Literatūra
Erika Drungytė. Rūkas, mimoza ir daiktų miškas

2009-09-07

Ką gi mes pergudrausime – ruduo jau žiūri tiesiai į akis, nors žalumos plotai ir nesumenko. Mieste tą rudens kvapą gal ir sunkiau sugauti, bet užmiestyje – visi pranašingi ženklai: gilios, žvaigždėmis sodriai mirgančios naktys, drėgme alsuojantys, sunkią rasą vos išlaikantys rytai, apsimuturiavę ilgomis rūko skraistėmis, išsilakstę ieškoti slėptuvių vorai, palikę plevėsuojančius vėjyje tinklus, tušti gandralizdžiai, darželių rudenakvapiai gražuoliai – jurginai, kardeliai, astrai. Taigi laikas grįžti iš saulėtų iliuzijų, žvilgtelėti į ruduojančius grikių laukus Dzūkijoje, pilkas, bulvių virkštimis apėjusias vagas Žemaitijoje, susirinkti nebuvėlio sodo kaimyno obuolius, susitarti su babytėmis dėl pigesnio pieno – sunkmetį skrandis turėtų išlaikyti. O va visad alkanas grožio ir žinių gūžys taip pat reikalauja savo duonos. Kažkas pranašauja tamsiąją gadynę, baugindamas carinio režimo baubais – nebus knygų! Ot pašnekėjo... šiandien ant mano stalo – trijų moterų romanai. Geri romanai. Viena jų – medikė, kita – filosofė ir edukologė, trečioji – žurnalistė ir menotyrininkė. Puikios jaunos ir išsilavinusios moterys. Įdomiausia – jų romanai visai ne feministiniai. Kaipgi nesidžiaugsi tokia mūsų literatūros atgimimo banga? Iš tiesų sakau jums – jos gabios ir rašo šiuolaikinę literatūrą, neveblendamos apie kažin kokį seniai neegzistuojantį gūdų praeito tūkstantmečio kaimą, pilną ašarų ir niūrios kasdienybės. Klausdavome – o kur kita realybė? Štai! Skaitykite.

Pradėkime nuo lengviausio patiekalo – aperityvo prieš pietus. Rasa Velijevaitė „Stambulo mimoza“: romanas. – „Versus aureus“, Vilnius, 2009. Neslėpsiu, man labai patinka tai, ką daro ši leidykla, todėl ir ištiesiau ranką į lentyną. Autorė? Autorės biografija, manau, ne mažiau verta dėmesio. Kai apie ją pasiskaičiau, pamaniau – tai drąsi moteris! Referuosiu ir jums. Rasa gimė 1984 m. Vilniuje. Iki ketverių metų gyveno Baku. 1989-2005 m. šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro modernaus ir klasikinio šokio kolektyve „Polėkis“. 2003-iaisiais baigė Vilniaus jėzuitų gimnaziją. 2003-2004 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete istoriją, 2004-2005 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete – žurnalistiką, dirbo „Lietuvos ryto“ redakcijoje. 2005-aisiais įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir studijavo vaidybą režisieriaus Gintaro Varno vadovaujamame kurse. Šiuo metu studijuoja mediciną Vilniaus universitete, dirba žurnaliste „Respublikos“ laikraštyje.

Pirmoji knyga „O, šventasis naivume“ pasirodė 2007 m. Joje – jaunoji bohema, kalbanti savotiška leksika, teatras, laisvamaniškas gyvenimas, skaudus jaunos viliotojos likimas. Naujajame romane „Stambulo mimoza“ – aukštuomenės atstovo, plastinės chirurgijos gydytojo ir mergišiaus Eriko Gladžio bei daugelio šalia jo veikiančių spalvingų personažų portretai. Gaila, kad knygos pradžioje nėra prierašo: „Visi romane veikiantys personažai yra išgalvoti, bet kokie sutapimai – tik atsitiktinumas.“ Negaliu pasakyti, ar tikrai tiek daug panašių žmonių gyvena greta mūsų, bet man net kūnas ėjo pagaugais – pažįstu, pažįstu, pažįstu... Na, siužeto tikrai neketinu pasakoti – nusipirkite, paskaitykite dėl savo pačių ramybės. Kas šiame romane gražu? Personažai. Jei jau autorė sako, kad jame ar joje ypač ryškus in, tai nepamiršta pridurti, jog jan taip pat egzistuoja. Taigi vaidmenų atlikėjai – ne vienpusiški, ne geriečiai ar blogiečiai, o normalūs žmonės. Gan negatyviais potėpiais padailintas Erikas romano pabaigoje taip nejučia reabilituojamas, kad nori nenori sutinki su viena pagrindinių jo frazių, skelbiančių, jog viskas tėra atsitiktinumai.

Kas šiame romane dar galėtų būti patobulinta? Yra tokių stiliaus niuansų, keletas žodžių, kuriuos turbūt blogai surinko spaustuvė. Na, o pabaiga... Labai jau laiminga ta pabaiga. Ji vienintelė ir priverčia atsibusti, jog skaitėte grožinį kūrinį.

Po aperityvo derėtų pasisotinti. O! Tai bus ir šviežių daržovių salotos, ir antrasis patiekalas – žvėrienos kepsnys su kadugiais ir spanguolėmis. Stipru. Rasa Aškinytė „Rūko nesugadinti“: romanas. – „Tyto alba“, Vilnius, 2009. Tai leidyklos leidžiamos knygų serijos „Nauji vardai“ kūdikis. Ši serija „pristato literatūros pasaulyje debiutuojančius netradicinius autorius. Žanras čia mažai svarbu, publikuojami eksperimentiniai kūriniai. Serijos tikslas – praplėsti literatūrinės raiškos ir požiūrių lauką“. Iš tiesų – intriguoja. Šio romano įžangoje jau yra prierašas, kurio man trūko pirmajame. Tik diametraliai atvirkštinis: „Šis pasakojimas paremtas tikrais įvykiais. Jei skaitant atrodys, kad tai pasakojimas apie jus, net neabejokite – taip ir yra.“ Žinoma, puolame tikrintis. Ir svarbiausia – kur tas netradiciškumas? Taigi žinote, lietuviai ar patikės tartu žodžiu... Tikriname biografiją. R. Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, edukologijos doktorantė, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros lektorė, Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos etikos ir filosofijos mokytoja, Edukacinio centro „Filosofija vaikams“ projektų koordinatorė. Keturių knygų autorė: „Filosofija vaikams“, „Filosofija vaikams. Mokytojo knyga“, „Etika 7-9 klasėms“, „Beveik varlės“. Etikos vadovėlį parašė drauge su vyru Liutauru Degėsiu. Nesuprantu tik vieno – kodėl leidykla „Tyto alba“, pristatydama romaną „Rūko nesugadinti“, apie autorę sako: „Debiutas suaugusiųjų literatūroje“? O vadovėliai – vaikų literatūra?

Tie skaitytojai, kurie gerai pažįsta L. Degėsį ar jo komentarus ir jaučia didelį malonumą jų klausydami, nė nemirktelėję knygą privalo perskaityti. Rasos romanas – puikus. Stilistiškai (atsiprašau autorės už tiesmukumą) tikrai artimas Liutauro kalbėsenai. Tie, kurie šio filosofo ir rašytojo nepažįsta, bet mano, jog yra netradiciniai – irgi romaną turi perskaityti. O jeigu jį perskaitys ir visi likusieji – jiems tik geriau. Kodėl? Nes autorė – įžvalgi. Nes autorė – provokatorė. Nes autorė nepalieka skaitytojo su savo mintimis, o primygtinai prašo atsakyti į klausimą „kodėl?“. Klausimu „kodėl?“ ir tuščia vieta jūsų atsakymui-komentarui pabaigiamas kiekvienas romano skyrius. Tai įžūlu! Tai žiauru! Tai priverčia jus mąstyti, mąstyti, mąstyti... Ir galiausiai vis tiek liekate kvailiais. Bijote? „Kai Ersi paklausė, ar jam neatrodo, kad meilė buvo, Haris atsakė, kad net jei tą patį dalyką mato du žmonės, tai vis tiek nėra įrodymas, kad tas dalykas iš tikrųjų egzistuoja. Išvada: Dažniausiai haliucinacijos būna kombinuotos, t. y. žmogus mato, girdi, jaučia tai, ko nėra. Klausimas: Kodėl?“

Ir štai metas ilgai ąžuolinėse statinėse brandintam konjakui. Aitrokas. Sodrus. Tirštas. Daug kvapų – pilna puokštė. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“: romanas. – „Baltos lankos“, Vilnius, 2009. Žinau, kad šios knygos tikėjotės. Plačiai aptarta. Autorė kalbinta ir prakalbinta. Mokslo ir literatūros pasaulyje – pasitenkinimas. Ką dar galima pridurti? Pridurti galima tik jau pasakytų pastebėjimų patvirtinimus. Taip, tai tikrai normalus, turintis tvirtą faktų pamatą istorinis romanas. Keista, kad lig šiol taikstėmės su gan nemokšiškais mėginimais istoriją interpretuoti pagal naiviąją ir pompastišką romantizmo mokyklą. Taip, labai pagavus, įtraukiantis, maitinantis šimtais šaltinių, kaip ir puošnioji baroko architektūra. Taip, labai gero tono ir stiliaus romanas. Aitrokas. Sodrus. Tirštas. Daug kvapų – pilna puokštė. Ilgai brandintas. Dešimt metų drauge su meno istorija yra pakankamai ilgas romanas, trunkantis ilgiau nei tris kartus po tris. Tiek autorė skyrė mylimai sričiai. Visai nebūtina būti filologu, kad asmeninis žodynas būtų turtingas lyg seno universiteto biblioteka.

Man įdomiausia detalė – autorės prisipažinimas, kad yra tikroji miestelėnė ir jai visai nesuprantama agrarinė mūsų kultūra: „Be Vilniaus „Silva Rerum“ nebūtų tokia, kokia yra. Jį geriausiai pažįstu, čia gimiau, čia gimė ir gyveno daugelis mano šeimos kartų, tad man įgimtos ir visos šeimos, ir miesto legendos, paslaptingi kampeliai, pastoliai, griuvėsiai, rūsiai ir istorijos.“ Nors vienas rašytojas ėmė ir garsiai pasakė, kad yra miesto žmogus ir nepataikaus susiperdusiems kaimo stuobriams, kuriems visa, kas truputį daugiau už vidurinės mokyklos kursą, yra „išsidirbinėjimas“. Niekada neslėpė meilės miestui Judita Vaičiūnaitė, labai pabrėžia savo statusą RoRa. Dar vienas kitas poetas identifikuoja save su ... tik su Vilniumi. Bet tai dažnai suskamba kaip šūkiai, kaip pabrėžtiniai teiginiai, pabrėžtiniai atsiribojimai. K. Sabaliauskaitė kvėpuoja Vilniumi. Ji nieko neaiškina. Ir jos natūralus savo žinojimo, pažinimo, įsigyvenimo į polio kultūrą bei amžiais juo tekėjusią istoriją atsiskleidimas romane yra labai jaukus. Tai labiausiai žavi.

Mums visada trūko vieno inkliuzo mūsų literatūros ir savęs identifikavimo istorijoje. Katastrofiškai įkaltas į galvas savęs nuvertinimo polipas užaugo iki gero dydžio auglio. Iki šiol tebevyksta įvairūs pasispardymai, kai tik susiduriame su terminu „miestas“. Bet jo reprezentantų iš tiesų negirdėjome. Išskyrus Juditą. Ir dabar, kai pasirodė K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, kažkas lyg pratrūko, lyg išbėgo tam auglyje tūnoję baimės pūliai. Organizmas neabejotinai ims sveikti. Šis judesys, šis romanas – vienas puikiausių žingsnių ne tik literatūroje, bet ir sąmonę perkeičiančioje dimensijoje. Dabar turėsime dvi natūralias Lietuvas. Kaimų ir miestelių Lietuvą. Ir miesto Lietuvą. Ir tai yra teisinga. Patrauklu. Būtina.


 

Atgal Komentarai 3

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės