Literatūra
Dr. Živilė Šatūnienė. 2009 metų Įvykis: Serhy Jekelčyko knyga

Ukraina. Modernios nacijos gimimas

 

2009-03-17

 

Faktas, kad šių metų pradžioje „Baltos lankos“ išleido jaunosios kartos ukrainiečių mokslininko Serhy Jekelčyko knygą Ukraina. Modernios nacijos gimimas, dėl keleto priežasčių prilygsta Įvykiui.

 

Tiems, kas domisi šiuolaikinės Ukrainos ir ukrainiečių nacijos formavimosi istorija, gyventi pasidarė šiek tiek lengviau. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje tapo įmanoma „vienoje vietoje“ ir lietuvių kalba perskaityti ukrainiečių istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Taigi galimybės domėtis Ukrainos istorija reikšmingai „priartėjo“ prie kiekvieno tautiečio. Nors jokia knyga negali būti laikoma kurios nors kitos panašios tematikos knygos pakaitalu, pasirodžius S. Jekelčyko monografijai lietuvių kalba, kai kam galbūt nebereikės „medžioti“ retų ir po įvairias šalies bibliotekas išsklaidytų Annos Reid Borderland: A Journey through the History of Ukraine (1997), Andrew Wilsono The Ukrainians: Unexpected Nation (2000) ar Oresto Subtelny Ukraine: A History (2000) egzempliorių. S. Jekelčyko Ukraina. Modernios nacijos gimimas iš esmės jiems prilygsta ir pagal pasirinktą Ukrainos istorijos dėstymo tradiciją, ir pagal istorinio laiko tėkmės greitį.

 

S. Jekelčyko Ukrainos istorija prasideda nuo senųjų civilizacijų ir pirmųjų gyventojų pėdsakų dabartinėje šalies teritorijoje paieškų. Toliau knygoje dėstymo laikas pastebimai lėtėja. Daugiau negu du trečdaliai knygos skirti sovietiniam ir posovietiniam Ukrainos laikotarpiams, baigiant 2008 metais.

 

Šiuolaikinę Ukrainą autorius traktuoja kaip dabartinėje jos teritorijoje gyvenusių etninių ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir tam tikrų išorinių aplinkybių pasekmę. Pats S. Jekelčykas pripažįsta, kad jam, kaip ir kitiems Ukrainos istorikams, teko nepavydėtina užduotis. Ukrainos istorijos neparašysi kaip tradicinės nacionalinės valstybės formavimosi istorijos. Nors tam tikrų valstybingumo užuomazgų Ukrainoje aptinkama jau XVII amžiuje, tas valstybingumas buvo arba trumpalaikis ir fragmentiškai įtraukiantis tik kai kuriuos dabartinės Ukrainos regionus, arba iš tiesų tik menamas valstybingumas (priklausymo Sovietų Sąjungai laikotarpiu). Visa tai lėmė, kad šiuolaikinės Ukrainos istoriją bet kuriam autoriui tenka rašyti tarsi rekonstruojant įvykius bei procesus atskiruose dabartinės Ukrainos regionuose ir siekiant parodyti, kad tų socialinių, kultūrinių ir politinių procesų galutinis tikslas buvo modernios ukrainiečių nacijos ir nepriklausomos valstybės susikūrimas. Toks darbas reikalauja ypatingo diskretiškumo ir kruopštumo. Jų trūkumu istoriką S. Jekelčyką būtų sunku apkaltinti.  

 

Dažniausiai autorius netgi pabrėžtinai siekia išlikti neutralus. Jis nesistengia įrodyti vienos konkrečios istorinės tiesos, o tiesiog pristato, kaip atskiri reiškiniai buvo vertinami, pavyzdžiui, sovietinėje istoriografijoje, ir kaip juos traktuoja dabartiniai tyrėjai. Visais atvejais yra nurodomi išsamesnei analizei siūlomos literatūros šaltiniai. Pavyzdžiui, net vertindamas garsųjį 1932–1933 m. Ukrainos badmetį (6 knygos sk.), S. Jekelčykas išlieka ambivalentiškas – tiesiog teigia, kad yra (gali būti) įvairūs šios skaudžios patirties vertinimai – nuo tikslingai suplanuoto ukrainiečių tautos genocido iki neefektyvaus sovietinio planavimo.

 

Pagrindinis S. Jekelčyko knygos ir kitų (pavyzdžiui, aukščiau minėtųjų) istorijos monografijų skirtumas yra tas, kad knygos autorius, kaip pats pripažįsta, orientuojasi į platesnę nei istorikai profesionalai skaitytojų auditoriją. Autorius mano, kad jo knygą pirmiausia turėtų rinktis Ukrainos studijų „pradedantieji“. Matyt, būtent tai lėmė ir S. Jekelčyko rašymo stilių – kiek įmanoma vengti kategoriškų išvadų, tam tikrus klausimus palikti neatsakytus. Orientavimąsi į platesnę skaitytojų auditoriją parodo ir tai, kad S. Jekelčyko knygoje Ukraina. Modernios nacijos gimimas gausu tam tikrų įdomybių, detalių – pavyzdžiui, iš Ukrainos kilusių, buvusių aukšto rango Sovietų Sąjungos komunistų partijos veikėjų asmeninių charakteristikų. Bemaž visi nutuokia, ką reiškia „stachanovietiškos lenktynės“, tačiau kiek atsirastų žinančių, kas buvo tas „pirmasis stachanovietis“? Tokios detalės knygą neabejotinai daro patrauklią platesniam skaitytojų ratui.

 

Aptariama Ukrainos istorija išskirtinė dar ir todėl, kad ją parašė Ukrainoje gimęs ir užaugęs jaunosios kartos mokslininkas. S. Jekelčykas baigė universitetines istorijos studijas Kijeve ir po to išvyko tęsti mokslinės ir akademinės karjeros į Australiją, vėliau į JAV – į Albertos ir Viktorijos universitetus. Skaitant knygą, jaučiamas emocinis autoriaus ryšys su savo tėvyne ir netgi nemaža dozė tikėjimo jos ateitimi. Dėl to tikėjimo pagrįstumo būtų galima pasiginčyti. Pavyzdžiui, autorius teigia, kad politinė Ukrainos Rytų ir Vakarų kultūrinių skirtumų svarba palaipsniui mažėja, nes stiprėja visų Ukrainos žmonių tapatinimasis su pilietine ir politine Ukraina (p. 361). S. Jekelčykas taip pat teigia, kad 2004 m. revoliucija padėjo Ukrainos piliečiams suprasti, ko iš tiesų verti jų balsai (p. 362), ir kad Ukrainos gyventojai nesigręžioja atgal, į Kučmos laikus (p. 358). Įdomu, kiek Ukrainos rinkėjų vis dėlto parodytų „nesigręžioją atgal“, jeigu Leonidas Kučma tvirtai apsispręstų dalyvauti artėjančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose? S. Jekelčykas Kučmos laikotarpį jau „nurašė“ į istoriją. Kažin, ar ne per anksti?

 

Autorius taip pat gana drąsiai teigia, kad „dabar, XXI a., kai Ukrainai nebereikia įrodinėti savo teisės egzistuoti, ji susitelks kurti realią demokratiją ir geresnį gyvenimą visiems savo piliečiams“ (p. 30). Stebint procesus Ukrainoje iš šalies, susidaro kone priešingas įspūdis – kad 2004-ųjų Oranžinė revoliucija, deja, nebuvo naujo, kokybinio šuolio į skaidresnį ir efektyvesnį šalies valdymą pradžia, o suverenitetą Ukrainai tenka ginti ir įrodinėti beveik kasdien (dujų blokados ir nuolatiniai nesutarimai su Rusija, vis dar nenustatyta jūros siena su Rumunija ir Rusija, neaišku, kaip bus išspręstas Sevastopolio karinės bazės statusas po 2017 metų ir t. t.).

 

Dar vienas dalykas, dėl kurio S. Jekelčyko monografijos pasirodymą lietuvių kalba galima laikyti Įvykiu, – lietuviška knygos versija pasaulio šviesą išvydo iškart po angliškos (2007) ir netgi aplenkė ukrainietišką. Ši situacija iškalbinga ir simboliška keletu aspektų.

 

Ukrainistikos studijų plėtros tendencijos Lietuvoje (bent jau iki šiol) visiškai neatitiko abiejų šalių politinių santykių dinamikos. 2004-ųjų pabaigoje, Ukrainoje kilus Oranžinei revoliucijai, drąsiai pasiskelbėme demokratiškesnės Ukrainos rėmėjais. Tačiau, kai koks garbus televizijos ar radijo laidų vedėjas sumanydavo pasikviesti į studiją ukrainistikos ekspertą, kone gėdingai paaiškėdavo, kad tokių beveik nėra. Šiuo metu pasaulio, o ir Lietuvos, domėjimasis Ukraina pastebimai atslūgęs. Vakarai jaučiasi „pavargę nuo Ukrainos“ – nuo nesibaigiančių jos vidaus politinių kovų, mėnesių mėnesius besitęsiančios konstitucinės krizės ir nesugebėjimo angažuotis konstruktyviam ilgalaikiam bendradarbiavimui su užsienio partneriais. Vis dėlto Ukraina yra pernelyg daug strateginio krūvio ir Vakarams, ir Rusijai turinti šalis, kad būtų galima ja nebesidomėti. Zbigniewas Brzezinskis, buvęs JAV prezidento Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, dar 1995 m. (beveik prieš 15 metų!) žurnale Forreign Affairs pasiūlė Europai „planą“ (A Plan for Europe: How to Expand NATO?): Ukraina geopolitiniu požiūriu yra tokia svarbi valstybė, kad jos priėmimas ar nepriėmimas į NATO iš esmės yra klausimas, ar pasiseks Rusiją sulaikyti tarp jos pačios sienų.

 

Istorinius skirtingų valstybių, imperijų ar kultūrų varžymosi dėl įtakos Ukrainos žemėms aspektus savo knygoje išsamiai atskleidžia S. Jekelčykas. O paprasti europiečiai Ukrainos strateginę reikšmę turi progos pajusti kasdienybėje. Vien ko vertas faktas, kad Rusijos ir Ukrainos dujų konfliktas (šių metų sausį, beje, nei pirmas, nei tikriausiai paskutinis) keliolikos Europos šalių ekonomikos stabilumą gali paversti iliuzija!

 

Naivu būtų manyti, kad pati Ukraina nesuvokia savo strateginės svarbos, ir tikėtis, kad jos politikai tuo nebus linkę naudotis. Ne paslaptis, kad ir Lietuva kartais norėtų daugiau grįžtamojo dėmesio iš šalies, kurios euroatlantinėms aspiracijoms pastaraisiais metais demonstravo kone besąlygišką paramą. S. Jekelčyko monografija šia prasme (žinoma, netiesiogiai) taip pat šiek tiek nuvilia. Moderniosios ukrainiečių nacijos formavimosi istorijoje LDK indėliui teskirta vos keletas eilučių, apsiribojant jau tradicine tapusia „žinia“ – lietuviai ukrainiečiams buvę „geriausi užkariautojai“. Kai 1340 m. jie okupavo rytų slavų žemes, nesunaikino vietos politinio elito, visuomenės struktūros, įstatymų, stačiatikių religijos ir kalbos. Lietuvos istorikai LDK paveldą Ukrainoje laiko gi kur kas reikšmingesniu pačiai Ukrainai – lietuviai užkariautose žemėse įdiegė privačią žemės nuosavybę, vakarietišką kultūrą. Esą tik dėl LDK įtakos suskilo rytų slavų etnosas ir susiformavo ukrainiečių tauta, kuri vėliau nebesusijungė su Rusija.

 

Kad ir kaip ten būtų, S. Jekelčykas aiškiai nepriskirtinas tai kelių Ukrainos istorikų grupei, kuri savo tyrinėjimų objektu yra pasirinkusi LDK paveldą Ukrainoje. Šiuo aspektu Ukraina visiškai „prilygsta“ savo „strateginei partnerei“ Lietuvai, kurioje ukrainistikos ekspertų, kaip minėta, irgi yra nedovanotinai mažai. Galbūt ši knyga paskatins jų rastis daugiau. Skeptikams ir pragmatikams, kurie mėgsta užduoti klausimą: „O kas MUMS iš to?“, ji bus tinkamas atsakymas.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės