Literatūra
Pranas Visvydas. Kad tik šis bei tas liktų atmintyje

2012-03-23

Manau, kiekvienas sklandus eilėraštis siekia likti atmintyje, poezija ką nors turi palikti sąmonėje: sąvokomis išreikštą jauseną, išgyvenimą, iš palyginimų suręstą vaizdą, aforistinę išmintį ar malonų, o gal įtaigų kalbos garsų sąskambį... Skaitai, kartoji ir taip galiausiai įsimeni –­ tos eilutės puošia tavo vidinį pasaulį.

Pasigirsiu: būdamas moksleivis, praturtinau atmintį Maironio, Salomėjos Nėries, Brazdžionio, kitų tautų autorių poezija. Dar šiandien cituoju iš atminties Aistį: „Juoda kava, veidų dar keletas / ir dirbtinį linksmumą rodo džiazas, / mano širdis nuvargusi, nualusi, / tartum ledais sukaustytas Kaukazas“... ir tragišką „Karavaną“. Per karą ypač populiarus buvo „Ruduo“ – apie keturiese nešamą karstą. Ir visa Brazdžionio „Neregio elegija“ liko galvoje.

Atleiskite, kad girdamas praeitį, imuosi aptarinėti šiuolaikinę Antano A. Jonyno rinkinio „Kambarys“ poeziją. Juk laikas keičia viską. Ir eiliavimas darosi sudėtingesnis. Įsiminti ne taip jau lengva. Pakanka gilaus pirmo, antro įspūdžio. Skaitant jo įvairiai suręstus eilėraščius, matosi, kad poetas gerokai pasidarbavo siekdamas tokio turiningo paprastumo. Vyrauja glausta forma ir lengvai apčiuopiamas turinys. Nedaug subjektyvaus verlibrinio atsivėrimo. Jonynas juk yra klasikinės poezijos meistras, išvertęs Goethes „Faustą“, išleidęs kelis poezijos rinkinius, Nacionalinės premijos laureatas, neseniai išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku.

Šio rinkinio kūriniai pasižymi grakštumu ir tam tikra atlaidžia poetiška žiūra į aplinkinį pasaulį. Eilėraščių tik 39, bet kiekvienas turi savitą formą. Juos jungia tik originalumas ir, spėju, bergsoniška elan vital filosofija, įsijautimas.

Galima spėti, kad kūrinyje „Eilėraščio rašymas“ poetas dėsto savo metodą, atpažindamas panašų vyksmą ir gamtoje: medžiuose, paukščiuose, žieduose, spalvose... Visur tas pats laukimas, gailestis ir išsipildymas. O poetui skirta eiliuoti:

aš viena ranka pasaulio arfą laikau
o kita braukiu per pušų stygas varines
mano šaknys danguj sako pušis
spyglių nageliais nedrąsiai dryksteli žemę

p. 10


Skamba romantiškai, dar ir su simbolizmo apvalkalu. Tačiau knygoje vyrauja XX a. pradžios moderno stilius, pagrįstas išradinga vaizdų kūryba, sakyčiau, įsigilinančiu stebėjimu.

Pravartu paminėti garsų retorika pagrįstą eilėraštį „Rudens gaudesys“, primenantį A. Baranausko „Anykščių šilelio“ rytmečio prabudimą. Onomatopėja! Rasi, „Kambario“ tekstuose, šalia skvarbių įsijautimų, yra ir daug žaismingo dėmesio lietuvių kalbai.

Dauguma ypač paveikių eilėraščių susiję su kelionėse patirtais įspūdžiais, pamatytais objektais. Pietryčių Europos, Šveicarijos, Lenkijos vaizdų esminės detalės čia taikliai įvardijamos lietuviškais žodžiais. Eilėraščio „Zagrebas“ įtaigą galima pajusti tik cituojant jį visą, tačiau pasitenkinsiu pirmuoju posmu: „Budi šūvis patrankoje / Nors miestas seniai užimtas / Šlubas senis surankioja / Aikštės laikrodžio duženas“ (p. 51). „Mersburgo“ antrame posme skaitome: „debesis pasitraukia ir mane užgriūva bokšto šešėlis / seno laikrodžio dantračiai sukdamies skrieja pažeme / danguje tik cepelinas pripūstas taupyklės paršelis / ir kodako spalvų miestas viršum Bodeno ežero“ (p. 24). „Žiema Varšuvoje“ pradedama: „Susitraukęs į ledgalį city / vos bedrungnas vanduo krane / nušiurusiam žydų restorane / barščių sriuba su ausytėm“ (p. 53). Be abejo, raiškiai tikroviškos detalės. O savas lietuviškas pagrindas gana apčiuopiamas eilėraščiuose „Biblioteka“, „Antakalnis“, „Užupio katinas“. Pastarajame linksmai perteikiama rytmetinė situacija vienuoliktame autobuse. Užsklendžiama žodžiais: „Škac Antanai šūkteli Užupio katinas man kai susitinkam / ir elegantiškai kilsteli / žvilgantį juodą cilinderį“ (p. 42).

Liūdėti eilėraščiuos gražu – tai įrodė kone visi mūsų pirmuoju smuiku griežiantys poetai. Skaitytojai grožisi sielvartu, nes įvairių gyvenimo būsenų ir daiktų širdyje glūdi liūdesys. Ir A. A. Jonyno knygoje eleginio skambesio yra apsčiai. Net tamsios iliustracijų nuotraukos dvelkia gedulo aura. Ryškių realių nuorodų turi išmintimi dvelkiantys skaudaus asmeninio išgyvenimo kupini eilėraščiai „Viena mirtis“ ir „Ligonis“. Yra ir tradicinis tauriam pralaimėjimui skirtas sonetas „Dar kartą apie riterį, velnią ir mirtį“. Keli trumpi kūrinėliai skirti rūko fenomenui. Vienas jų pradedamas taip: „Rūkas rūke riksmas riksme ritmas / ritme mirties tirpsmas yra šita valanda“ (p. 26). Šiurpiai įspūdinga yra „Keleivio liūdesio“ pabaiga: „a) jis išeis iš ryto palikęs / šuliny uždarytas žvaigždes / b) nudobs jį kely užpuolikas / ir sušnypštusios žvaigždes užges“ (p. 28).

Praradimo ir nevilties kupiname monologe „Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“, primenančiame T. S. Elioto stilių, skamba ir toks elegiškas palyginimas: „vėl prisimenu tą ūkanotą saulėlydį / tokį liūdną / lyg į jį žiūrėtų mirštančių armija“ (p. 30). Pesimistiškai užsklendžiami šie tikrai gražūs atsivėrimai, žinoma, verti įžvalgesnio aptarimo: „nuoširdžiai norėčiau skelbti / kad man rūpi visos pasaulio nelaimės / bet kiek poetų tai skelbė // neteisybės nėra atitaisomos // žodžiai kaip siena / nelyg mano užribių krantas // o viskas visai atvirkščiai“ (p. 31). Tiesą pasakius, čia painių paslapčių ir nėra...

Pabaigai – įdomus ir plačiomis eilutėmis daug ką ironizuojantis eilėraštis „Nežinomybės zona“, spausdinamas vertikaliai įklijuotame lakšte. Čia sutelkta nemažai kuriozinių įvykių bei vaizdų, kol galiausiai konstatuojama: „kasdienybės ore keistenybė tokia įpras­ta kad dėl nieko nieks nenustemba.“

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės