Literatūra
Sigita Bartkutė. „Kam?“

2012-12-18

Kam apskritai reikia rašyti, jeigu rašytojų ir taip žymiai daugiau nei skaitytojų?..“ - apytiksliai taip vis prasprūsdvo Laurynui Katkui su Aidu Marčėnu per šių metų lapkričio 24 d. Ievos Simonaitytės bibliotekoje vykusį seminarą „Kūrybinio rašymo praktika ir patirtis“. Bet mane, tik skaitytoją, klausimas kam? ėmė kamuoti visai ne nuo jų. Ir netgi ne nuo spalį pagaliau perskaitytos profesorės Viktorijos Daujotytės knygos „Justino Marcinkevičiaus žemė“, kurioje rezignacinis Poeto Kam? – ypač stiprus. O tiesiog nuo kažkokio paradoksaliai fatališko ženklo, ištikusio mane pačiame lapkričio viduryje. Pakankamai dvejojant iš rašytojo Juozo Šikšnelio pasiskolinus paskaityti jam dovanotą (dėl to ir nejauku buvo imti) naujausią Daivos Molytės-Lukauskienės poezijos knygą „Baltojo kiro giesmynai“ ir visai „aklai“ atsivertus jos eilėraščio „Atvirlaiškis“ (p.42 - 43) pabaigą pasidarė net absurdiškai keista, kad ir vėl ten „atsimušiau“ tik į klausimą – Kam? Va taip ir „įsikamsėjau“...

Tačiau turiu grįžti prie ką tik paminėto teksto dar ir tuo aspektu, jog kaip tik per jį, mano nuomone, esmingiausiai užsimezga ir šio D.Molytės-Lukauskienės rinkinio moters bei skaitytojų jausminis kontaktas, lai ir koks šiuolaikinio susvetimėjimo sąlygomis jis būtų mįslingas:

Keista, kad ir vėl
Rašai laiškus.
Aš taip pat
(...)

Juolab kad dialoginės situacijos „Baltojo kiro giesmynuose“ yra tarsi gana retos. Tačiau žodžių junginį „gana retos“ čia ne veltui palydėjau epitetu „tarsi“. Nors daugumai šio rinkinio eilėraščių iš tikrųjų yra būdingiausia epinė kontempliacija, pastarajai kartais pasislenkant ir iki pakankamai ryškaus naratyvo (pvz., eil. „Bėgioju“), vis dėlto juose pakankamai stipri ir komunikacinė gaida. Tik įsipina ji į šios lyrikos pasaulį ne tiek tiesiogiai klausiant (- O kas toliau? - p.104) ar negailestingai „kietai“ konstatuojant (- Taip turi būti. Taip yra. – ten pat), kiek per subtiliai suasmenintus „į(si)terpinius“, kurie į vidines „Baltojo kiro giesmynų“ moters refleksijas įsiskverbia lyg ir nevalingai - be jokių jos pastangų. Dialoginė gaida čia gali pasigirsti tiesiog iš gamtos sukeliamų asociacijų – regint, kaip nutolsta/ rausvi bijūnų žiedlapiai/ mariomis („Supasi supasi supasi“ - p. 19), ar tiesiog pajuntant, kaip šaltvėjis dangaus raktažolę pagirdęs/ nuvilnija tolin („Vienintelė spalva“ - p. 64), ar kt.r. Ir netgi trumpam pasirodo, jog D.Molytės-Lukauskienės tekstai iš tradicinės lietuvių poezijos tarsi niekur ir nesiveržia. Juk tiek paties rinkinio „Baltojo kiro giesmynai“, tiek visų trijų, nors semantiškai ir gana savarankiškų, skyrių „Švytinti pakrantė“, „Pro lango šukę“, „Trupinėlis keliaujančio“, tiek ir nemažos dalies eilėraščių – „Saulėlydis Baltijoj“, „Lapkričio preliudija“, „Baltų šermukšnių šerkšnas“ „Šis vakaras“, „Iš laiko žalios tylos“, „Vasaros rytą“, „Rytmečio aušros“, „Darželis“, „Sodas“, „Šiame liūdnume“, „Iš nuotraukos veidas“,„Nerašytuos laiškuos“, „Mano vaikų vaikystės namai“, Rudeniop“ ar kt. – pavadinimai, rodos, lengvai atkuriami jau vien iš (neo)romantinio konteksto. Netgi, pvz., ir vos ne su sruogiškais „įsisiūbavimais“ - supasi supasi... Ir, rodos, jei ne visai kita eiliavimo sistema (kad tuo įsitikintume, užtenka žvilgtelėti vien į aptariamos knygos reversą), mes tarsi taip ir liktume „saldžiai ilgesinguose“ XX a. vidurio poezijos „ūkuose“.

Bet čia jau privalau ir sustoti, nes staiga supratau, jog ne tik dėl modernios eilėraščių konstrukcijos D.Molytės-Lukauskienės poezijoje susidūriau ne su visai įprastu sau lyrikos bruožu. O pasireiškė jis man pirmiausia būtent per dialogiškumą. Tiesa, šis dėl ryškios neišsipildymų nostalgijos (Tu sakei, kad stovėsi ir lauksi – p. 16) ar ir dėl atminų atminimų prisiminimų transcendentiškai išsisupusio ryšio su tu, kuris dabar/ debesyse, užsibaigusio dar ir gana autentiškai ataidinčiu dzūkų raudų kreipiniu - Kokiu žiedu atsiskleisi? - ir vėl vaidenosi kiek „per sentimentalus“. Juolab kad jau minėtame eilėraštyje „Vienintelė spalva“ klausimų, siekiančių su kažkuo „susikalbėti“, eilė - Kaip žydi žiemos šalčiai?/ O speigai?/ Kaip šaukia, rašo tavo vardą? – lietuviškoje tradicijoje irgi rodėsi tokia banaliai atpažįstama. Tačiau jau per šio eilėraščio pabaigą - Ne, /Nemylimoji./ Ne. - nuskamba ne tik netikėtai spontaniškas eilėraščio lyrinio subjekto pasipriešinimas kažkokiai absoliučiai svetimai jėgai (mirčiai?), bet atskleidžia ir D.Molytės-Lukauskienės poeziją atsiduriant visai kitoje nei (neo)romantizmo konvencijos paradigmoje. Lygiai kaip radus ir itin konkrečiai pacituotą (nors irgi esančią tarsi vien tradiciškai autobiografiškame prisiminimų lauke) itin dialogiškai magišką „formulę“: „Dze, Margoji, eik šalin,/ dze, tavęs nemelšiu...“ (p.65). O atsivertus dar ir eilėraštį „Paplūdimyje“ (p.31) su jo atvirai asmenišku erotiškumu, kuris išprovokuojamas per subjektės santykį su Marčėno knyga eilinė, ir visai tampa aišku, jog minėtos konvencijos „Baltojo kiro giesmynuose“ laužomos jau iš esmės, nes jos laužomos jau tik per pakankamai autoironiškai transformuotą (etno)kultūrinę/ literatūrinę šiuolaikinės moters patirtį – jau per burnoj ištirpusį užnuodyto obuolio (p.15) kartėlį. Todėl žinomos pasakos parafrazės, kai žvelgiant į veidrodį, nors iš tikrųjų tik į save, prabylama pasakyk nesakyk (ten pat), čia jau ir nepriimame kaip folklorinio kanono (nors archetipinis jo maginės savigynos kodas ne tik čia ar aukščiau pacituotose „formulėse“, bet ir kituose šio rinkinio tekstuose begal ryškus - pvz., kad ir eilėraštyje „Meilužės portretas“ - p.61)– ne ta stebuklinė „dramaturgija“. O D.Molytės –Lukauskienės tekstų dramaturgija (tad, savaime aišku, kad ir dramatizmas – lai jis būtų ir visai minimalus) iš tikrųjų gana stipri. Ir skleidžiasi ji per ypač spalvingas poetinio vyksmo „mizanscenas“. Užtat šias norisi aptarti jau visai atskirai.

Dramaturginis (tad drauge ir kinematografinis) „Baltojo kiro giesmynų“ klodas atsiranda visai paprastai - tiesiog dažniausiai meistriškai kaitaliojant eilėraščių moters (nors šių tekstų objektas tikrai ne visada yra ji) regėjimo rakursus. Tad, kai ši viena tuščioje pirkioje/ kalbasi su praeities dvasiomis,/ su gyvais ir mirusiais/ (...) vištomis, antimis ir žąsimis (p.65), ji mums savaime neskubriai veriasi per dabartinį kaimiškos buities/ būties „gyvą paveikslą“. Ir belieka mums savo patirčių galiomis remiantis „įsirašyti“ į šį vaizdą vien „konkrečius“ tos moters „žodžius“ – ką netikėtai D.Molytė-Lukauskienė, kaip matėme, šio teksto pabaigoje ir padarė. Tačiau jau visai kitokį „sceninį vyksmą“ regime eilėraštyje. „Su savimi“ (p.24), kurio skubri intonacija – su savimi/ kalbuosi kalbuosi – kuria jau tik komedijinę vienišos moters „mizansceną“ susvetimėjusioje miesto (?) nūdienoje. Ar net ir autogroteskišką, kadangi pasiekia ją dažniausiai vien netikras balsas/ nuolatos atkartojantis: telefonas yra išjungtas arba/ už ryšio zonos ribų (p.60). Tad šiame rinkinyje nuolat kinematografiškai ir koreliuoja tarpusavyje opozicinės prestižinio miesto rajono (p.42), barokinių rėmų (p.81), baltuojančios tuštumos (p.103), ką tik pacituoto netikro balso ar perdirbtos šilumos (p.16) ir jaukiai per mažajam kambary/ ant sienos paliktą paveikslą (p.102) – taigi tik per atvirai įvardijamą meninę fikciją - iškylančių gimtųjų vietų, apsnigtų obelų (p.81) savų žmonių dideliais delnais (p.52) liestų daiktų, o juolab jų pačių pasiilgimo jungtys:

Tu sakei, kad stovėsi ir lauksi,
(...)
prie senos koklinės krosnies,
ir žiūrėsi, kaip sudega malkos,
kaip raitosi ugnys metalinėse angose.
Kaip išbyra pelenai pro groteles:

barstysi darže ant kopūstų,
svogūnų ir lapų, kad nepultų
spragės, kad (...)

O šis eilėraščio „Visados išvaryta“ fragmentas puikiai paliudija, jog „Baltojo kiro giesmynai“ niekaip neatsiejami ir nuo modernios poetinio kino tradicijos. Kaip ir šioje, taip ir D.Molytės-Lukauskienės lyrikoje stebimi tie patys lyg ir absoliučiai netikslingi žmogaus buities, tiesiog sutampančios ir su jo būtimi, judesiai. Ir prieš pat žiūrovo akis esamuoju laiku (nors eilėraščio veiksmažodžiai tarsi projektuoja visus lyrinio vyksmo laikus – taigi ir praeitį su ateitimi - visgi iš „čia ir dabar“ taip ir neišeinama) skleidžiasi ta pati subtiliai neskubri kinematografinė magija, sukurta pasinaudojus pirmiausia autorės taip mėgstamais daiktiškaisiais išvardijimais/ įvardijimais ir itin tikslingai vyksmo tempą reguliuojančiomis asindetoninėmis bei polisindetoninėmis sakinio jungtimis. Todėl ir įvyksta stebuklas: anemiška pelenų barstymo ginantis nuo kenkėjų scena šiame „filme“ staiga virsta savo priešybe – pasakiškai spalvinga būties grožio fiesta su drugeliais, drugiais, baltukais/ mosuojančiais aksomo ar šilko sparnais. Ir apskritai šiame rinkinyje gana pabrėžtinai ironiškai angažuojama (grojant radijui/ suk suk ratelį/ suk į vieną pusę - p.25) kasdienybės rutina - tiek autoironiškai patiriama per barnius su savimi (p.24), tiek autošaržiškai (Menininkė./ Me-me-meee...) atpažįstama per veidrodyje atsispindinčias klastingų šėlionių žymes (p.95), tiek ir gana rezignaciškai palydima su traukiniais, išvežusiais/ ne vieną dieną (p. 102) - kažkaip nepastebimai virsta jau vien kinematografiškai estetizuotais ritualais, sakraliomis apeigomis (dargi ir su šioms „privalomais“ atributais – pvz., ne tik baltojo kiro giesmynais, bet ir peilio ašmenimis atvertų gyvų kapiliarų gijų (p.7) „rožiniais“ – moteriškai estetizuotais poetinių būsenų pa(si)kartojimais)... Todėl šį rinkinį tiesiog privalu įvertinti ir dar vienu aspektu.

Skaitytojai galėtų visai nežinoti, jog D.Molytė-Lukauskienė yra dar ir dailininkė, jeigu ne jos pačios „Baltojo kiro giesmynų“ iliustracijos, tačiau net nevalingai vis tiek jie tai pajustų. Net tuomet, jei šiame rinkinyje, kaip jau minėta, moteris autoironiškai ir neprisipažintų, jog ji yra menininkė, ar šiame kontekste neliktų ir įvaizdžių natiurmortai (p.20), „Aktas“(p.28), „Meilužės portretas“ (p.61), paveikslas (p.102) ar kt. Ir netgi tuomet, jei šioje knygoje taip intensyviai nebūtų eksponuojama tik dailės profesionalams būdinga leksika – pvz., bent tokia kaip vizualinių koncepcijų/ konstruojmas/ kūno/ paviršius (p.13). Vis tiek skaitytojai įsimintų ir kontrastingai subtilius šios knygos poetinių vaizdų brėžinius, o juo labiau itin turtingą jos eilėraščių spalvinę gamą. Užtektų jiems atsiversti vien pirmąjį šio rinkinio eilėraštį „Menkė“, kad suprastų, jog „Baltojo kiro giesmynai“ priklauso ne tik gerai poetei, bet ir neeilinei dailininkei. Nors ši, matyt, retkarčiais tik „pakiša koją“ poetei, nes pernelyg skrupulingai susikoncentravus prie vizualinių detalių kartais atsiranda ir elementarių loginės sekos pažeidimų (pvz., šiandien, vakar, rytoj – p. 66), ir tautologinio pobūdžio riktų (čia galima atkreipti dėmesį vien į gėlėtas ir kvietkuotas p. 65), o ir kitų neapsižiūrėjimų. O dėl gan nesaikingai vartojamos dailės terminijos ir kitų abstrakcijų kai kurie eilėraščių epizodai – laimei, jog dažniausiai vien šie – pasidaro ir visai neįdomūs. Bet apskritai „Baltojo kiro giesmynai“ savo pavadinimo sakralinį kodą apgina itin garbingai, kadangi šis rinkinys nūdienos žmogų, tą kasdienybėje mums visiems gana problemišką kirą, iš tikrųjų geba parodyti tais momentais, kai šis išskirtinai skaisčiai sušvyti. Tad ar keista, kad ir šio rinkinio intonacijos į daugelio mūsų jausminę atmintį dažnai įsilieja vien su šventų giesmynų ataidais. O čia mane „pasigavo“ ir dar viena „mįslė“.

Ar nėra tik D.Molytė-Lukauskienė viena iš pirmųjų neosentimentalizmo dabartinėje lietuvių poezijoje atstovių?.. Daugybė mano išvardintų ženklų „Baltojo kiro giesmynų“ eilėraščiuose tarsi tą liudytų. Tačiau esu tik skaitytoja, todėl į itin painias teorinių samprotavimų peripetijas apie šiuolaikinės literatūros sroves ir kryptis net nežadu leistis. Nors esu garantuota, jog ir ateityje šią knygą radusi kieno nors lentynoje su malonumu ir vėl atsiversiu. Kam? Tikrai nežinau. Bet jeigu šį rašinį perskaitėt net iki čia, tai D.Molytės-Lukauskienės vardu galiu vien komiškai smalsiai jau ir jūsų paklausti: Kam?

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės