Literatūra
Ramūnas Čičelis. Lietuviški anachronizmai

2012-04-23

Ši recenzija atsirado po Tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu surengto britų filosofo Alaisdairo MacIntyre’o knygos „Marksizmas ir krikščionybė“ leidimo lietuvių kalba pristatymo vasario 23 dieną. Taigi rašinio tikslas dvejopas: aptarti pristatymo įspūdžius ir pateikti refleksiją, perskaičius minėtą veikalą.

Viena svarbiausių lietuviškojo socialinio bei politinio diskurso problemų – susikalbėjimo, dialogo ir polilogo stoka, nepaisant to, kad gana ryškiai užčiuopiama krikščioniškojo ir liberaliojo mąstymo skirtis (ryškiausias pastarųjų mąstytojas posovietinėje Lietuvoje –­ profesorius Leonidas Donskis; kairieji katalikai ir anarchistai stipriausiai siejami su „Naujosios kairės 95“ judėjimu). Per Knygų mugę, kaip niekad anksčiau, tapo akivaizdu, kad šių dviejų krypčių atstovai, jei ir domisi priešingomis, oponuojančiomis jų mąstymui tendencijomis, tai viešai to neparodo. Minėtos knygos pristatymo metu nepaliko įspūdis, kad vyksta bendraminčių būrelio susitikimas, kuriame dalyvaujantieji įdomūs tik patys sau ir saujelei adeptų. Šio reiškinio rezultatas – minties nejudrumas, mąstymo niveliacija, vengimas patikrinti savo mintis diskusijoje. Ir DEMOS instituto atstovas Andrius Bielskis, filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis ir kunigas Skaidrius Kandratavičius, regis, nepasiilgsta kitoniško nei jų pačių mąstymo. Ir paties renginio tikslas – ne išryškinti pozicijų prieštaravimus, pažadinti klausytojų mąstymą, o tik pagerbti pristatomos knygos autorių. Tiesa, A. Jokubaitis buvo kiek skeptiškesnis, tačiau jo, kaip profesoriaus, pozicija, jog „knyga naudinga studentams, iš kurių vieną savaitę reikia daryti liberalus, o kitą savaitę jau marksistus“ atrodo atgrasi. A. Jokubaitis pareiškė bendrą negatyvią nuostatą ir A. MacIntyre’o veikalo atžvilgiu tik todėl, kad jis sukurtas dar tuomet, kai autorius buvo jaunas. Panašu, kad profesoriui mielesni yra tie jauni žmonės, studentai, kurie sklandžiai atrajoja filosofijos klasikų mintis, nesistengdami formuoti savosios politinės ir pilietinės pozicijos. Dvelkia posovietiniu universitetu...

Knyga „Marksizmas ir krikščionybė“ buvo neabejotinas topas Vakaruose praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kai ten buvo gausu komunistuojančių intelektualų. Tik pristatymo Knygų mugėje pabaigoje renginio dalyviai prisiminė, kad Lietuvoje marksizmas sovietiniais metais buvo gerokai vulgarizuotas. Tiesa yra ta, kad grynasis marksizmas (be žmogiškojo faktoriaus nulemtų šios teorijos vulgarinimų) mūsų šalyje, kaip ir kitur, niekada nebuvo įdiegtas. Kiek sąžiningesnių pastangų būta tik laisvose XX a. antrosios pusės šalyse. Mūsiškiu „taikomuoju“ marksizmu sovietiniais metais nelabai kas sąžiningai tikėjo. Tai, kaip visuomenei pristatomas lietuviškasis A. MacIntyre’o knygos leidimas, yra tikrų tikriausias anachronizmas: viena vertus, neatsižvelgiant į mūsų liūdną patirtį, bandoma kurti iliuziją, kad „marksizmo marškiniai dėl sovietinės praeities mums yra arčiau kūno“, o kita vertus, tos praeities paniškai kratomasi, paranojiškai prisiekinėjant, kad komjaunuoliais mes tais laikais nebuvome. Knygos pristatymas akivaizdžiai parodė, jog sovietinių metų patirtis vis dar yra trauminė. „Marksizmo ir krikščionybės“ pasirodymas lydimas juokingų Naujosios kairės pareiškimų, kurių esmė – „pabandom iš naujo“. Tiesa, šįkart kiek kitaip. Manyčiau, dėl trauminės patirties šiuo metu mums būtų svarbiau ne generuoti geresnės visuomenės projektus, o įtraukti savo praeitį į sąmoningumo teritoriją, kuria remiantis galimos ateities projekcijos, neprasilenkiančios su realybe. Pristatant A. MacIntyre’o knygą, to akivaizdžiai vengta. Patraukliau ir saugiau atrodo mėgdžioti pasenusias Vakarų madas.

Kaip pastebėjo A. Jokubaitis, vien tai, kad pristatomoje knygoje yra kelios pratarmės, rodo, kad veikalas įtartinas. A. MacIntyre’as parašė kūrinį, kurį pe­rio­diškai įpina į vis kitokius kontekstus, todėl knyga išlieka populiari. Lietuviškojo leidimo pratarmė rodo, kad autorius bando įpiršti Vakaruose „nugrotą plokštelę“. A. Bielskio argumentas, kad knyga aktuali todėl, jog neigia marksizmo ir krikščionybės deizmą, paklusnumą autoritetams, yra nelogiškas. Juk didžiajai daliai lietuvių sovietiniais metais nei Leninas, nei Stalinas, nei juo labiau Marksas nebuvo „dievai“. Tai apie kokį priešinimąsi autoritetams galima kalbėti, kai tie autoritetai savo įtakos zenite buvo traktuojami kaip paliegę seneliai? Panašu, kad DEMOS institutas yra tiesiog pasiilgęs revoliucijos. Ir visai nesvarbu, kad nėra prieš ką sukilti.

Dar keistesnis yra Naujosios kairės formuluojamas savo pažiūrų unikalumas, priešinant jas liberalizmo postulatams. Pastarieji traktuojami kaip varžantys individą, o štai anarchija, kaip ir krikščionybė, žmogų neabejotinai išlaisvina. Tai – priežastis, kodėl katalikų kunigas ima garbinti kairiąsias idėjas, jų lyderius. Iš tiesų, jei kairieji nebūtų užsidarę savo gete, nesunkiai pastebėtų, kad jų pažiūros daug kur susiliečia ne vien su katalikybe, bet ir su liberaliomis idėjomis.

Vis dėlto esama ir nesunkiai pastebimų kairiųjų ir liberalų sankirtų: A. MacIntyre’as, sekdamas K. Marksu, ypač pabrėžia, kad žmogus turėtų dirbti ne tam, kad kurtų pridėtinę vertę kapitalistui, o tik todėl, kad užsidirbtų duoną. Nesunku apibendrinti, kad toks požiūris iš esmės neigia ekonomikos funkcionavimo dėsnius ir veda į individo laisvę. Bėda tik ta, kad tokia laisvė nereiškia jokio įsipareigojimo. Dar labiau: jei katalikybė laisvina nuo pasaulio varžtų, ar ji turi laisvinti ir nuo Dievo (pagal A. Bielskio pabrėžtą antideistinę poziciją)? Gal ir gražu būti laisvam, bet tie, kas teigia esą išlaisvėję, kažkodėl nepanašūs į laisvus žmones. Iš tokio tikslo ir rezultato nesutapimo nesunkiai kyla cinizmas, kuriam erdvės netrūko ir minėtame knygos pristatyme (daugiausia iš tiesų nejuokingo humoro pavidalu).

Pagaliau visišką marksistų ir prie jų bandančių šlietis katalikų nelaisvumą itin išryškina jų mąstymo totalizmas: yra viena ideologija, viena tiesa, ir jokių dalinių tiesų, kompromisų negali būti. „Marksizmo ir krikščionybės“ pristatymo herojai kalbėjo taip, lyg nieko nebūtų girdėję apie mokslo filosofijoje senokai žinomą bet kokios teorijos falsifikaciją. Šis žodis nereiškia padirbinėjimo proceso ar rezultato. Terminu vadinamas procesas, kurio metu mokslininkas įsisąmonina savo tvirtinamos teorijos ribas. Tai – fanatizmo saugiklis. Vis dėlto anarchija turbūt visada neišvengiamai yra totali. Paradoksalu, bet ji linkusi ir į individo indoktrinaciją.

Klaidinga manyti, kad tikrasis, nesuvulgarintas marksizmas visiškai išlaisvina iš galios santykių – nuo privačios nuosavybės niekur pabėgti neįmanoma, nes ji pati savaime reiškia ir asmens atsakomybę už patį save. Demokratija –­ tai santvarka, užgimusi civilizacijos ištakose, o marksizmas – kelių šimtmečių socialinis projektas. Todėl nestebina kairiųjų poreikis šlietis prie krikščionybės, taip siekiant įgauti istoriškumą. Dar labiau anachronistiška būtų teigti, kad postmodernus žmogus neturi galimybės suformuoti savo vientisos visuomeninės ir filosofinės pozicijos. Postmodernus „figos lapelis“ slepia žmogų be apsisprendimo, įrankį, kuriuo galima lengvai manipuliuoti. Tai itin patogu kairiesiems ir kai kuriais atvejais – katalikams. Tačiau katalikybė pirmiausia yra laisvo žmogaus apsisprendimo religija, todėl tik dar labiau nesuprantama postmodernių kairiųjų marksistų ir katalikų draugystė. Kairieji prieštarauja patys sau tuo atžvilgiu, kad sukuria žmogų kaip „idėjų kempinę“. Tokį individą lengviausia yra pavergti kairiųjų taip nekenčiamos vartojimo visuomenės šulams.

Nekelia abejonių faktas, kad A. Mac­In­tyre’o knyga reikalinga skaitytojui, bet su ja siejami kontekstai išryškina, kad keliama daug triukšmo dėl nieko. Juk antivartotojams irgi reikia gerinti pardavimų rezultatus...

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės