Literatūra
Milda Leišytė. „Lengviausia“ būti višta?

2011-11-30

Rasa Aškinytė. Lengviausias: romanas. - Vilnius: Vaga, 2011. - 229 p. - ISBN 978-5-415-02199-4

2011 metais pasirodęs  Rasos Aškinytės  romanas „Lengviausias“ („Vaga“)  yra antrasis autorės bandymas pasinerti į šį žanrą. Pirmasis šios rašytojos romanas „Rūko nesugadinti“ („Tyto Alba“) buvo išleistas 2009 metais.

„Šis Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais. Jei skaitant atrodys, kad tai Pasakojimas apie jus, nė neabejokite – taip ir yra“ (p. 5). Būtent taip pradedama ši knyga. Ir man nelieka nieko kito, kaip tik pritarti – neabejokite. Skaitant šį kūrinį verta prisiminti jo pavadinimą ir lengvai „leistis į romaną.“ Pati autorė teigia, kad: „Mano veikėjai neturi prototipų. Mano romanai yra visiškai fantastiniai, t. y., išgalvoti. Mieli mano draugai ir pažįstami, neieškokite ten nei savęs, nei manęs – nerasite. Ir tuo pat metu ieškokite, nes viskas, kas atsitinka veikėjams, daugiau ar mažiau yra nutikę ir jums ar man.“ Aš neieškojau, bet tikrai radau. Skaitant šią knygą atpažinau tokias situacijas, kurios artimos man. Tik nežinau, džiaugtis ar liūdėti, kad jų būta ne viena... Nes pozityvių įvykių šiame romane galima pasigesti.

Įvairių persipynusių istorijų, pasakojimų, veikėjų šioje knygoje ganėtinai daug. Todėl norisi viską nuosekliai ir kaip „įpareigoja“ pavadinimas, lengvai, aptarti. Šiam tikslui pasiekti remiuosi ir pačios autorės mintimis apie antrąjį romaną, kurias radau įvairiuose interviu bei straipsniuose.
 Pirmiausia į akis krenta balta spalva. Baltas knygos viršelis su kažkokia dėme. Paėmus knygą į rankas, paaiškėja, jog dėmė, tai mėlynos spalvos varna. Kodėl varna?... Ir dar mėlyna. Rasa Aškinytė apie knygos viršelyje tupintį paukštį sakė: „Nė neįsivaizduoju, kodėl ant viršelio – varna. Tiesiog dizainerė perskaitė romaną ir pamatė jį būtent taip. Viena iš tūkstančių, iš milijardų interpretacijos galimybių. Tokia subjektyvi, kad belieka tik stebėtis ir džiaugtis.“ Rašytojos nuomone, pagrindinė veikėja Blanka yra panašesnė į vištą. Ji visiškai nesuvokia kas su ja vyksta, nesugeba adekvačiai įvertinti savo santykių, žmonių reakcijų į ją ir panašiai.

Kitas žingsnis – ant knygos nugarėlės parašytos anotacijos skaitymas. Kuris tiesa sakant „neužkabina“. Viskas atrodo gan painu ir sunkiai suprantama. Tačiau paskutinis sakinys „Tad šis romanas – lengviausias būdas atsikratyti literatūrinės apatijos“, priverčia apžiūrėti knygą atidžiau. Pavarčius ją ir apžvelgus turinį, paaiškėja, kad į du šimtus dvidešimt devynis puslapius sutelpa: „I. Laiko knyga“, „II. Pasakų knyga“, o jas sudaro septyniasdešimt šeši skyriai. Tik vėliau, jau skaitant kūrinį, paaiškėja, jog jokios atskirties tarp šių dviejų „knygų“ nėra. Tai viena, nuosekli moters gyvenimo istorija. Tačiau anksčiau paminėti skaičiai man atrodo įspūdingi. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad trumpi skyreliai yra lyg atskiros esė, iš kurių susidaro romanas.

Negalima nepastebėti skyrių pavadinimų. Kiekvienas iš jų turi net po du ir jie visi atskirti žodžiu „arba“, o antrasis pavadinimas pradedamas žodžiu „Dažniausiai“. Painu? Štai pavyzdžiai, po kurių bus aišku: „Nekartoti. Kartoti nereikia, arba Dažniausiai sunku suprasti, kodėl įkrenti į vandenį. Kodėl įkrenti antrą kartą, suprasti dar sunkiau“ (p. 117); „Mielas pamišimas, saldus bandymas, arba Dažniausiai noras keisti(s) lieka noru“ (p. 148); „Ir vėl, arba Dažniausiai viskas yra daug paprasčiau, nei iš tikrųjų atrodo“ (p. 15)... Visi pavadinimai yra tarsi sentencijos. Mano nuomone, čia išryškėja, jog autorė baigusi filosofijos studijas, nes kiekvienam skyriui pritaiko tinkančias žinias. Ir man patinka toks Rasos Aškinytės stilius, nes norisi patikusias mintis išsirašyti, o kartais net pritaikyti gyvenime, nes jos įkvepia veikti.

Prieš keletą skyrių yra pateikiami rečiau vartojamų ar tik tam tikrose srityse sutinkamų žodžių paaiškinimų. Vėl painu? Vėl parašysiu  pavyzdžių: „Atomai paprastai jungiasi į grupes ir sudaro kombinacijas, vadinamas molekulėmis. Molekulė – mažiausia medžiagos dalelė, galinti egzistuoti pati viena. Pavyzdžiui, deguonies molekulė sudaryta iš dviejų sujungtų deguonies atomų“ (p. 52). Tai gal dar žinojote, bet ar žinote, kas yra konformizmas? Autorė pateikia apibrėžimą: „<...> moralinė ir politinė koncepcija, perteikianti prisitaikėlišką požiūrį, savo nuomonės reiškimo vengimą, nekritinį požiūrį. Tai apsauginė reakcija, siekiant pašalinti prieštaravimą tarp individo ir visuomenės atsisakant asmeninio savitumo“ (p. 46) Ir tik labai „pakapsčius“ galima visa tai susieti su tuo, kas parašyta tuose skyriuose. Romano pabaigoje nurodyta, kad cituojant naudotasi „Vikipedijos“ paslaugomis. Atrodo, kad kuriant grožinį kūrinį nereikėtų naudotis tokiomis „paslaugomis“, įpinti mokslinio stiliaus. Autorė į tokias pastabas atkerta: „Galvoju ne tik apie turinį, bet ir apie romano formą. Visos istorijos jau papasakotos. Naujos istorijos nebesukursi. Belieka žaisti romano forma.“ Šis žaidimas ganėtinai vykęs, nes ši knyga atsiskiria nuo kitų grožinės literatūros knygų.

Jei minėti knygos bruožai sudomino, verta pradėti skaityti šį romaną. Mane sudomino. Ir tai galiu įrodyti. Visada mėgstu patikusias vietas pasižymėti pieštuku, tačiau jau po keliolikos puslapių supratau, kad šiai knygai tokia taktika netinka. Norėjau žymėti bene visa tekstą. Gal todėl, kad radau daug minčių, kurios tokios kasdieniškos, tačiau gražiais žodžiais, įdomia sakinių struktūra pasakytos. Dažniausiai jos ir yra tie skyrių pavadinimai, tačiau dažnai išsprūsta iš pagrindinės veikėjos Blankos lūpų, nes visažinio pasakotojo šioje knygoje nėra. Romano pradžioje ši mergina atrodo svajinga, laisva, paprastai žiūrinti į gyvenimą. Tik vėliau pradeda ryškėti keistas jos gyvenimo būdas, požiūris į aplink ją vykstančius dalykus. Šiame romane Blanka lengvai apsigyvena ir išsiskiria su vyrais, lengvai reaguoja į išdavystes, norą nusižudyti įvardija, kaip lengvą pasivaikščiojimą tilto turėklais... Panašu, kad ji turi tiek dvasinių, tiek psichologinių problemų. Ji nesugeba atskirti gerų ar blogų poelgių, skaudžių ar džiaugsmingų įvykių. Į visus pokyčius ji dažniausiai reaguoja vienodai atsainiai. Vienintelis dalykas, ko ji tikrai nori, tai kad ją mylėtų Aleksas. Būtent aplink jį sukasi šios moters pasaulis. Ir nors jis net kelis kartus aiškiai parodo savo nepalankumą, Blanka visą romaną šios minties neįsileidžia į savo sąmonę. O kam nėra artimi pagrindinių veikėjų charakteriai ar išgyvenimai, galbūt panašumų gali rasti su Anastazija, Nealeksu, Ilinojumi, Polina, Graiku ar Raudonsukne... Keisti jų vardai, pati autorė sako: „Nė nebandau suprasti, kaip sugalvoju vardus, pavadinimus, o ir patį siužetą (to manęs labai dažnai klausia). Viskas plaukia savaime.“ Visus juos galima sutikti restorane „Prancūzija“, kuriame dirba pagrindinė veikėja. Šis pavadinimas taip pat turi nuorodą į vietovę, galbūt, tai miestas, kuriame vyksta veiksmas? Nes autorė nepasako nieko konkretaus: nei vietos, nei laiko, nei veikėjų metų ir panašių detalių. Todėl belieka tik spėlioti. Tačiau, tai patvirtina jos žodžius, kad šiame romane kiekvienas gali surasti save.

Knygoje ne tik vardai turi nuorodas į tam tikrus dalykus, tačiau minimi ir kiti kūriniai. Prisimenama pasaka „Trys paršiukai“, nors į ją pažvelgiama neįprastai. Pateikiamas Polinos svarstymas „<...> kad trys paršiukai yra ne trys skirtingi veikėjai, o trys skirtingos to paties veikėjo būsenos. Namą stato ne vis kitas, o vis tas pats, tik dabar jau pasimokęs iš savo klaidų, todėl patobulėjęs, herojus. Net ir vilkas nėra atskiras veikėjas, o dar viena to paties veikėjo metamorfozė. Paršiukus, sakė Polina, puola ne kažkas iš šalies, o kitas „aš“, liūdnoji ir abejojančioji to paties veikėjo pusė. Tai ji pučia ir spardo, nori nugriauti viską, ką pamažu ir atkakliai kuria vis labiau išsivystę paršiukai. Tik tada, kai jie pasiekia tokį lygį, kad gali išvaryti vilką, o tai reiškia, sakė Polina, tiesiog nustoti abejoti ir graužtis, pasaka gali baigtis.“ (p. 168-169) Galbūt tas paršelis yra pati Blanka, kuri tam tikrose situacijose, būna skirtingose būsenose. Minima ir Fiodorovo  Dostojevskio knyga „Broliai Karamazovai“, pateikiama Ezopo pasakėčia, antrasis Dievo įsakymas iš Išėjimo knygos ir citata iš M. Pavič romano „Vidinė vėjo pusė arba apie Herą ir Leandrą“.

Dar vienas dalykas, kuris man pasirodė įdomus, tai skyriaus pavadinimas, sutampantis su knygos pavadinimu. Taip pat trys skyriai kurie vadinasi „Lengviausias būdas pažvelgti į ateitį 1, arba Dažniausiai naujienų laidose neparodo nieko naujo“, „Lengviausias būdas pažvelgti į ateitį 2, arba Dažniausiai nebūna taip šalta“, „Lengviausias būdas pažvelgti į ateitį 3, arba Dažniausiai į tą pačią Antarktidą du kartus nenuvažiuosi“, juose pateikiami patarimai ar kokia pamokanti, įkvepianti mintis, sentencija. Man šių pavadinimų pradžia primena šiuo metu ypatingai populiarias knygas „Lengviausias būdas...“ padaryti tą ar aną. Intertekstualumas šiame kūrinyje man atrodo labai vykęs.

Vos nepamiršau intrigos! O jos šiame romane būta. Visoje knygoje figūruoja paslaptinga dėžutė, kuri atidaroma tik pačioje pabaigoje. Įdomu kas joje? Ją atidarykite patys!

Šis Rasos Aškinytės romanas yra patekęs į „Metų knygos rinkimų 2011“ ilgąjį sąrašą. Ir aš būtinai už jį balsuosiu! Nes drąsiai galiu pasakyti: šiandien jame neradau nieko, kas nepatiktų.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės