Literatūra
Ieva Krivickaitė. Labas, „sudie“

2012-02-23

Einu Dominikonų gatve, asfaltas šlapias, lyja, nors gruodis jau į pabaigą. Šiandien Vilnius su manim šnekasi, atrodo, lyg laikyčiau jį prie ausies kaip kriauklę iš pajūrio. Perskaičius Unės Kaunaitės romaną Sudie, rytojau (2011 metais išleido leidykla Žara) man jis kitoks, ne revoliucingai, bet švelniai kitoks. Tas jausmas tęsis dar kelias dienas – kasdien kaip magnetas trauks Užupis. Paskui, užpuolus kokiems darbams, užsimirš, o vėliau bus jau tik jo atgarsiai, reti, bet netikėti; vėliau užsimirš ne tik tas jausmas, bet ir knygos veikėjų vardai, nebematysiu Vytautės, žingsniuojančios paneriu su Vilke ar  Pieno baro, kukliai įsispraudusio tarp pastatų palei Rotušės aikštę. Taip, Pieno baras Unės knygoje irgi veikėjas – tylus, bet su niekuo nesupainiojamas, veikėjų tinkle turintis savo vietą ir vaidmenį, impre-sionistišką savo draugų ir priešų paveikslą.

Ši knyga skirta jaunam žmogui, gyvenančiam viltimi – teisingai per knygos pristatymą buvo pasakyta vieno iš Unės draugų. Su knygos veikėjais nepapras-tai lengva susitapatinti – man irgi taip buvo arba norėčiau, kad man taip kada nors būtų / niekada nebūtų. Tai yra paprastai ir nuoširdžiai parašytos knygos braižas – kai  tiesiog žmogus  rašo kitam  tiesiog žmogui. Galų gale – juk nė vienas nenorime likti vienas, o apie tai ir yra šitas romanas. „Visados šitaip“, – taip ir matau galva linguojančią Unės Vytautę.

Per pristatymo popietę nuskambėjo spėjimas, kad ši knyga neturi pretenzijų į didelės ir svarbios literatūros lentynas. Ne, man irgi atrodo, kad neturi, bet skaitymo procese tai visiškai nesvarbu – jeigu negaliu nustoti skaičiusi tol, kol neperskaitau iki pasku-tinio puslapio, vadinasi, gerai, kad štai šio autoriaus žodžiai yra įrišti tarp viršelių. Man,kaip skaitytojai, visiškai nusispjauti, ar autorius yra Nobelio premijos laureatas, ar dvidešimtmetė mergaitė. Žinoma, man, kaip  literatei, negali būti nusispjauti – perskaitytas Nobelio laureatų knygas rikiuoju garbės lentynoje ir vėliau cituoju pasitaikius progai (arba nepasitaikius), o čia – kaip ir nepacituosi, laiko nepatikrinta, autori-tetų nepatvirtinta, ir vis dėlto: „Išlipo prie Lietuvos. Po poros metų jos direktorė paskelbs jį uždaranti.
Rugsėjo dvidešimt penktą. Pasižiūrėti filmą? Stabtelėjo prie įėjimo. Štai kaip tai skambės: Lietuvą pardavė.“ Perskaitau ir nusišypsau – autorė draugauja su Kalba, ką ten draugauja, ji sėdi su Kalba prie vieno stalo ir geria arbatą (sakyčiau, vyną, bet prie  Sudie, rytojau kažkaip netinka). O kitose vietose – beveik vaikiškų knygų sakinių paprastumas: veiksnys, tarinys, papildinys ir viskas. Jokio pretenzingumo, jokių nereikalingų dekoracijų.

Knygos viršelyje – jaunos dailininkės Monikos Ulytės Vilnius, kiekviename skyriuje ir pagrindinių veikėjų sąraše – taip pat jis. Kaip tuomet tokią kny-gą skaityti ne vilniečiui? Kas, be Vilniaus, yra šiuose puslapiuose? Yra žmonės ir žodžiai. Nėra specialiųjų efektų, nėra siužeto vingių, kuriuose supykintų lyg važiuojant serpantinais, nėra ir beprasmiško originalumo. Žmonės ir žodžiai – juos galima rašyti ir rašy-ti, ir netikiu, kad esama knygos, kuri visiškai nieko naujo nepasakytų pasauliui. Užtenka pasakyti naują šypseną arba naują spindulį Elenos auksiniame kry-žiuje ant Arkikatedros – perskaičiusi knygą specialiai nuėjau atsistoti ant Stebuklų plytelės ir pakelti galvą
dangop. „Kas bus su žmonėmis, kurie mažus dalykus niekina, o dideliais netiki?“ – klausė Blezas Paskalis, ir Sudie, rytojau panašiai klausia savo skaitytojo – ar jis mato mažus dalykus? Ar moka užsimiršti, kiek valandų? Ar žino, kad visos prievolės, visi darbai, visi skubėjimai iš tiesų nėra dideli dalykai? Ar nepamiršta?.. Atrodytų, tai nėra nauji klausimai. Bet šiandien jaunam žmogui jie skamba kitaip – atrodo, kad pa-grindinė knygos veikėja Vytautė mėgina išgyventi ne tik savo atradimus, bet ir savo tėvų kartos pra-radimus. Pati nebežino, kur baigiasi jos svajonės ir prasideda aplinkui esančių, artimų, mylimų (bet ne jos pačios) norai. Jaučia, kad savanaudiška tų norų nepaisyti ir nebežino – tai nejau gimiau būti kažkie-no kito noru?

Negalima sakyti, kad  Sudie, rytojau yra kokia nors visos Nepriklausomybės vaikų kartos deklaracija, bet svarstyti, kad dalies šios kartos – taip. Ir aš po šia deklaracija pasirašau. Pasirašau po paskutiniais knygos sakiniais: „Įstojo į architektūrą. Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus.“ Ir tai ne tik apie Vilnių – nesinori politizuoti, bet Lietuvai reikia jos Laisvės kartos, o Laisvės kartai Lietuvos ar reikia?

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės