Literatūra
Valdas V. Petrauskas. Kanada, 2011: jaunystės metai

2012-03-13

Vieni perka, kiti skaito

Dirstelėjus į laikraščiuose skelbiamus perkamiausių knygų sąrašus, akis užkliūva už vienos kitos pavardės – literatūros premijos laureato, tačiau dauguma garsinamų autorių vargu ar kada nors pelnys kokią premiją, jie skaitomi, ir tiek. Beje, kartais atsitinka ir taip, jog premijuotas knygas puolama graibstyti tada, kai pagal jas sukuriamas įspūdingas filmas, bet skaitytojai dažnai nusivilia, knygoje neradę to, kuo pakerėjo ekranizacija. Sklido gandai, kad kadaise taip atsitikę su Michaelio Ondaatje romanu „Anglas ligonis“ –­ daugelis skaitytojų įveikė tik dešimtį dvidešimtį puslapių ir padėjo į lentyną, pribaigti jiems netikėto ir neįprasto poetinio stiliaus.

Taigi perkamiausios knygos ne visada būna skaitomiausios, juolab kad didelė dalis skaitytojų neįperka „bestselerių“ ir tenkinasi „pigiosiomis“, kurių galima pusvelčiui įsigyti atitinkamuose knygynuose, arba eina į biblioteką: ten pasirinkimas, aišku, ne toks prašmatnus, bet visiškai patenkinamas. Pavyzdžiui, Toronte gana platus bibliotekų tinklas, be kita ko, specializuotas: vakarinėje miesto dalyje, kur gausu italų, ispanų, išeivių iš Lotynų Amerikos, bibliotekose netrūksta knygų ten gyvenančių bendruomenių kalbomis, o jeigu knyga tolimesnio rajono bibliotekoje – ją galima užsisakyti ir per kelias dienas atsisiųsdinti į artimiausią biblioteką. Už dyką!

Konservatoriams, 2010 m. Toronte laimėjusiems municipaliteto rinkimus, labai nepatiko tokie dalykai. Naujasis Toronto meras Robas Fordas, užsimojęs „nusikratyti išlaikytinių“ ir pasitaręs su privačia konsultavimo kompanija, nusprendė privatizuoti viską, kas įmanoma, net zoologijos sodus. Jo brolis Dougas Fordas, miesto tarybos narys, staiga pastebėjo, kad Toronte „bibliotekų daugiau nei Tim Hortons kavinių“. Dalį uždaryti, o kitas privatizuoti – pasiūlė jis. Kai, kilus visuomenės pasipiktinimui, Margaret Atwood, Kanados literatūros pirmoji dama, pareikalavo nustoti žvalgytis į pietuose esančią valstybę, kur viskas privatizuota, ir atsisakyti šios iniciatyvos, jis pareiškė: „O kas yra ta Margaret Atwood? Aš jos visai nepažįstu. Jeigu susidurtume gatvėje, jos nė nepastebėčiau. Jeigu ji nori tvarkytis mieste, tegu iškelia savo kandidatūrą ir laimi demokratinius rinkimus.“ Vis dėlto konservatoriams teko atsisakyti savo kėslų, bibliotekos buvo išgelbėtos, nors kai kurios tarnybos, pavyzdžiui, knygų pirkimas, perduotos privačioms įmonėms.

Nacionalinė

Kanados literatūros premijų sąrašas gana ilgas: jų daugiau nei pusė šimto, skaičiuojant skiriamas tiek anglų, tiek prancūzų kalba. Savaime suprantama, pati garbingiausia premija – tai kasmetė Nacionalinė generalinio gubernatoriaus literatūros premija, 2011 m. skirta septyniasdešimt penktąjį kartą. (Nors ir kaip keista, Kanada tebėra Anglijos „valda“, turinti teisę rinkti savo parlamentą ir ministrą pirmininką, o vietoj prezidento turi generalinį gubernatorių, kurį skiria Anglijos karalienė). 2011 m. komisija įvertino leidyklų pristatytas 1684 knygas, o Kanados generalinis gubernatorius Jo Ekscelencija Deividas Džonstonas Rideau menėje keturiolikai laureatų (septyniems anglakalbiams ir septyniems prancūzakalbiams) iškilmingai įteikė premijas, kurių kiekvieną sudaro 25 000 Kanados dolerių. Premijos skiriamos iškiliausiems Kanados rašytojams, iliustratoriams ir vertėjams, tiek anglakalbiams, tiek prancūzakalbiams, pasižymėjusiems grožinės literatūros, dokumentikos, poe­zijos, dramos, vaikų literatūros (tekstas ir iliustracija) ir vertimo (iš anglų į prancūzų ir atvirkščiai) srityje. Drauge su pinigine premija kiekvienas laureatas gavo po vieną Monrealio knygrišės Lise Dubois įrištą savo knygos egzempliorių, premijuotos knygos leidėjas – 3000 dolerių knygos reklamai, o premijos nepelnę finalistai –­ po 1000 dolerių.

Grožinės literatūros premiją pelnė du rašytojai: Patrickas deWittas už romaną „Broliai Sisteriai“ („The Sisters Brothers“, House of Anansi Press) ir Perrine Leblanc „Baltasis žmogus“ („L’homme blanc“, Le Quartanier). „Broliai Sisteriai“, antras P. deWitto romanas, intriguoja jau vien savo miglotu pavadinimu. Tai be galo šmaikštus, sąmojingas, labai savotiškas, įmantraus stiliaus grįžimas į „aukso karštligės“ ir vesternų laikus. Turinys labai paprastas, bet prisodrintas įvairių nuotykių. Svarbiausia, knygą smagu skaityti –­ tai sėkmės receptas kiekvienam Šiaurės Amerikos autoriui (to have fun – stebuklingasis sezamas, atveriantis dureles į skaitytojo širdį. Kaip antai, Elis suvokia, jog sveika valytis dantis, susitikęs su dantų gydytoju, dalijančiu dantų miltelių pavyzdžius, ir pan.). Paslaptingo „pasienio barono“ Komandoro įsakymu samdomi žudikai broliai Čarlis ir Elis Sisteriai vyksta iš Oregono į San Franciską nužudyti aukso ieškotoją Hermaną Kermitą Vormą, kelionėje susiduria su ragana, lokiu, mirusiu indėnu, girtomis paleistuvėmis ir tikrų kraugerių – kailinių žvėrelių medžiotojų – gauja. Susidurdami su įvairiais žmonėmis, pažindami Tolimųjų Vakarų gyvenimą, Čarlis ir Elis pamažu netenka samdomų žudikų įvaizdžio ir veikiau primena likimo nuskriaustus jaunuolius.

Už romaną prancūzų kalba premiją pelnė monrealietės Perrine’os Leblanc pirmoji knyga „Baltasis žmogus“, jau pelniusi dvi garbingas Kvebeko premijas: „Grand prix du livre de Montréal“ ir „Gagnant du Combat des livres“. Autorė gimusi 1980 m. Monrealyje, bet knygos veiksmo vieta pasirinko tolimą Rusiją, gulagą. Tai savotiška „jausmų ugdymo ir kančių kelių“ istorija. „Tema tokia dramatiška, jog norom nenorom tenka be perstojo tramdytis, kad nepakliūtum į „pigiavos“ spąstus“, – sako autorė, dirbanti Lemeac leidykloje. „Įsiskaičiusi į Jeaną Echenozą, Pascalį Quignard’ą ir Pierre’ą Michoną, supratau, jog įmanoma aprašyti įspūdingą, lemties paženklintą gyvenimą.“ Pasak literatūros kritikų, skaitant šį romaną, susidaro įspūdis, jog idėja buvo ilgai brandinama, o knyga parašyta labai greitai: stilius be galo aiškus, glaustas, išraiškingas, užgriebiantis pačią esmę. „Baltasis žmogus“ – tai istorija žmogaus, našlaičio, gimusio Sibiro kalnuose, gulage, o vėliau tapusio cirko klounu. Pagrindinis veikėjas Kolia nuolat jaučia lemtingą praeitį, pakibusią virš galvos lyg Damoklo kardas, bet niekada neverkšlena. Vos paleistas į laisvę iš gulago, jis netikėtai vėl įgrūdamas į kalėjimą, darbo stovyklą, visiškai nekaltas atsiduria tarp „zekų“, pagaliau ištrūksta į laisvę, vargais negalais nusigauna į Maskvą, kur tampa didžiausio cirko artistu, pas­kui nuklysta į Rumuniją...

Reikia pripažinti, kad, gyvendama visiškai kitoje kultūrinėje aplinkoje, autorė gana neblogai perteikė Rusijos tikrovę, gal net geriau nei kai kurie lietuvių autoriai, rašydami apie savo krašto praeitį. Niekada nekėlusi kojos į Rusiją, rašytoja laisvai manipuliuoja kasdienio gyvenimo detalėmis, net vadinamuoju „zekų žargonu“. „Peržiūrėjau begalę to laikotarpio nuotraukų, kad suvokčiau to meto madas, nuotaikas, spalvas, kvapus. Tiesą pasakius, romano idėja užsimezgė kelionės į Rumuniją metu. Mudu su bendrakeleiviu buvome gražiai apvogti prie bažnyčios: vagis buvo tikras burtininkas. O vakare per prancūzų televiziją pamačiau reportažą apie gulage gimusį žmogų, kuris manėsi vogdamas arklius...“

Už poeziją premijas pelnė Philo Hallo „Elnių medžiotojas“ („Killdeer“, Book­Thug), elegijų rinkinys, ir Louise Dupré „Aukštesnė už liepsnas“ („Plus haut que les flammes“, Éditions du Noroît), skaudžios Osvencimo ir Birkenau reminiscencijos.

Nacionalinės generalinio gubernatoriaus literatūros premijų nugalėtojus atrenka Kanados menų tarybos sudarytos komisijos (po septynias anglų ir prancūzų kalbomis). 2011 metų premijoms skirti buvo pristatytos 1002 knygos anglų kalba ir 682 prancūzų.

Lietuvoje skaitytojai turėjo progą susipažinti su iškiliausiais Nacionalinės generalinio gubernatoriaus literatūros premijų laureatais: Margaret Atwood („Greis“, „Tyto alba“, 1999; „Aklasis žudikas“, „Alma littera“, 2003; „Oriksė ir Griežlys“, „Alma littera“, 2004), Michaelu Ondaatje („Anglas ligonis“, „Tyto alba“, 1996; „Divisadero“, „Tyto alba“, 2009), Timo­thy Findley („Piligrimas“, „Alma littera“, 2006), Nino Ricci („Šventųjų gyvenimai“, „Tyto alba“, 1997); Jane Urquhart („Dailininkas“, „Alma littera“, 2002), Marie-Claire Blais („Geismai“, „Tyto alba“, 2000) – iš anglų ir prancūzų kalbų vertė Valdas V. Petrauskas.

Giller ir kitos

Vieną pagrindinių Kanados literatūros premijų – Gillerio, arba Scotiabank Giller Prize, dėl kurios varžėsi tokios garsenybės kaip Michaelas Ondaatje, Davidas Bezmozgis, Patrickas deWittas, pelnė jauna autorė iš Britų Kolumbijos Esi Edugyan, išleidusi antrą knygą, „Mišraus kraujo bliuzas“ („Half-Blood Blues“, Thomas Allen), prieš tai pristatytą pasaulinio garso The Man Booker premijai. Kaip ir pirmoji knyga „Semiuelio Taino antrasis gyvenimas“, pastaroji atskleidžia menkai žinomus juodaodžių istorijos puslapius.

Kelis šimtmečius afrikiečiai Naujajame Pasaulyje savo likimą siejo su Egzodu, žydų išsivadavimu iš Egipto nelaisvės. Dvidešimtojo amžiaus viduryje daugelis žydų rėmė kovą dėl pilietinių teisių, drauge su juodaodžiais petys į petį žygiuodami demonstracijose. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, deja, abi tautos įsivėlė į beprasmiškus kivirčus, kuri yra labiau nukentėjusi. Įspūdingame, tarsi džiazo simfonija meistriškai sumodeliuotame romane Esi Edugyan bando sutaikyti abi puses, svinguodama tarp praeities ir dabarties, baltosios ir juodosios rasės, meno ir smurto, karo ir taikos, veiksmą kilnodama čia į Baltimorę, čia į Berlyną, čia į Paryžių, aprėpdama laiko tarpą nuo Pirmojo pasaulinio karo iki dvidešimtojo amžiaus pabaigos. Tačiau pagrindinė veiksmo vieta – keli mėnesiai vokiečių okupuotame Paryžiuje, kur naciai suima talentingą įvairiataučio džiazo orkestro vadovą, afrikiečių kilmės vokietį. Struktūriškai romanas sudarytas iš dviejų dalių: pirmosios dalies veiksmas vyksta 1939–1940 m. Berlyne ir Paryžiuje, antrosios –­ 1992 m., dviem amerikiečių muzikantams keliaujant į Berlyno džiazo festivalį, skirtą juodaodžio vokiečių muzikanto Hieronimo Falko atminimui pagerbti.

Romano idėja ir fabula būdinga Kanados juodaodžių literatūrai: tarptautinis rasinės diskriminacijos pobūdis, nenuspėjamas elgesys su juodaodžiais, rasių susimaišymo problema. Pasak autorės, rašydama tiek šį, tiek pirmąjį romaną, ji ilgokai gyveno Vokietijoje – vienerius metus pietuose, Štutgarte, ir keletą mėnesių šiaurėje – ir labai gerai suvokė, kokias kančias ir patyčias turėjo ištverti juodaodžiai, juo labiau nacių valdymo metais. Tuomet jai ir gimusi „Mišraus kraujo bliuzo“ idėja.

Varžydamasi dėl Gillerio premijos, Esi Edugyan nurungė vieną garbingiausių varžovų – 2000 m. Gillerio premijos laureatą Michaelą Ondaatje, kurio naujausias romanas „Katės stalas“ („The Cat’s Table“, McClelland & Stewart) žavi rašytojo kūrybai būdingu lyriškumu, stilistinėmis autoriaus pasakojimo dominantėmis, susiformavusiomis kūrybinio kelio pradžioje, savotiška rašytojo vizitine kortele, tiesiog apčiuopiamai regimu imponuojančiu talento bruožu – gebėjimu išreikšti universalius dalykus konkrečiu, daiktišku, dažniausiai poetiniu įvaizdžiu.

Panašiai ir Perrine Leblanc, pradedančioji rašytoja, romanu „Baltasis žmogus“ pelnė ne tik Nacionalinę Generalinio Gubernatoriaus, bet ir Monrealio didžiąją knygos premiją (Le Grand Prix du livre de Montreal), nurungdama tokius Kvebeko literatūros šviesulius kaip Marie-Claire Blais ir Louisas Hamelinas. Tačiau pastarojo romanas „Lūšies žvaigždynas“ („La constellation du lynx“, Boreal) laimėjo kitas tris ne mažiau garbingas Kvebeko literatūros premijas: Kolegijų literatūros premiją, Kvebeko knygynų premiją ir Ringuet premiją. Romanas ypač aktualus Kvebekui, nes jame atsispindi tragiški ir provincijai lemtingi 1970 m. „ramiosios revoliucijos“ įvykiai, kai viena Kvebeko Išsivadavimo Fronto ginkluota kuopelė spalio mėnesį pagrobė Anglijos prekybos atašė Džeimsą Ričardą Krosą, o kita pagrobė ir nužudė provincijos darbo minist­rą Pjerą Laportą.

Biologas Louisas Hamelinas (1959) į literatūrą įsiveržė 1989 m., pirmuoju romanu „Įniršis“ (La Rage) pelnydamas Nacionalinę generalinio gubernatoriaus literatūros premiją. Atkurdamas XX a. antrosios pusės Kvebeko tikrovę, rašytojas laisvai operuoja turima medžiaga, keičia istorinių personažų vardus, kad turėtų daugiau erdvės vaizduotei, sukuria ištisą galeriją nepaprastai energingų veikėjų: korumpuotų policininkų, CŽV šnipų, revoliucionierių idealistų, hipių, pasipūtėlių literatų ir teisingumo tarnų, ragais ir nagais ginančių savo privilegijas.

„Be romanisto vaizduotės turbūt neįmanoma atskleisti nė dalelės tikrovės“, –­ sako pagrindinis romano veikėjas rašytojas Samas Nihilo, paties L. Hamelino alter ego, užsibrėžęs tikslą sužinoti istorinę tiesą, kuri lieka migloje, nes jo paieškos neišvengiamai sudūžta į vienos ar kitos pusės įsitikinimus, į politinės sistemos melą, žmonių įgimtus trūkumus ir iliuzijas. Romanas pagauna skaitytoją savo įtampa, nepaprastai sparčia ir permaininga kvapą gniaužiančių įvykių seka ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Kritikos nuomone, tai vienas stipriausių 2011 m. Kanados literatūros kūrinių.

1980 m. buvo įsteigta Kanados mokslinės fantastikos ir fantasy premija, nuo 1991 m. vadinama Auroros premija, o nuo 2011 m. suteikiama dešimčiai profesionalų (5 anglų kalba, 5 prancūzų) ir keturiems mėgėjams už geriausią romaną, apsakymą, eilėraštį arba dainą, grafinę novelę ir meninę išraišką.

Kanadoje netrūksta įvairių literatūros premijų, kartais gana keistų. Viena tokių savotiškų premijų – tai poetės ir novelistės Bronwen Wallace draugų ir Kanados rašytojų tresto įsteigta Bronwen Wallace Memorial Award, kasmet skiriama jaunam perspektyviam poetui ar prozininkui, jaunesniam nei 35 m. amžiaus, neišleidusiam nė vienos knygos. Bronwen Wallace, feminisčių judėjimo aktyvistė, 1970 m. įsteigė pirmąjį moterų knygyną, dalyvavo darbo žmonių ir pažangių moterų sambūriuose, bet nespėjo išleisti nė vienos knygos: vienintelis apsakymų rinkinys draugų dėka išėjo tik po rašytojos mirties.

Jaunų talentų proveržis anaiptol nėra naujos kokybės požymis ir nepaneigiamas įrodymas, kad Kanados literatūra nestovi vietoje, tačiau liudija jos atsinaujinimą.

„Literatūra ir menas“, 2012-03-09 Nr. 3370

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės