Literatūra
Angelė Jasevičienė. Studentiško gyvenimo pradžiamokslis

2010-09-17

Vaiva Rykštaitė. PLAŠTAKIŲ SINDROMAS. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 304 p.

Prieš skaitytojų akis – dar vienas jaunos mergužėlės debiutas, solidžiai pavadintas romanu. Ar dera šią knygelę priskirti romano žanrui? Objektyviai mąstant, į struktūrinius ir kompozicinius žanro rėmus ji lyg ir telpa... Kūrinio centre – besiblaškančios savo dvasiniame ir apskritai visuomeniniame gyvenime studentės portretas, pagardintas neišsipildžiusių meilių atodūsiais bei prisotintas erotinių scenų. Veikėjų apstu, jie paslaugiai keičia vienas kitą, nespėdami atsibosti nekantresniam skaitytojui, įvykių taip pat gausu. Tai ko gi trūksta? Ogi idėjos, gerbiamieji. Ir bent šiokia tokia prasmė taip pat nepamaišytų.

Kadangi didžioji romano dalis – minėtos herojės monologai, knyga kur kas labiau primena dienoraštį. Šiuo atveju – viešą. Ar tik Vaiva Rykštaitė (slėpdama savo tapatybę, taip pasivadina autorė) nelaiko savo kūrybiniu autoritetu Bridžitos Džouns dienoraščio? Demonstruoti savo asmeninius (ypač – seksualinius) išgyvenimus ir potyrius šiuolaikinės literatūros autorėms atrodo gero skonio reikalas, nors iš tiesų tokie tekstai yra banalybių banalybė. „Rašydama šias pastabas jaučiausi proto bokštu [...], o ryte blaiva galva perskaičiusi suvokiau, kaip smarkiai mano smegenis pravėdino glamour žurnalai, romantinės amerikietiškos komedijos, pagiringos savianalizės, dietos ir visažinis internetas. Šešiolikmetė nesuprastų, apie ką apskritai kalbu, o keturiasdešimtmetė pažvelgtų į mane... su gailesčiu“, – rašo autorė (p. 159). Tiesą sakant, ne su gailesčiu, o su nerimu pažvelgtų ir visos tos, kurių amžius yra tarp šešiolikos ir keturiasdešimt.

Vaiva R. savo knygoje demonstruoja jaunatvišką maksimalizmą, aprašo studentiško gyvenimo scenas. Romanas adresuotas jaunimui, todėl autorė neretai prabyla „mes“ vardu. Po skambiu jos „mes“ slypi kone visa Lietuvos studentija: „Bet tu gyveni ten pat, kur ir mes. Mes – paprasti studentai, pilkais lietuviškais veidais, nuo vitaminų trūkumo pamėlusiais paakiais, rengiamės taip, kad niekam per daug nekristume į akis, mažų įstaigų darbuotojai, tiesiog žmonės, kurie kasdien vaikšto į tualetą. Pamatysi. Mes – beveik tokie, kaip tu“ (p. 11–12). Tiesa, autorę sunku įsivaizduoti pamėlusiais nuo vitaminų trūkumo paakiais (tėvelis teisininkas, nuosavas butas, vardiniai rūbai), tačiau tapatintis su neturtingais meniškos sielos jaunuoliais jai, matyt, priimtiniau. Juk bendraamžiai nemėgsta „turtingų tėvelių dukrelių“!

Visas kūrinys yra kreipimasis į įsivaizduojamą skaitytoją, tarsi nuoširdi autorės išpažintis kažkokiam vaizduotėje susikurtam objektui, kuriuo gali būti kiekvienas iš mūsų. Kalba žaisminga, nors ir buitinė, stilius ironiškas. Kritikos negailima ne tik kitiems, bet ir sau („Kai noriu pasirodyti protinga – nusišneku“, p. 158). Toks autorės nuoširdumas kelia simpatijas, todėl į romano turinį imama žiūrėti atlaidžiau.

Vilis Normanas, apžvelgdamas pastarąjį romaną, autorę apibūdino taip: „Jauna, paslaptinga, skandalinga ir laužanti jau įsiėdusius į lietuvių literatūrą infantilų bailumą, silpnavališkumą, prisitaikėliškumą, pataikavimą „aukštam“ stiliui ir kitoms nesąmonėms“. Deja, kone visą paskutinių dešimtmečių lietuvių autorių rašomą prozą galima vadinti skandalinga. Bet tik tiek. Novatoriškas kūrinys dabar greičiau būtų tas, kuriame nesiimama viešinti savo „nešvarių baltinių“, o ieškoma originalesnių išraiškos būdų. Tikrai ne visi jauni, kad ir debiutuojantys, autoriai yra narciziškos asmenybės (Ieva Toleikytė, Asta Plechavičiūtė ir t.t.). Tiesiog, kaip yra pasakęs Regimantas Tamošaitis: „Normalios visuomenės proporcijos pasižymi asimetrija: gerų dalykų yra mažai, ir jie labai vertingi, nors kartais beveik nematomi, o cirko renginiai būna ryškūs, vieši bei rėksmingi“.

Tiesa, viešas ir rėksmingas debiutinis Vaivos R. romanas ir nepretenduoja į literatūrinį Olimpą. Juo norėta ne tiek kažką pasakyti, kiek išsisakyti, išlieti susikaupusias nuoskaudas (šeimos dramos, bjauriuoju ančiuku besijaučianti paauglė, anoreksija, narkotikai, daugybė romantiškai prasidėjusių ir tragiškai pasibaigusių „meilių“, artimo draugo mirtis, žmogžudystė, alkoholyje skęstančios jaunos merginos vienatvė). Trumpai tariant – tai skausmingos jauno žmogaus pastangos surasti ir suvokti savąjį „Aš“.

Romane skaitytojus labiausiai patrauks autorės nuoširdumas, nors kartais jis tampa paprasčiausiu daugiažodžiavimu, plepumu. Šis debiutas turėtų patikti jaunesnio amžiaus skaitytojams, kaip savotiškas studentiško gyvenimo pradžiamokslis. Moralas būtų gana aiškus – gyvenimas negailestingai baudžia tuos, kurie peržengia proto ir moralės ribas (prostitute tapusi Vika, nuo narkotikų miręs Andrius). Pasakotoja nesiima visažinės ar teisėjos vaidmens, ji jautriai reaguoja į visus likimo pokštus, visada būdama šalia to, kuriam labiausiai reikalinga pagalba. Nors rašo apie studentišką gyvenimą, širdyje Vaiva R. vis dar yra paauglė, bijanti, o gal nenorinti suaugti. Juk tada visus svarbius sprendimus teks priimti pačiai. O galbūt šis romanas ir yra tiltas, nutiestas nuo paaugliškos patirties suaugusiųjų gyvenimo link? Šiuo klausimu ir baigiu, neabejodama, kad pasirinkę savo vakarą praleisti su šia knyga, skaitytojai tikrai nenusivils.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės