Literatūra
Ramūnas Čičelis. Literatūros istorija – lyg paukščių būrys

2012-12-10

Anksti į Anapilį iškeliavęs klaipėdiškis rašytojas Rimantas Černiauskas knygos „Miestelio istorijos“, vos prieš kelias savaites išleistos leidyklos „Versus aureus“, ketvirtajame viršelyje rašo: „Manau, kad geram rašytojui užtenka dviejų-trijų ištikimų ir protingų skaitytojų“. Tokia frazė yra tikras iššūkis verčiančiajam ir skaitančiajam knygos puslapius – kam save priskirti: ištikimiesiems ar išdavikams, geriesiems ar blogiesiems? Tai – pirmieji klausimai, į kuriuos atsakyti būtų tolygu žemiškais žingsniais matuoti ne mūsų tikrovę.

„Miestelio istorijos“ yra trumpų prozos tekstų rinkinys. Leidėjai juos vadina novelėmis, nors pastebimos ir stebuklinės pasakos, ir literatūrinio anekdoto ypatybės. Knygos „miestelis“ – tai Klaipėda su joje veikiančiais literatūriniais ir kartu realiais veikėjais. Patys ryškiausi iš jų yra Juozas Šikšnelis ir Raidas Dubrė. Knygos autorius žaidžia tik iš pirmo žvilgsnio nerimtą žaidimą, kurdamas komišką literatūrinį konfliktą tarp dviejų personažų. Juk Raidas Dubrė – tai J. Šikšnelio slapyvardis. Žinomas rašytojas priešinamas laisvam nuo visuomenės normų, nevaržomam rimtumo kaukės veikėjui. R. Černiauskas, pažinodamas J. Šikšnelį, pateikia atvirkščią pripažinto rašytojo asmenybės pusę. Ji primena stebuklinių pasakų trečiojo brolio figūrą, nes buitinėse situacijose mato daugiau, nebijo nusižengti visuomeninėms normoms ir taip laimėti išmintimi. „Miestelio istorijų“ Dubrė skirtas ne kvatoti ar saloniškai humorą vaidinti linkusiam skaitytojui, o tam, kuris geba juoktis šypsodamasis. Nieko įžeidžiančio ar neskoningo. Rašytojas Šikšnelis ir Raidas Dubrė veikia provincijoje, kuri R. Černiausko knygoje anaiptol ne provinciali. Klaipėda yra tiesiog vieta, kuri savo mažumu sukuria malonų ir šiltą jaukumą. „Miestelio istorijose“ provincija turi gerąsias jos savybes ir neturi blogųjų. Tiesa, kritikas Šidlauskas „Miestelio istorijose“ pavaizduotas kritiškai, bet juokas čia ne asmeninis, o labiau skirtas kritiko kaip tokio savybėms atskleisti. Šidlauskas knygoje tampa universaliu kritiko vardu. Provincinės Klaipėdos veikėjai yra būdas (tai įmanoma tik mažame miestelyje) spręsti apie visos Lietuvos literatūrinę „tuštybės mugę“. Šikšnelio ir Dubrės antinomija yra įdomus kūrybos psichologijos tyrimų objektas, nes skatina klausti, kiek šiandien pirmiausiai pats nuo savęs yra laisvas Lietuvos rašytojas, kaip autentišką kūrybą keičia kūrėjo vardas, jo atpažinimas, pagaliau raginama galvoti apie tai, kaip pripažintam autoriui pasislėpti nuo visuomenės dėmesio ir išlaikyti kritinį santykį su ja (iš distancijos ji yra kur kas geriau matoma). R. Černiauskas į šiuos klausimus kartu su knygos iliustratoriumi Jonu Varnu atsako šaržuodamas – kurdamas literatūrinius anekdotus, kurių mūsų literatūroje nėra gausu. Atmintis sako, kad tarpukario Kaune tokio žanro pasakojimai buvo daugiausiai grindžiami komizmu, kylančiu iš buitinių situacijų arba personažų netikėtos išvaizdos. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje literatūriniam lietuvių anekdotui mirti neleido Algirdas Julius Greimas, o nepriklausomoje Lietuvoje jo tradiciją tęsė Gintaras Beresnevičius. Jų pasakojimams ryškią įtaką darė stebuklinės pasakos struktūra. R. Černiauskas įdomus tuo, kad literatūrinį anekdotą įtalpina į novelės žanro formą. Iš čia ir skirtumai nuo A. J. Greimo ir G. Beresnevičiaus – klaipėdiškis autorius nevengia netikėtų pabaigų, sąsajų su lietuvių novelės tradicija. Žinant, kad Šikšnelis ir Dubrė realiame pasaulyje yra vienas žmogus, tenka kalbėti ne apie anekdoto personažo ir pasakotojo ironišką santykį, o apie susidvejinusio veikėjo autoironiją. Pats pasakotojas pasitraukia į užkulisius. Tai – savitas literatūrinis veiksmas, lengvai virstantis groteskiška universalija. Dubrės figūra turi ryškių sąsajų ir su Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ pagrindiniu personažu. Skiria juos tik tai, kad R. Černiauskas sukuria ne sovietinės sistemos prislėgto ir komiškai su ja kovojančio, o laisvosios rinkos grimasose besumurkdančio veikėjo prototipą. Dubrei jau neaktualu iki absurdo vykdyti valdžios įsakymus, paklusti visose situacijose, būti naiviam. Dubrė yra šių laikų Kukutis, nes yra ciniškas, apsukrus, jo visada laukia nelaiminga pabaiga. Šikšnelis lipa ant scenos atsiimti literatūrinės premijos, o Dubrei jokie apdovanojimai nerūpi, jis gyvena ne socialinėje, o mitinėje plotmėje. Jis yra R. Černiausko minimo „Nuoširdumo klubo“, kuriame žmonės elgiasi natūraliai ir be falšo, narys. Kaip pastebi ir pats autorius, Dubrė todėl ir yra groteskinė figūra. Raidas Dubrė ir jo pirmtakas Gustas (šis personažas, atkeliavęs iš R. Černiausko knygos „Gusto istorijos“, yra dar artimesnis Kukučiui, nes sukurtas irgi sovietmečiu) pratęsia archetipinį lietuvių literatūros „kukutizmą“.

Ironiškas knygos pasakotojo santykis su sovietine literatūrine praeitimi skyriuje „Aš ją mačiau“ žymi tuometinės populiariosios lietuvių literatūros išsigimimą. Ieva Simonaitytė čia vaizduojama sovietine ikona virtusia gyvąja klasike, galinčia išmokyti rašyti net mažą vaiką. Rašymas sovietmečiu „Miestelio istorijose“ traktuojamas kaip rašytojo pašaipos pačiam sau šaltinis: rašyti reikia ne dėl kūrybingumo ar savirealizacijos, o todėl, kad visuomenė rašytoją lyg jautį įkinko į vaidmenį, ir nėra, kur dingti – reikia „skrebenti“ priverstinai.

Toliau brėždamas literatūros socialinio konteksto trajektorijas, R. Černiausko knygos pasakotojas žvelgia į sovietmečio pabaigos ir nepriklausomos Lietuvos pirmuosius metus. Rašytojas tampa „girto laivo“ gyventoju. Ryškėja materialinės ir dvasinės problemos: saviironiškai suprantamas pinigų stygius, verslo ir literatūros santykių pradžia.

Knygą R. Černiauskas baigia skyriumi „Paukščiai – poetai“, kuriame, remdamasis lietuvių literatūros kūrėjų pavardžių sutapimais su paukščių vardais, charakterizuoja nemažai istorinių ir šių laikų rašytojų. Įdomiausia skaityti tas paukščių charakteristikas, kuriose persipina biologiniai paukščių rūšių apibūdinimai ir svarstymai apie rašytojų asmenybių ir kūrybos ypatybes. Jei tikėtume mistikais, kiekvienas žmogus, ne vien rašytojas, po mirties savo sielą atiduoda paukščiams. R. Černiausko „Miestelio istorijos“ turi tokį poveikį, kad nuo šiol, maitindamas paukščius Klaipėdos Skulptūrų parke, jausiu minėtos knygos autoriaus sielos dvelksmą. Literatūros istorija jam – lyg paukščių būrys...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės