Literatūra
Aleksandra Fomina. Kristian Kracht. 1979

2009-03-05

 

Kristian Kracht. 1979. Iš vokiečių kalbos vertė Laimonas Kinčius. K.: Kitos knygos, 2008. – 149 p.

 

Kaip ir pirmojo autoriaus romano „Fazerland“ tekstas, šis knibždėte knibžda firmų ir prekių ženklų pavadinimų, estetiškų smulkmenų aprašymų ir smulkių spalvų apibūdinimų. Ir taip pat, atrodo, slysta paviršiumi, kaip ir anos knygos pasakotojo šaltakraujiškas žvilgsnis. Kitaip ir negali būti, nes naujojo romano veikėjas – toks pat, kaip ir „Fazerlande“ aprašytas nerūpestingas keliautojas, visko persisotinęs, bet niekur laimės neradęs jaunas europietis. Šį kartą vis nepagaunamos laimės paieškos nuveda jį į Aziją – pirmą į Iraną, kur jis su draugu tampa islamo revoliucijos liudininku, vėliau – į Kinijos Liaudies Respubliką. Kas yra geriau – ieškoti laimės pačiam ir suteikti jai kokį tik norį pavidalą, ar vadovautis griežtomis komunistų partijos nurodytomis taisyklėmis ir jaustis laimingu būtent todėl, kad partija to reikalauja? Jai nereikia paliegusių, rafinuotų estetų. Jai reikia užgrūdintų, tylių ir paklusnių, be paliovos dirbančių ir niekad niekuo nesiskundžiančių piliečių. Romane į šį klausimą atsakoma vienprasmiškai ir griežtai.

 

Nors čia ir nėra tiesioginių diskusijų apie pasaulio santvarką, istoriją ir politiką, vis dėlto jaučiasi tam tikra politinė potekstė, dėl kurios šis iš pirmo žvilgsnio visiškai lėkštas ir emocijų stokojantis romanas primena garsiąją George‘o Orwell‘o utopiją „1984”. Neatsitiktinai pavadinime figūruoja skaičius – jei paskaičiuosime, tai nuo 1979-ųjų iki 1984-ųjų lieka vos penkeri metai. Kitaip tariant, tipiškas komunistinis penkmetis, kurį veikėjas, visiškai atsitiktinai atsidūręs Kinijoje, tikriausiai sutiks ten, kur ir baigia savo pasakojimą – politinių kalinių ir liaudies priešų koncentracijos stovykloje.

 

O juk jo kelionė prasidėjo taip gražiai – stengdamasis išvengti santykių su seniai pabodusiu bičiuliu aiškinimosi, jis kartu su juo patraukia į Aziją tyrinėti interjerų ir gražių daiktų. Tačiau po beprasmiškos draugo žūties nutaria leistis į piligriminę kelionę prie šventojo Tibeto kalno. O čia jį sučiumpa visada budrūs Kinijos Liaudies Respublikos pareigūnai ir greitai paaiškina, kokie iš tikrųjų jo kėslai ir kokie jie pavojingi jų tėvynei.

 

Taip ir baigiasi ši mistinė kelionė – rankiojant kirminus prasimaitinimui ir vos prisimenant savo praeitį. Komunistinės valstybės pilietis, kaip žinia, turi turėti tik ateitį, kuri neabejotinai bus šviesi. Toks siužetas, atrodo, reikalautų nuotykių romano, bet priešais mus – grynų idėjų romanas, kuriame nelieka vietos nei žmonių santykių aprašymui, nei gilesniems egzistencinėmių temų svarstymams. Bevardis pasakotojas tam paprasčiausiai neturi laiko – pirma reikia suspėti į vakarėlį Irane, po to – pasiekti piligrimystės vietą, o galiausiai – perskaityti pirmininko Mao raštus, kad taptų pavyzdingu kaliniu ir ištikimai tarnautų Kinijos liaudžiai. Kas gi jam belieka? „Buvau geras kalinys. Aš visada stengiausi laikytis taisyklių. Aš pasitaisiau. Aš niekada nevalgiau žmogienos” – tokiomis eilutėmis netikėtai baigiasi jo istorija, kažkuo primenanti „Dievų mišką” ir Paulo Bowleso romaną apie dykumą „Dangaus prieglobstis”. Istorija, kurioje visi iki vieno veikėjai yra vyrai, kurios pradžioje niekas nė nenumano, kuo gali baigtis nerūpestingų liberalios Europos piliečių atostogos paslaptingoje ir žiauroje Azijoje.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės