsi, pamatysi“ arba: „Bet kokia ji nenormali, tik pagalvok, niekad neužsičiaupia, kai aš jai dėčiau į snukį, tai dantys išlėktų, atsikvošėtų ji man greit, durnė paskutinė“ (p. 118). Atrodo, lyg skaitytum pyktelėjusios paauglės pranešimą feisbuke, tik su tvarkingai sudėliotomis ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū ir ž.

Apskritai visus veikėjų portretus romane Normanas kuria išimtinai per tiesioginę kalbą, todėl be paties pagrindinio veikėjo (ir pasakotojo) Simono daugiau nėra ryškių. Kiti gi beprotnamio gyventojai atrodo kaip personažų šešėliai – blankios kalbančios burnos su iš anksto priskirtais nekintamais bruožais. Maža to, Simono draugai psichiatrinėje klinikoje netgi vienas į kitą panašūs, tokios vaistų prifarširuotos daržovės, agurkučiai, neturintys pretenzijų į individualybę – tik nuolat rūko ir be perstojo šaiposi iš „tikrųjų“ bepročių.

Kiek ryškesni ir savarankiškesni atrodo vyriausiojo gydytojo ir rezistento charakteriai, bet jie vis tiek vaizduojami kaip pasakotojo požiūrio, pastabų ir pojūčių projekcijos. Kad jaunojo rezistento ketinimai yra dori ir kad jis apskritai – šaunus vaikinas, daugiausia sužinome per paties Simono refleksijas: „Dieve Dieve, o jis nuoširdžiai nori man padėti! Kažkas šiame pasaulyje nuoširdžiai nori man padėti! Viduje verkiau. Iš beprotiškos laimės (p. 23)“.

Kad kitiems personažams nėra kaip pabėgti nuo pasakotojo diktato, sufleruoja bandymai veikėjus paleisti nuo pavadėlio ir suteikti jiems nepriklausomybę. Tuomet literatūrinių priemonių arsenalas išsenka ir charakteriai tampa trivialiais teksto zombiais. Štai kaip pasakotojas sutinka kai kuriuos beprotnamio gyventojus, kurie pirmiausia jį suerzina, o paskui pasirodo savarankiškai, nepaisant pasakojimo dirigento antipatijų: „Nežmoniškai stora moteris, kertanti sriubą kaip išbadėjusi, priminė kažkokią pabaisą, kažkokią groteskišką būtybę, iš kurios gyvenimas nenormaliai pasityčiojo. Ji atrodė taip šlykščiai, kaip tik gali atrodyti žmogus“ (p. 35). Nors autorius akivaizdžiai norėjo sukurti tokį išraiškingą įspūdį, kad išraiškingiau ir nepasakysi, vis dėlto pritrūko elementaraus subtilumo ir originalesnių palyginimų.

Lygiai taip pat atsitinka Anai, kuri romane įvardijama kaip svarbiausia pagrindinio herojaus kuoktelėjimo priežastis. Skaitytojas supažindinamas su kai kuriomis merginos būdo ir fizinėmis ypatybėmis, ir viskas, gana – veikėja lieka numanoma. Anos vaizdinys nepasirodo Simono sąmonėje, pasakotojas neatkuria nė vieno, net menko, prisiminimo iš praeities, neprimena bent vieno įsimylėjėlių nuotykio ar dialogo. Pavyzdžiui: „Prisiminiau paskutinį susitikimą. Kokia ji buvo nuostabi“ (p. 104), bet kuo ji buvo nuostabi ir kas per tą pasimatymą įvyko, skaitytojui paliekama susigalvoti nebent pačiam. O juk galėjo įvykti šis tas intriguojama ir gal net pikantiška!

Keliose vietose pasakotojas, tiesa, rašo arba cituoja laiškus mylimajai, kurie prisotinti tiek klišių ir banalybių, kad net nekyla ranka čia jų perrašinėti ir traukti į recenziją. Kad ir kaip būtų, pasakotojas čia pat ima teisintis: „Nesu meilės laiškų specialistas. Tam reikia kiek subtilesnio rašymo stiliaus, o aš perdėm deklaratyvus“ (p. 76). Specifinė stiliaus figūra – parašyt bet ką ir čia pat dėl to pasiteisinti. Tad Ana romane lieka sausa ir negyva abstrakcija.

Viename interviu Normanas pripažino tokią tarytum už teksto paliktą veikėją sukūręs specialiai. Net jeigu taip, literatūriniam pasakojimui iš to jokios naudos. Istorija netgi skambėtų įtikinamiau, jeigu tie mylimąją vaizduojantys teksto pyrago džiūvėsiai apskritai nebūtų patekę į knygą, o drąsiai redaktoriaus išrankioti.

Tačiau kai kurie stiliaus broko atvejai yra nepateisinami: „turbūt čia veikė kyšio nedavimo faktorius“ (p. 60) arba „problema yra ne tik nuotaikoje, bet tik kažkokiame jautrume“ (p. 61). Normanas mėgsta girtis neskaitantis lietuviškos literatūros ir jos tradiciją net neigia. Vis dėlto, jeigu norėtų rašyti geriau, neišvengiamai turėtų į tą tradiciją remtis ir iš jos semtis kalbos vingrybių. Bala nematė Žemaitės –­ galėtų pradėti nuo Mariaus Katiliškio...

Autorius taip pat prisipažino „Beprotnamį“ sukūręs per itin trumpą laiką ir skaitytojams nesivarginęs pateikti išdailinto tikro romano – tokį jis dar tik atseit ateityje parašysiąs. Tačiau ar perspektyvus tai kelias gerbėjams augintis? Jeigu kuri nesivadovaudamas kalbos tradicija, be pretenzijų į tirštą prozą, skubėdamas, neperrašydamas, tiesiog pateikdamas kai kurias savo pastabas ir mintis, vadinasi, negerbi ir skaitytojo. Panašiai turbūt savo veiklą pateisina platintojai, kurie neklausti meta parazitines skrajutes į pašto dėžutes: čia tik kelios mintys – nežiūrėkite rimtai.

Vis dėlto kas romane geresnio?

„Beprotnamis“ stiprus ne psichologiniais charakteriais, o egocentriškomis pasakotojo pastabomis ir medikamentų vartojimo instrukcijomis. Būtent psichotropinių vaistų vartojimo ir poveikio aprašymai autoriui pavyko įtaigiausiai ir įdomiausiai: „Tiesa: taip, suleiskite man tokią dozę Relanium, kokią tik gali atlaikyti mano širdis, vadinasi, 50 mg, – čia tam, kad nejausčiau jokio dirglumo ir būtų lengviau užmigti, – tada sugirdykit dešimt Tiapridal tablečių, nebijokite, drąsiai pridėkite stimuliuojančių medžiagų: Efexor XR bent penkias tabletes, Elontril – bent septynias. Kad man nereikėtų sąmoningai dalyvauti grandioziniame smegenų trynime – šešios Truxal tabletės“ (p. 136).

Romane dar protarpiais šmėkšteli sąmojingų posakių (beprotnamis – tai sugriežtinto režimo kurortas), sužiba taiklus ir grakščiai įkomponuotas palyginimas („Ar nesupranti, kad antidepresantas, kurį skyrei, kelią nuotaiką ir depresiją gydo ne daugiau nei mėtų arbata?“ (p. 140)), o 121 puslapyje užsimezga ir Kurtui Vonnegutui sąmojingumu nenusileidžiantis dialogas.

Šių paskirų literatūrinių priemonių per maža šeštąjį šio intelektualiojo ir karštagalviškojo literato romaną laikyti brandžiu kūriniu. Rašydamas recenziją atkreipiau dėmesį, kad autoriaus kūrybinis pseudonimas Normanas yra tarsi žodžio „romanas“ anagrama, vis dėlto jis pats dar nėra galingas romanų generatorius.

Taigi, užverčiau „Beprotnamį“ ir pats nejučia balsu ištariau: „visai nieko“. Gal po šešioliktosios knygos jau galėsiu pasakyti: „puikiai“. Kol kas skaitytojai galės pailsėti nuo Normano prozos – gegužę planuojama išleisti septintoji jo knyga bus pokalbių su žinomu šalies psichoanalitiku rinkinys. Regis, Normanas nuosekliai seka savo dievaičio Frederiko Beigbederio pėdomis –­ juk šis lengvų, bet taiklių, masėms prieinamų skaitalėlių rašytojas buvo išleidęs dialogą su vyskupu „Aš tikiu. Aš irgi ne“.

Normano taktika eiti paskui F. Beigbederį, tai yra prasikirsti taką per pripažinimo mišką, užuot brovusis pro prozos ir kritikos brūzgyną, gali pasiteisinti. Tačiau minėtas prancūzas turi įspūdingą biografiją ir charizmą, kuri veikia kaip amžinojo PR variklis, o Normanui teks arba rimtai pasukti galvą ir dar rimčiau dirbti, arba iškrėsti ką nors beprotiška, kad literatūrinėje bendruomenėje nebūtų laikomas maištaujančiu grafomanu.

Taip pat skaitykite: Paulius Kliševičius: Viliui Normanui – beprotybė betarpiškai? >>

„Literatūra ir menas“, 2012-04-27 nr. 3377

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės