Literatūra
Sondra Simanaitienė. XIX amžiaus Klaipėda sugrįžta

2012-04-06

Dūdmaišio muzika per knygos pristatymą Klaipėdoje dar niekada neskambėjo, faktą konstatavo naujo nuotykių romano „Banga atgal negrįžta“ autorius,  Klaipėdos kultūros magistras, I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, leisdamas suprasti, kad jam svarbu būti originaliu. Plakatas scenoje, Sigučio Jačėno atsisveikinimo su Klaipėda valsas, skelbė: „Vieninteliai ir nepakartojami“. Supratau vieną paprastą, bet kol ji nesuprasta, tai jos kaip ir nėra, tiesą: mūsų visuomenėje trūksta tokio santykio, kai kiekvienas, kas jis bebūtų - rašytojas, aktorius, statistas ar praeivis,  būtų vertinamas kaip vienintelis ir nepakartojamas, o tokią palaimingą būseną mums tegali suteikti šalia esantis žmogus. J. Šikšnelis tikino, kad jis gali nerašyti, nors aš tuo abejoju, nes dvidešimt knygų liudija ką kitą, sakė, kad jis rašo tik tam, kad žmonės susiburtų į bendruomenę ir vienas kitą pašventintų vieninteliu ir nepakartojamu buvimu. Gražu tiek, kiek tikra, o tikra tiek, kiek mes patys esame šventikais. Nes mūsų visuomenėje laukti kol kas nors pasakys, koks esi nepakartojamas, gali tekti ilgai, geriau rašykime knygas ir šventinkime patys. Tą ir daro gerbiamas Juozas.

Balandžio 3 d. Gerlacho palėpėje dūdmaišio garsai iš po Alvydo Vozgirdo pirštų ir judančios ant sienos XIX a. Klaipėdos nuotraukos iš memelenderių AdM archyvo pradėjo knygos pristatymo ceremoniją. Knygą išleido leidykla „Versus Aureus“, ta pati, kuri leido R. Černiausko ir R. Rastausko knygas, aišku, ir ne tik jų.

Juozas Šikšnelis – produktyvus rašytojas, reiktų priminti, kad detektyvinius romanus pasirašydavo Raido Dubrės slapyvardžiu. „Banga atgal negrįžta“ – ketvirtoji knyga, kurioje pasitelkiamas XIX a. istorinis kontekstas. Kitos trys knygos, parašytos apie XIX a. Vilnių, autoriaus jaunystės miestą, juokavo rašytojas, buvo tik treniruotė knygai „Banga atgal negrįžta“ apie Klaipėdą, reiktų sakyti Memelį, nes oficialiai XIX a. Klaipėda priklausė Rytų Prūsijai ir vadinosi Memeliu.

Pristatyti knygą autoriui padėjo filologė, rašanti istorinėmis temomis, 2010 m. I. Simonaitytės premijos laureatė Jovita Saulėnienė. Juozas pasikvietė gerbiamą Jovitą, kad ji pasakytų, kas jo naujojoje knygoje istoriškai netikslu, taisytina, kritikuotina, nes ši knyga kažkieno buvo pavadinta istoriniu romanu. Po gražios pagiriamosios kalbos buvo išsakytos ir pastabos. Aišku, kad tai ne istorinis romanas, sakė Jovita. Jai labiausiai į akis krito miesto ir gatvių pavadinimai, kurie XIX a. oficialiai vadinosi vokiškai, pvz., jau minėtas Memelis, o ne Klaipėda, Topfer strasse, o ne  Puodžių g. ir kt.. Trūko redaktorės, sakė gerb. Jovita, kuri išmanytų istorinį kontekstą ir pataisytų neatitikimus. Ši pastaba autoriui nebuvo naujiena, nes šiuos neatitikimus jis jau buvo aptikęs ir pripažinęs, nors pasilikęs sau teisę – kaip autorius nori, taip vadina, anot I. Simonaitytės, jeigu taip parašiau, taip ir buvo.

Lietuvoje istorinio romano tradicija nėra išvystyta. Įvyksta įvairių nesusipratimų. Prisimenu, kai pasirodė M. Ivaškevičius romanas „Žali“ apie miško brolius, Politinių kalinių ir tremtinių bendruomenė pasmerkė šį romaną, piktindamasi kaip nepagarbiai pavaizduotas Lietuvos karininkas, partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis. Smerkimo priežastis ta, kad jie perskaitė romaną kaip istorinį, tikėdamiesi heroiškų partizanų paveikslų, o rado juokingus, graudžiai dramatiškus, sutrikusius pokario žmones, kovojančius asmenines kovas. Nors istoriniu romanu pats autorius šio kūrinio niekada nevadino, jis tik rėmėsi istorine medžiaga – laiškais, prisiminimais, dokumentais ir, matyt siekdamas įspūdžio, panaudojo tikras pavardes.

Akivaizdu, kad rašytojui J. Šikšneliui labai padėjo praeitų metų rudenį I. Simonaitytės bibliotekai perduotas senųjų klaipėdiečių per daugiau nei šešis dešimtmečius Vokietijoje kauptas archyvas. Vien jau ko verti detaliai aprašyti įvairiausių patiekalų receptai cituojami knygoje! Kulinarinį paveldą galėtų įsisavinti Klaipėdos senamiesčio kavinės ir knyga įgautų papildomos traukos.

Pastebima, kad literatūra vis labiau linksta į dokumentalumą. Galima prisiminti ir neseniai lietuviškai pasirodžiusią amerikietės Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ apie pokario lietuvių tremtį. Romanas išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų ir tapęs bestseleriu Amerikoje ir Europoje, liudija, kad žmonės domisi literatūra, besiremiančia istoriniais faktais ir autentiškais išgyvenimais.

J. Šikšnelio romano pagrindas – nuotykis / intriga ir XIX a. Klaipėdos miesto vaizdinys. Romane ryškus šviečiamasis aspektas ir tai daro romaną patrauklų ne tik detektyvų gerbėjams, bet ir tokiems skaitytojams kaip aš, ieškantiems pasimėgavimo vaizdiniais, būsenomis, faktų autentika, sustabdytomis akimirkomis ir pan. Veiksmas romane plėtojamas visažinio pasakotojo lūpomis iškart keliomis linijomis: 1863 m. birželio mėnesį po audros jūra išmeta kelis skenduolius, vienas iš jų atsigauna, vėliau pakliūva į Laukiamąją lavoninę prie miesto kapinių (dabartiniame Skulptūrų parke, kas man labai patiko), iš ten pabėga ir slapstosi su trylikamečio berniuko Mikelio pagalba, į Klaipėdą iš Berlyno atvyksta justicijos patarėjas Hansas Vurstas ieškoti 1963 metų sukilimo Lietuvoje pėdsakų. Jo pirmoji pažintis su miestu, žvelgiant nuo kopos viršūnės iš Smiltynės pusės, galbūt atspindi pačio autoriaus pažintį su XIX a. Klaipėda: „... Miestas tviskėjo šviesomis. Pradėjus veikti dujų fabrikui gatvėse įsiplieskė 386 žibintai. Pirmieji žibintai buvo 15-18 žvakių stiprumo ir degė centrinėje gatvėje.“  Iš šios citatos galime suvokti, kaip yra sukonstruotas tekstas: svarbūs tikslūs faktai ir nuostaba, kad XIX a. šviesos stiprumas buvo matuojamas žvakių stiprumu. Juk H. Vurstas grožisi miestu, bet tikslių žibintų skaičiaus nežino. Čia, kaip ir kitose teksto vietose, įsiterpia visažinis pasakotojas.

Norėčiau sakyti, kad autoriaus nuostaba, susipažinus su XIX a. Klaipėda, yra šios knygos vertikalioji ašis (horizontalioji – įvykių grandinė). Pažintiniai intarpai, kokių knygoje yra gausu, viena vertus, stabdo romano veiksmą ir dirbtinai konstruoja pažintinį lauką, bet, kita vertus, sutelkia dėmesį ties miesto kaip gyvo organizmo vystymusi – 1854 gaisras, nauji sandėliai, malūnai, prašmatnūs gyvenami pastatai, į uostą užsukantys laivai, viešnamių lankytojai, varomi ferboterio bizūnu ir t.t. O jei dar paminėti, kad autoriui svarbu net gi koks oras buvo tą dieną, kai aprašomas veiksmas, ir todėl jis remiasi M.  Valančiaus dienoraščiu, tai manau, kad imti ir skaityti romaną „Banga atgal negrįžta“ yra didelis stimulas tiek klaipėdiečiui, tiek lietuviui.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės