Literatūra
Rimantas Kmita: „Eiti vis tiek reikia pačiam“

2009-10-12

Apie naujausią savo knygą „Švelniai tariant“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, 89 p.), sąžiningą kūrybą, „kultūros ūkį“ etc. mintimis dalijasi poetas, literatūros kritikas, eseistas, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Kmita.

Savo knygą „Švelniai tariant“ vadini eilėmis. Ar labai eilės skiriasi nuo eilėraščių?

„Eilės“ skamba daiktiškiau, taip pat nėra išankstinės nuorodos, kad tie tekstai būtinai poezija, tai gali būti tiesiog kalba, „suguldyta“ eilėmis. Kita vertus, eilutė turbūt yra pats pagrindinis formalus kriterijus, skiriantis poeziją nuo kitų žanrų, o jeigu ir ne visada skiria, tai iš visų literatūros žanrų poezijai eilutė yra svarbiausia. Ja konstruojamas ir grafinis vaizdas, ir intonacija, ir kompozicija, ir kiti dalykai. To tarpo, kur prasideda, o kur baigiasi poezija, kuo ji skiriasi nuo kitokios kalbos, ieškojimas mane vis dar traukia ir galbūt yra pagrindinis rašymo variklis, todėl ir norėjau išvengti išankstinio tvirtinimo, kad tai poezija arba eilėraščiai.

„Knyga, kurią skaityti tiesiog įdomu“, - taip apibūdinamas Tavo naujausias eilėraščių rinkinys. Tenkina toks šykštus apibūdinimas? Pats būdamas kritikas, ko tikiesi iš Tave vertinančių?

Mane maloniai nustebino toks knygos apibūdinimas. Ar daug yra poezijos, kuriai tiktų žodis „įdomu“? „Įdomi poezija“, – dabar galvoju, kad tokio pavartoto junginio apskritai neprisimenu. Ir vien jau tuo galima pasidžiaugti. O saikingi vertinimai man patinka. Po pirmos knygos atsiradusi „pakankamai gero poeto“ etiketė manęs nė kiek netrikdė, nes, mano nuomone, ji nereiškė, kad eilėraščiai šiaip ne taip įveikia minimalią kokybės kartelę. Tą pasakymą supratau ir dabar tebesuprantu labiau kaip poeto nuosaikios laikysenos, o ne tekstų kokybės apibūdinimą. O apie tai, ko tikiuosi iš vertinančių, niekada negalvojau. Galbūt galiu tik pasakyti, kad labiausiai nuvilia ryškus, aiškus savo poezijos kaip visuotinai galiojančio mastelio supratimas ir jo taikymas visai poezijai vertinti; nelankstumas, nebandymas atsitraukti nuo savo susikurtų kokybės kriterijų ir vengimas perprasti kitokią kalbą, kitokį kūrybos principą.

Kalbant apie Tavo poeziją (ypač paskutinįjį rinkinį) susidaro įspūdis, kad menas Tau „pasidaro“ tiesiog gyvenant ir „užrašant“ (tarsi dienoraštin) gyvenimą. Klausčiau, kaip tai pavyksta, bet tikriausiai ir pats nežinai, kaip priverti savo eilių minas sprogti. O gal žinai? Kaip kuri eilėraščius? Įsileisi į savo kūrybinę virtuvę?

Taip, eilėraštis man arba atsitinka, arba ne. Iki šiol mažai pasitikėjau amatininkišku darbu, rūpėjo sukurti kuo adekvatesnę intonaciją tam, kaip matau, patiriu pasaulį. Tačiau tariamas dienoraštiškumas nereiškia, kad rašai „apie save“, kad esi „atviras“ ar „atviresnis“, negu poetai, kalbantys kitaip. Tekstas yra tekstas, čia „aš“ nėra atviravimo ženklas - daugiausia galima kalbėti apie atvirumo, autentiškumo, intymumo retoriką. Pritariu Miłoszui, kuris rašė, kad visiškas nuoširdumas yra neįmanomas, ir kuo jis labiau vaidinamas, tuo didesnis vaidmuo tenka konstrukcijai. Ir poetas, kuriantis personažus, situacijas arba veriantis abstrakcijų vėrinius, gali būti lygiai toks „atviras“ ar „autentiškas“. Kas pavyksta, o kas ne, tikrai sunku pasakyti, esi teisi sakydama, kad to visiškai žinoti neįmanoma. Rašai ir žiūri, kaip tekstas galėtų virsti reportažu, dienoraščiu, laišku, ir kas vis tik yra tik poezijos teritorija.

Tavo eilių lyrinis subjektas nemažai keliauja (eilėraščių ciklai „Vėlinės Gotlande“, „Laiškai iš Visbio“). Kas kelionė yra jam (lyriniam subjektui) ir kas – Tau?

Aš dažniausiai keliauju akademiniais ar kūrybiniais reikalais, o „lyriniam subjektui“ tai yra gera proga pasiganyti po naujas pievas, įkvėpti gaivaus oro, leisti pasauliui jį pažadinti, sužadinti, nes kiauras dienas sėdėdamas kartu su manimi priešais kompiuterio ekraną jis, švelniai tariant, dūsta. Dabar ir pats galvoju, kad kelionė yra likusi kone vienintele galimybe parašyti eilėraštį, nes ruošdamasis paskaitoms, rašydamas straipsnius ir recenzijas eilėraščių beveik niekada nesu parašęs.

Tavo eilių lyrinis subjektas neciniškas, intelektualus, dėmesingas, netgi sakyčiau jautrus, bet sykiu laisvas, nepriklausomas, savarankiškas, blaivus... Kas jam, besisukančiam įvairioje, bet dažniausiai anaiptol ne romantiškoje aplinkoje, padeda išsaugoti „budistišką ramybę“. Kiek Tu „padedi“ jam?

Padedu kiek galiu :) Ir jis nelieka skolingas. Taip ir iriamės pamažu per tą neromantišką aplinką. :)

Tavo eilėraščių urbanistiniame-intelektiniame horizonte įvairiais pavidalais vis „išsimuša“ gamta (vabaliukai ant miestelio grindinio, akmenys kaip debesys; besižvalganti šarkelė ant kryžiaus, vėjas, sukantis lizdus į akmenis etc.). Iš kur tas tas pastabumas / jautrumas gamtai?

Nėra jokios perskyros tarp urbanistinio ir gamtinio pasaulio, yra tiesiog pasaulis, kuriame gyveni, o jame ima ir pasitaiko visko. Berlyno centre paryčiais nestebina iš kažkur išnirusi lapė, perpiet pačiame miesto centre prie medžio saulės atokaitoje besišildantis žaltys, o ką jau kalbėti paukščius ir visokius vabaliukus. Iki mokyklos turbūt daugiausia laiko praleidau kaime, bet kokios nors įtampos tarp miesto ir kaimo tikrai nejaučiu. O ir tie mūsų miestai nestokoja kaimo elementų. :)

Skaitant eilių rinkinį intriguoja „išsiaiškinti“ Tavo santykį su šiuolaikine rusų poezijos tradicija: seki, mėgdžioji, interpretuoji? O gal neprotinga ieškoti poezijos „orientacijos“?

Ieškoti galima, galima net kai ką surasti, nemažai poetų vardų yra pačioje knygoje. Knygoje yra tekstai, kurie rašyti gal prieš septynerius metus, o gal ir dar seniau. Taip, buvo rusų konceptualistų, postkonceptualistų ar kaip jie dar ten save vadina metas. Verčiau Kirilo Medvedevo eiles. Klausiaus, skaičiau, žiūrėjau Jevgenijaus Griškoveco darbus. Tačiau tas pats Kirilas Medvedevas yra Charleso Bukowskio vertėjas į rusų kalbą. Vokiečių Jurgeno Theobaldy, Rolf Dieter Brinkmann ir kitų vadinamoji poplyrika, kasdienybės poetika irgi kyla dialoge su amerikiečių poezija – William Carlos Williams, Frank O‘Hara ir kitais. Lenkų panašios krypties poezija gal kiek ir toliau nuo amerikiečių. Tačiau Tao Juanmingo, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos ar Vlado Šlaito eilėraščiuose aš randu tą patį, ką ir Kirilo Medvedevo ar Sergejaus Timofejevo. Tos įtakos būna visokios – atradęs artimą poetą pasitikrini pats, dėl ko dvejoji, kartais naujas poetas tiesiog pralaužia tai, kas ilgai tvenkėsi, tik nerasdavo išėjimų. O ką nors imituoti – neįmanoma, jeigu tai nėra sąmoningas pastišas arba sekimas. Eiti vis tiek reikia pačiam. Man pačiam būtų sunku dabar susekti, ką tuo metu skaičiau, ir kaip tiksliai tos skaitymo trajektorijos kito. Bet jeigu jau kyla impulsas parašyti kieno nors paraštėje, tai nebūtinai panašios poetikos - kartais tai būna nieko bendro su tavo stilistika neturintis tekstas. Tačiau užtenka vienos frazės, kad prasidėtų dialogas. O dar dažniau tai būna muzika, filmas, dailės kūriniai iš įvairiausių epochų, ir žmonės, kuriuos sutinku, - jie irgi man diktuoja poeziją. Kažkur išgirsti arba sutinki tai, ką atpažįsti ir į ką nori atsiliepti, arba nori užduoti klausimą, paklausti.

Būtu įdomu sužinoti, kokius šiandien filmus žiūri, kokios muzikos klausaisi, į kokias parodas eini? Kas Tau užduoda įdomiausius klausimus?

Kalbėti esamuoju sudėtinga, bet iš paskutinių stipresnių patyrimų - Berlyno paveikslų galerija, kurioje lankiausi keletą kartų. Kuo toliau, tuo man įdomesnis senasis, viduramžių menas, jo erdvės ir laiko konstravimas. Panašiai ir su muzika. Esama aiškaus žinojimo, tikėjimo, drąsos teigti, ne tik neigti ar abejoti. Šiuo metu tai patrauklu ir estetiškai, ir etiškai. Bet patraukia ir tai, kas vyksta šiandien. Pvz., lenkų aktorės (gal dėl to, kad daug kas sako, jog ji nemoka dainuoti) Marios Peszek dainos. Filmai – daug žiūrėjau Fassbinderio, o jo į ekraną perkeltas A.Döblino romanas Berlynas. Aleksandro aikštė pakeitė mano požiūrį ir į ekranizaciją, ir į vokiečių kalbą, ir į neilgus serialus (kaip ir Idioto ekranizacija).

Ar galima teigti, kad šiuo rinkiniu prasideda kitokios Rimanto Kmitos poezijos etapas? Tolsti nuo nekaltai prasidėjusio, upę matuojančio poeto? O gal po šio rinkinio Rimantas Kmita prabils šiurkščiai tariant (panašiai kaip Tavo eilėraščio personažai, gyvenantys 46 puslapyje ir „kalbos tikrenybėje“)?

Kai nežinai, ar šis eilėraštis nėra apskritai paskutinis, tai apie etapus negalvoji. Visada nuo kažko tolsti, sutinki naujus žmones, įgyji kitokios patirties, po truputį viskas keičiasi kaip upėje: nuolatinis tekėjimas, nors upė ir ta pati. Spėti, kokia kalba toliau kalbėsiu, neįmanoma. Bus vis daugiau visokių „akademybių“, nors čia jau ir kito personažo balsas. „Kalbos tikrenybė“ turi daugybę briaunų, ne tik ta, kuri pasirodo 46 puslapyje. Pastaruoju metu gal įdomiausia galvoti apie senų dainų, giesmių, psalmių, himnų, raudų kalbą ir konstrukciją, o kaip tai galėtų įeit į mano rašymą... Man pačiam intriga.

2004 metais, sudarydamas almanachą „Poezijos pavasaris“, poetų prašei atsiųsti tuos eilėraščius, kuriuos jie patys laiko stipriausiais. Kurį šios knygos eilėraštį laikai stipriausiu? Ar Tavo sąmonė turi susikūrusi gero / stipraus eilėraščio modelį?

Tas prašymas buvo žaidybinis, buvo įdomi poetų reakcija, kaip ir kokius tekstus jie atrinks. Pačių poetų požiūris į savo kūrybą dažnai skiriasi nuo kritikų. Ir tie „geriausi“ tekstai keičiasi. Dabar jie atsiųstų kitus. Aš kokio modelio neturiu, nes tuomet teliktų jį kartoti. Turiu vilties, kad to išvengti kartais pavyksta. O šiuo metu mieliausiai skaitau „Po spindinčiu kupolu“, „Jis vienas ant suolelio stotelėje...“.

Ne tik gera, bet ir graži Tavo knyga gavosi. Antrajį epitetą didele dalimi pelnė dailininkas  Edvardas Racevičius. Kaip susitikote, dirbote? Ar sutapo abiejų lūkesčiai?

Su Edvardu susipažinome Vokietijoje, o viskas vyko labai spontaniškai. Man labai tiko Edvardo piešiniai, kuriuos pamačiau jo dirbtuvėje, o jis pasiūlė pabandyti nupiešti daugiau. Nežinau, kokius konkrečiai piešinius kokiems eilėraščiams piešė, nes viską dėlioti baigiau jau Lietuvoje. Todėl nutiko taip, kad Edvardas interpretavo mano eilėraščius, o paskui aš interpretavau jo piešinius ir taikiau prie eilėraščių. Leidyklos dailininkas Romas Orantas viską vykusiai pavertė knygos kūnu. Atrodo, visi esame patenkinti galutiniu rezultatu. Smagu, kad tokie dalykai atsitinka ne kaip kokie projektai, o natūraliai, spontaniškai.

Iliustruota poezijos knyga – gana įprasta (nors brangiau išleisti, įsigyti). Ar nekyla pagundų, ieškant naujų išraiškos formų, rašytinį tekstą „iškeisti“ į garsą, tekstą „apipavidalinti“ muzika, animacija, video. Kaip Tau rodosi visokie audivizualiniai projektai, poetiniai koncertai ir pan.?

Kol kas niekas konkrečiai tokiais projektais negundo, tiesiog tikiuosi, kad gal kada nors taip sutaps, kaip sutapo su dailininku. Iš esmės netikiu, kad pats sumanymas, pats principas jungti poeziją su muzika, video ar dar kuo nors būtinai turi būti sėkmingesnis, įdomesnis ar dar kuo nors pranašesnis.

Manau, kad sąžininga kūryba yra teiginys. Tavo kūrybos turinyje apstu egzistencijos apmąstymų ir buvimo filosofijos. Nors nesi idėjiškai orientuotos literatūros kūrėjas, drįstu klausti, ar savo kūryba sieki ką nors teigti (pvz., moralę, sąžinę, dvasingumą)?

Kaip jau sakiau, viduramžių, senasis menas šiuo metu kaip tik ir traukia tuo, kad yra teigiantis, bet dėl to nesupaprastinantis pasaulio matymo. Jeigu žinočiau, ką noriu pasakyti arba teigti, tai padaryčiau ir nerašydamas eilėraščių. Poezija vis tik yra klausimas: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai“. Geras, sąžiningas klausimas visada yra ir teigimas. Todėl ir sunku išdistiliuoti man svarbias idėjas. Gal užteks tos, kuri yra pavadinime – švelnus, jautrus, atidus kalbėjimas. Pasikalbėjimas, pažiūrėjimas į akis. Sykiu tas švelnumas yra kategoriškumo vengimas, tvirtumo neįmanomybė, kuriuo traukia senasis menas. Ką įstengiu, tai siūbavimas tikint, kad siūbuoju apie tam tikrą ašį. Sąžiningai.

Toks Louisas Sebastien Mercier (XVIII a. rašytojas) siūlo „kiekvienam jaunuoliui, pajutusiam kokį nors talentą kūrybai, iš anksto ugnin mesti visas Poetikas“, nes „norint mene padaryti atradimų, verčiau <...> žingsniuoti vienam, o ne vedamam ir kreipiamam kitų žingsnių ir pavyzdžio: leidžiantis be vedlio, bus galima atrasti dar nežinomų kelių“. Pačiam neišvengiamai tenka dirbti su literatūros teorija, atstovauti tam tikras normas nustatančiųjų / įrodinėjančiųjų klanui. Kita asmenybės pusė turi laimę / nelaimę atstovauti menininko protui. Ar kaip menininkas nesijauti supančiotas žinojimo, esantis pavojingai arti prie pagundos reprodukuoti tai, kas pačiam ir „literatūros teorijai“ atrodo vertinga?

Šiuolaikinė literatūros teorija nėra normatyvinė poetika, ji tik siūlo įvairius rakursus, kaip galima skaityti ir interpretuoti literatūrą, kaip galima apie ją kalbėti, tiesiog moko formuluoti savo skaitymo patirtį. Universitetai rašytojų neruošia, geriausiu atveju paruošia kritikus. Na, o menininkai nėra paukščiai, kurie gieda ir nemąsto, ką, kaip ir kodėl daro. Kiekvienas galvoja apie kūrybą, tik galvoja kitaip, metaforom, palyginimais, mokosi iš pavyzdžių. Tie, kurie skelbia, kad neskaito, nes bijo įtakų, bijo užteršti savo tyrą kūrybos versmę, dažniausiai nesąmoningai yra persiėmę literatūriniais stereotipais ir štampais. Jų kūryba netampa originalesnė, dažniau tiesiog net nevirsta literatūra. O pagundos manipuliuoti lūkesčiais (nesvarbu, kritikų, skaitytojų, valdžios, užsakovų ar dar kieno), reprodukuoti savo pasiekimus iškyla visiems – ir žinantiems teorijas, ir „nežinantiems“. Man pačiam literatūros teorijose įdomiausia plėtoti tas sąvokas, vaizdinius metaforas, kurios pasirodo pačių rašytojų tekstuose, jos būna gyvybingiausios, daugiausiai įimančios.

Prieš metus, grįžęs iš studijų Vokietijoje, viename interviu juokavai, jog vykdysi su savimi socialinį eksperimentą bandydamas dirbti Lietuvoje ir pragyventi iš dėstytojo algos. Šiuo metu dėstai VU. Kaip suprantu, eksperimentas tęsiasi? Galbūt jau ryškėja numatomų rezultatų patvirtinimas ar paneigimas?

Na, čia menki juokai. Eksperimento sąlygos, laimė, buvo pažeistos, nes gavau keletą stipendijų, todėl negyvenau vien iš darbo Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. Laimė, nes oriai gyventi iš pradedančiojo dėstytojo atlyginimo tikrai neįmanoma, o pragyventi, prisiminus striukiausius studentavimo laikus, gal ir pavyktų, tik tai nebūtinai džiugina.

Tame pačiame interviu svarstei: „Kai būni Lietuvoje, galvoji, kad čia viskas blogai ir nieko gero nebus. Kai būni svetur - viskas atrodo atvirkščiai.“. Tai kaip Tau dabar būnasi, mąstosi, rodosi čia? Sprendžiant iš Tavųjų komentarų apie Lietuvos kultūros politiką, mažų mažiausiai liūdna?

Metų pabaigai desperatiškai ieškau temų pozityviems komentarams. Man pačiam mano niurzgėjimas pabodo, norisi rasti kuo pasidžiaugti. Apskritai galvoti apie tai, kaip reikėtų tvarkytis mūsų kultūros ūkyje, pradėjau būdamas Vokietijoje. Kita patirtis, distancija leido pažvelgti kiek kitaip į mūsų situaciją. Tačiau pats lyginimas, o ypač su tokia valstybe kaip Vokietija, ne visada yra korektiškas, vis tik gyvename per daug skirtinguose kraštuose – finansinės sąlygos, kultūrinės tradicijos, visa kultūros infrastruktūra ir įdirbis yra gerokai kitoks.

Nemažai komentuoji, reflektuoji, aiškini, provokuoji - ar tiki edukacijos galia? Galbūt manai, kad tinkamai šviečiama visuomenė gali pakeisti ne tik požiūrį į šiuolaikinės kultūros procesus, bet ir siekti būti juose? Neabejoju, kad Vokietijoje pastebėjai gražių dalykų, kurie galėtų vykti ir čia.

Jeigu netikėčiau, nedirbčiau universitete. O visuomenė, be abejo, yra formuojama. Kitaip nebūtų nei rinkimų agitacijos, nei prekių bei paslaugų reklamos. Pradėdamas rašyti internete norėjau kalbėti kitiems žmonėms, ne tiems, kuriems kultūros prasmė yra akivaizdi. Kalbėti kitaip, negu kalbėtum kultūriniuose leidiniuose. Visuomenė formuojama, bet didesnę jos dalį pasiekia tik degradavusios mūsų televizijos programos, beveik jokios alternatyvos, todėl susidaro įspūdis, kad tos teletabiškos laidos suaugusiems yra normalu. Galvoju, kad kuo daugiau kultūros turėtų patekti į kuo populiaresnes medijas, kad „aukštoji“ kultūra nebijotų masinės kultūros iššūkių ir ne tik deklaruotų savo pranašumą, bet ir jį realizuotų. Nesitikiu, kad mano tekstai imtų staiga ką nors keisti, bet kartais ir vienas tekstas gali tapti kam nors atradimu ir kai ką jo / jos gyvenime pakeisti.

Esė „Kodėl poezija?“ rašai: „Kartais man atrodo, kad poezija yra ne todėl, kad ją kažkas nori rašyti, bet kad pati kalba to reikalauja, kaip kūnas reikalauja judėjimo. Poezija yra aukščiausia kalbos forma, kurios niekam, beveik niekam nereikia.“ Ar be to, kad poezija yra „savęs įvardijimo“, „savęs supratimo“ pastanga, yra dar kokia nors poezijai skirta užduotis?

Užduočių gal niekas ir neskiria, poezija būdama tik sau savaime atlieka daug dalykų, kurie nebūtinai matomi plika akimi. Jeigu to nevyktų, poezijos tiesiog nebūtų. Manau, filologija ir poezija moko kiek kitaip pažiūrėti į pasaulį. Žmogaus pasaulis yra iš esmės kalbinis, todėl sąmoningas darbas su kalba leidžia daug ką perprasti, neatsitiktinai filologai po studijų pasklinda po įvairiausias sritis, toli gražu neapsiriboja literatūriniu, kultūriniu darbu. Jų rasime ir politikoj, ir verslo struktūrose. Beje, dažnai tai suprantama kaip praradimai, kaip nuostoliai - fakultetai, katedros negali tokių žmonių įtraukti į savo paruoštų specialistų ataskaitą, bet akivaizdu, kad filologijos reikia visur, todėl tai nėra nuostoliai. Priešingai.

O kaip regbis? (mokydamasis vidurinėje mokykloje Rimantas žaidė regbį ir garsėjo kaip puikus sportininkas, - aut. past.).

...kaip šviesus jaunų dienų prisiminimas. :)

Susirašinėjo Gitana Gugevičiūtė

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės