Literatūra
Kaunietė. Netikras zuikis nieko nebijo

2009-03-12

Paulina Pukytė. Netikras zuikis. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – 144 p.

Netikras Paulinos Pukytės zuikis iškimštas meškinais, bet neiškeptas. Keistumo jam ir taip per akis. Užtenka sėdėti sau ant palangės knygos viršelyje ir stebinti pasaulį savo absurdiškumu. Nors jo šeimininkei P. Pukytei jis, tikriausiai, keistas visai neatrodo, nes atsidūręs lygiai tokiame pačiame šiek tiek absurdiškame pasaulyje. O pasaulis – keistoje impresijų, feljetonų, o gal šiaip trumpų tekstų knygoje. Skaitai „Netikrą zuikį“ ir nesupranti, ar čia tu skaitydamas, ar knygos autorė įsmuko į pasaulį taip, kaip kartasi mėginama prasmukti į kino teatre žiūrimą filmą. Kai sėdi kino salėje, stebi vaizdą iš šalies, bet tuo pačiu jau gyveni ten, filmo anapusybėje. Dvi realybės susipina ir kontūrai visai išnyksta. Jos abi tampa vienodai realios ir mistiškos. Šiaip P. Pukytė neatsiduria kokiose nors labai neįprastose vietose, kaip ir kino filmai rodo dažniausiai nesunkiai įsivaizduojamas vietas. Klaidžioja Londone, Vilniuje ar Niujorke, kuriuos ne vienas mūsų maišyte išmaišęs. Tačiau mato juos kažkaip visai kitaip pasvirusius. Vaikštinėja gatvėmis ir nesiklauso savo vidinio balso, pasakojančio apie ką tik prabėgusią dieną, vakarykščius nutikimus ir širdies graužatis. Ne, ji labiau pasitiki savo akimis, kuriomis graibstyte graibsto gyvenimo nuoplaišas ir klijuoja neįsivaizduojamo spalvingumo koliažus. Įsivaizduokite save einantį gatve ir stebintį praeivius. Ką matote? Dažniausiai pilką minią ir iš jos kyšančius „išsišokėlius“, kurie neretai kelia irzlų nepasitenkinimą. P. Pukytė nemato nei to, nei ano. O dažniausiai – tipinius, iki skausmo pažįstamus personažus, kurie staiga tampa begalinio grožio ir įdomumo knygos veikėjais. Na, koks nors žmogelis su sumuštiniu. Aišku, autorė nepagaili jiems ant galvų drėbtelėti geroką dozę ironijos, kartais prilipdyti kokią skausmingą pravardę, taip ryškiai apšviesti slepiamas vietas, kad jam jau visiškai atsilyginama už skriaudą, kurią prieš tai patyrė ji pati. Dažniausiai taip besimėgaujant sudorojamas koks nors išpuikęs londonietis, nesugebėjęs įvertinti savo kietos priešininkės. Aišku, kliūva ir patiems lietuviams, tačiau jiems su tokia meile ir atlaidumu, kad nejučia imi galvoti apie begalinį rašytojos patriotizmą, švelnesnį už motinos meilę. Paskaitysite „Apie kolchozus“ ir suprasite kaip skaudžiai, šį sykį visai be šypsenos autorė Britų muziejuje žiūrėjo dokumentinį filmą „Kolektyvinės svajonės“, statytą režisieriaus, ne tik nesupratusio mūsų išgyventos realybės, tačiau net ir nemėginusio suprasti.

Skaitydamas „Netikrą zuikį“, kaip, beje, ir prieš jį pasirodžiusią knygą „Jų papročiai“ gali pamanyti, kad autorė su skaitytoju nori susidraugauti. Kalba taip laisvai ir familiariai, kad, rodos, esate jau seniai pažįstami. Pamanai, kad ieško bendraminčių, kuriems viskas atrodo taip, kaip mato ji. Tada, aišku, ir sukyla šioks toks pasididžiavimo jausmas, kad kartu su P. Pukyte pavyko perkąsti tuos, šiek tiek kitokius ir juokingus. Nepasiduoti ir net atkeršyti. Tačiau visiškai tapatintis su autore trukdo kažkoks paslaptingas jos enciklopedinis budrumas. Kai ji skrodžia žvilgsniu kiaurai, o tada dar suveda visas reikalingas pasaulinės išminties citatas, persijoja savais sietais, darosi šiek tiek nejauku. Tačiau kitame tekste vėl nuramina, nes labai įsigilinusi studijuoja kokio nors avižinio paplotėlio etiketę, kuri atrodo lyg geriausias pasaulinio absurdo pavyzdys („Bitutė irgi skrenda lėktuvu“). Nors absurdiškos atrodo ne tik etiketės. Sunku net patikėti, kad toks poetas Donas Petersonas sumanė pagerinti R. M. Rilkės „Sonetus Orfėjui“. Skaitai ir miršti iš pavydo, kad tokie dalykai pasitaiko tik P. Pukytei ant kelio, kad tau ir toliau teks gyventi įprastame pasaulyje, kuriame kuriozai retai kada sušvyti tokia sidabrine šviesa. Tau retokai kada pro nosį pralinguoja drambliai, o P. Pukytei pasitaiko: „Tolumoje <...>, ilgos į rūmus vedančios gatvės gale, pasirodė dramblys. Kokius penkis kartus didesnis už tikrą. Kai prilingavo artyn, pamačiau, kad jį valdo gal dešimt žmonių purpurinio aksomo livrėjomis“. Ir jokių fantazijų, jokios mistikos – tik kasdienis šventinis gyvenimas, kartais panašus į trilerį, kartais komediją, labai retai tragediją, tačiau visada beprotiškai įdomus. Todėl kažkaip sunkiai įsivaizduojama knygos autorė ramiai sėdinti prie lango ir kontempliuojanti tolumas. Ne, žvilgsnis nors ir ramus, tačiau vėl kažką nenuilstamai gaudantis.

Kartais pasigirsta visiškai nihilistinės, beviltiškos mintys apie aukštyn kojomis apvirtusį pasaulį: „Pasirodo, dabar, kai aplink mus vis daugiau kvailybės, ją tampa vis sudėtingiau demaskuoti“ arba „Jei šiais laikais būtų grąžintas gėdos stulpas arba koks nors elektroninis ekvivalentas, tai jau nebebūtų jokia bausmė. Greičiau gal net atvirkščiai“. Tačiau ir tos mintys su kreiva šypsenėle veide. Atrodo, jog kažkas pasaulį išmontavo ir vėl sudėjo pakeitęs esmines, svarbiausias dalis visai kitomis. Gaila senojo gerojo pasaulio, kurį nukovė išprotėjusi šiandiena, bet ką padarysi, tenka tik stebėtis ir tada jau jį nukauti nepaprasto taiklumo tekstais. Laima Kreivytė anonse juos vadina „gyvenimiška proza“, kurią autorė nedidelėmis dozėmis pateikia skaitytojams kultūrinėje spaudoje ir internete. Papuolę į knygą jie lengvai susineria į tekančią visumą atkartodami detales, praplėsdami temas. O tekėdami labai retai kada papuola ant seklumos – gal tik aptarinėjant visų laikų geriausiuosius, įvairiausių rinkimų dešimtukus („Garbės lenta“, „Geriausias menas“), kuriems pritrūko autorės refleksijos. Kas žino, gal tada ji jau mąstė, kaip pasipuoš, eidama į ambasadą švęsti Kovo 11-osios. Patikėkite, darbo ir išmonės tam prireikė nemažai, kaip, beje, ir knygai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės