Literatūra
Aistė Bimbirytė. Gelbėjant Vilniaus pakampes: Mirjam Wirz knyga ir projektas „Flash Bar“

2010-01-26

Vietoj įžangos:
Skubėdama į ŠMC kavinę nusprendžiau sutrumpinti kelią kirsdama namo, esančio Vilniaus gatvėje laiptinę. Viena iš nedaugelio iki šiol nerakinamų senamiesčio laiptinių kelia keistą baimę, sumišusia su susižavėjimu kiekvienąsyk ja prasmunkant iš Jogailos į Vilniaus gatvę. Kažkada ištaiginga, neobarokinė, vėliau išdažyta „sovietine“ žalia spalva, galiausiai „išdabinta“ tag‘ais ir graffitti – šią vietą prasmunku kiek įmanoma greičiau. Taigi buvau gerokai nustebinta, kai lenkiantis pro žemą staktą išgirdau ne vieno žmogaus balsą. Viduje buvę bemaž dešimt paauglių nustebo dar labiau, išvydę skrybeliuotą siluetą ten, kur jo nesitikėjo. Ką ten nustebo, ėmė klykti ir lakstyti į šalis! Panašu, jog nei viena, nei kita pusė nenumanė, jog šioje keistoje, išdailintų fasadų slepiamoje vietoje gali būti dar kas nors. Ši erdvė – pusiau vieša, nes  ją lankantys beveik visuomet prasilenkia.

Tą vakarą, sausio 22 – ąją, ŠMC kavinėje vyko šveicarų menininkės Mirjam Wirz knygos „Flash Bar“ pristatymas. Leidinyje įamžintos 2006 – 2008 m. vykdyto projekto “Flash Bar” akimirkos. Kaip jis vyko? Jei labai trumpai, autorė su savo kaskart kita komanda pačiose netikėčiausiose Vilniaus vietose įkurdavo barus. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Kas yra tas „Flash“? Flash, angl. Blyksnis, pirmiausia asocijuojasi su trumpu, stipriu šviesos plykstelėjimu, vieną akimirką galinčiu apšviesti tamsiausią kampą. „The Flash“ yra vienas populiariausių JAV sukurtų komiksų, kurio superherojus Blyksnis atsirado dar 1940 m. Sugebėdamas nepaprastai greitai judėti, atsirasti vienoje ar kitoje vietoje, didvyris gelbsti žmones. Yra dar ir vadinamieji „flashmob“. Tai vis labiau populiarėjantys miniprojektai, kuomet grupė susitarusių žmonių pasirinktoje vietoje įgyvendina kokį nors jai „nederantį“ veiksmą. Na, tarkime, vienas toks flashmob‘as vyko Vilniuje, kuomet į Katedros aikštę susirinko žmonės, nešini pagalvėmis ir apsisiautę chalatais. Sutartu laiku didžiai praeivių nuostabai jie visi ant grindinio sugulė „popietuko“, o po penkių minučių kaip niekur nieko išsiskirstė. Galiausiai yra Mirjam Wirz inicijuoti „Flash Bar“. Kaip ir flashmob‘ai, superherojus Blyksnis ar tiesiog blyksnis, jie atsirasdavo labai greitai ir ten, kur mažiausiai to tikimąsi. Tačiau ką jie gelbėjo ir ką „apšviesdavo“?

Menininkės parengta knyga pristato šešias miesto erdves, kuriose vyko projektas: apleistas taksi parkas, Žalgirio stadionas, Tauro kalnas, Pašilaičių mikrorajonas, požeminis tunelis po Centrine Universaline parduotuve ir išpaišyta laiptinė Vilniaus gatvėje. Kodėl būtent barai ir kodėl šios vietos? „Daryti pažįstamose vietose tai, ko niekada ten nedarai“, būtų projekto bendraautorės Marios Bustnes atsakymas į pirmąjį klausimą. O erdvės? Visos jos – tik pusiau viešos. Jų pirmoji, tikroji paskirtis likusi miesto istorijai už nugaros, pavyzdžiui, taksi parke jau nakčiai nebesusirenka taksistai, o telefonistės nebepriiminėja užsakymų, Pašilaičiai, artėjant vakarui, daugumai kelia jei ne baimę, tai bent slogutį. Kaip tai toli iki sovietinių svajų apie puikų būstą kiekvienam... Maža to, tą „pusiau viešo“ statusą suteikia tam tikri barjerai, kurie trukdo praeivio sąmonei ten patekti. Pavyzdžiui, Vilniaus gatvėje esančio namo laiptinė. Ją nuo praeivių žvilgsnių slepia (ir slegia) išdailinti fasadai. Ir jei ne užtag‘intos durys, niekada nepagalvotum, jog ji neužrakinta. Būtent čia ir slypi esminės M. Wirz projekto užmačios: atverti, „apšviesti“ žmonėms vietas, kurias priverstinai saugo „glamūriniai“ fasadai, dirbtinis miesto veidas, sukurtas imituojant miesto viešųjų erdvių organizavimo programą. Kaip pasakė pati „Flash baro“ autorė: „ įstojus į Europos Sąjungą, chaosas pamažu užleido vietą labiau dailių kontūrų nei visuomenės naudos paisančiam viešosios erdvės tvarkymui“. Ir tai, anot jos, ne tik Vilniaus, bet didžiosios dalies Europos miestų problema. Būtent todėl, plykstelėdamas vos kelioms valandoms ir suburdamas tokiose neįprastose vietose žmones, fotografės projektas gelbėja jas nuo netikrumo ir išdidžiai baksnoja valstybinėms institucijoms į nuo pasyvaus mąstymo pamėlusią nosį: „Tai – vieša erdvė. Mes ją atkūrėm iš to, ką radome. Be dažų ir tinko.“

Na, o knyga? Ji visu šimtu procentų įprasmina menininkės mintį, jog „Fotografija nėra tik atvaizdų gamybos technologija: tai ir mąstymo technologija <...> . Jos dėka gali įsitraukti į įvykius, fiksuoti tai, kas vyksta ir dokumentuoti veiksmus, kurie neleidžia fotografui likti vien stebėtoju.“. Išties, tai, ką radau leidinyje leidžia atpažinti ne tik objektus, jų istorijos nuotrupas, bet ir nuotaiką, kurią ten sukūrė fotografė. Ir svarbiausia, juose matyti tai, ką matė ji. Galbūt todėl čia beveik nėra teksto. Autorė kalba vaizdais.

Beje, fotografės iš Šveicarijos projektas nesibaigė sulig paskutiniąja „išgelbėta“ vieta ar tai įamžinusios knygos išleidimu. Atsitiktinai ar ne, tačiau tai, jog žvėriškai šaltą vakarą visi sutartu laiku susirinkome bare, t.y. ŠMC kavinėje, čiupome po vyno taurę ir karštligiškai ėmėme vartyti Mirjam Wirz knygos „Flash Bar“ puslapius, panešėjo į dar vieną menininkės projektą. Nieko neimituodami, visi lankytojai dar kartą „nušvietė“ erdvę.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės