Literatūra
Vadi MISERI. Šioje rojaus pusėje - tik gyvenimas

2012-11-29

„Segdamasis rankogalių sąsagas, jis staiga suvokė, kad mėgaujasi gyvenimu, kaip tikriausiai daugiau niekada nebesimėgaus. Viską aplinkui gaubė jo paties jaunystės spindesys.“ (P. 140)

Tai pirmoji klasikinio amerikiečių rašytojo Fransis Scott Fitzgerald knyga „Šioje rojaus pusėje“, pirmą kartą išleista 1920 m., atkreipė visuomenės dėmesį į tuomet 24 metų kūrėją. Palyginus neseniai knygynuose pasirodė ir „Metodikos“ rūpesčiu labai gražiu viršeliu aprengtas šios knygos leidimas. Būtent viršelio elegancija pirmiausia ir patraukė mano akį. Knygą skaityti ėmiausi gana entuziastingai, bet ją užvertusi dar kurį laiką negalėju pradėti jos apžvalgos. Galvojau apie pirmąjį pasaulinį karą ir jo pagimdytą prarastąją kartą. Apie Amorį Bleiną ir lengvabūdišką gyvenimo žaidimą. Makro ir mikro pasauliai atkartojantys vienas kitą.

Aišku, pasaulis nekaltybę prarado daug kartų, bet kiekvienas iš jų yra svarbus. Momentas, kai griūva įprastos gyvenimo struktūros, kai prarandami orientyrai, kai nutinka tai, dėl ko niekas nebegali būti taip, kaip buvę.

Knygoje pasakojama Amorio Bleino - žavaus, protingo turtingų tėvų vaiko - gyvenimo istorija. Nuo vaikystės, leidžiamos su ištaiginga motina, iki metų mokykloje ir universitete, kuomet išmokta patikimo kitiems meno. Metai po studijų, karas, nelaiminga didžioji gyvenimo meilė, plaukimas pasroviui. Vieno gyvenimo istorija be pabaigos.

Knyga padalinta į du skyrius jungiamus „Interliudo“ – „Romantiškasis egotistas“ bei „Asmenybės ugdymas“. Pirmąjame vaizduojama ankstyvoji Amorio jaunystė, metai mokykloje, studijos. Ryškėja privilegijuotojo jaunuolio charakterio bruožai: egocentriškumas, tingumas, noras patikti kitiems, noras dominuoti ir manipuliuoti. Interliudas ir yra interliudas - tai Amorio karinė tarnyba, kuriai jis neteikia didelės reikšmės. Vos prasidėjus karui ryškėja abejingas požiūris į pragaištingąjį įvykį: „Tarytum žiūrėdamas įdomią melodramą, jis tikėjosi, kad veiksmas truks ilgai ir bus daug kraujo. Jei viskas būtų tuoj pat pasibaigę, tikriausiai būtų pasipiktinęs visai kaip žmogus, nusipirkęs bilietą į bokso varžybas ir sužinojęs, kad pagrindiniai priešininkai atsisako kovoti.” (P. 93). Dalyvavimas kare perteikiamas keliomis korespondencijos akimirkomis. Amoris nekalba apie sielos lūžius, apie kančią ar kraupią beprsmybę, jis piešia akinančią, veiksmo kupiną ateitį sau ir savo draugams. Tiesa, tai taip pat galima suvokti kaip tam tikrą rezistencijos formą mirčai. Bet jau pakankamai susipažinus su Amoriu, labiau norisi tikėti, jog čia kalba jo lengvabūdiškumas, kuris niršta, kad tarnyba kare jį atitraukia nuo spindinčių miesto bulvarų, naktinių šėlionių restoranuose ir dailių moterų.

Skyriuje „Asmenybės ugdymas“ pagaliau vaizduojamas Amorio augimas. Jis lėtai skursta, išyra santykiai su didžiąja gyvenimo meile Rozalinda (tokia pat manipuliatore ir žaidėja kaip jis pats). Tai iliuzijų žlugimo etapas, kuomet sėkmingo gyvenimo formulė netenka savo veiksmingumo, ciniškai įsivaizduota sėkminga ateitis išsprūsta iš rankų. Iš komfortiškos auksinio jaunimo zonos tenka nusileisti į tikrą pasaulį. Amoriui galvojant apie eilinių žmonių gyvenimą galima justi pasibjaurėjimą ir neviltį. Juk tai ne jo kelias – „jis didžiavosi tuo, kad niekada netaps nei mechanikos, nei gamtos ar tiksliųjų mokslų genijumi. O keliai į visas kitas aukštumas jam buvo atviri.” (P.38)

Skaitant knygą žavi sąžiningai konstruojamas herojaus portretas. Amoris Bleinas nėra plokščias. Sunku pasakyti ar jis geras, ar blogas. Amoris nori pripažinimo, kartais niekina aplinkinius, dažnai jo elgesys atrodo nemalonus. Bet turbūt tas pats nemalonus jausmas apniktų, jei tik būtų galima žvilgterėti į bet kokio statistinio žmogaus vidų. Amoris niekam nelinki blogo, priešingai, bet pats svarbiausias dalykas jam yra jis pats. Nuo pat mažumės jis įsivaizduoja savo gyvenimą kaip kupiną laisvės ir linksmybių: „Gyvens Niujorke, bus žinomas žmogus visuose restoranuose ir kavinėse, kasdien nuo pavakario iki paryčių vilkės fraku, o paskui miegos visą priešpietį, kai, šiaip ar taip, nėra ką veikti.”  (P. 57)

Tačiau jo pasitikėjimas savimi gana greitai ima svyruoti. Dar bestudijuojant Amoriui tenka suprasti, kad nors ir galima gana lengvai „sustrateguoti“ norimą padėtį, to nepakanka - reikia įdėti pastangų, kad ta padėtis būtų išlaikyta. Tad, nors jaunuolis greitai prasiveržia į studentijos elitą, tačiau neskirdamas dėmesio mokslams, gana greitai yra imamas iš jo stumti. Ši situacija nustebina Amorį. Atrodo, kad jis tiesiog nesuvokia, jog kažkas gali vykti ne taip, kaip buvo numatęs.

Skaitant knygą iš pradžių lyg ir sutrikdė kintantis rašymo stilius, bet greitai sutrikimą keitė žavėjimasis. Mat ta kaita kūrė papildomą prasminį krūvį, padėjo lengviau suprasti personažus.  Pavyzdžiui, Amorio ir Rozalindos, jo didžiosios gyvenimo meilės, istorija pateikiama pjesės formatu. Jų meilė audringa ir beprotiška, bet pjesės formatas pabrėžia jos teatrališkumą, dirbtinumą. Jaunuoliai žaidė meilės žaidimą, o kad tai buvo tik žaidimas patvirtina pragmatiškas Rozalindos sprendimas atėjus laikui rinktis jaunikį. Amoris labai kenčia dėl išdavystės, bet jo mylimoji jau nusimesdama širdies damos kaukę jam prikiša, kad jų meilė tikrame gyvenime tieisog neišgyventų net kasdieniškiausių išbandymų.

Karo metai, kaip jau minėta, perteikiami epistoliniu formatu. Tai nurodo, kad personažai yra kažkur toli nuo sau įprastos erdvės. Nestandartinis sprendimas karo laikotarpiui dėmesio skirti labai šykščiai, kaip jau minėta, tik padeda dar geriau suvokti Amorio asmenybės egoistiškumą. Kita vertus toks pasirinkimas žadina mintį, jog statistiniai duomenys, kraupūs aprašymai visai nesvarbūs – čia Amorio Bleino gyvenimo istorija. Karas pakeičia Amorio pasaulį, bet tas kismas vyksta ne mūšio lauke: „Na, - svarstė Amoris, - nesu įsitikinęs, kad pats karas smarkiai paveikė tave ar mane, bet senąjį pagrindą jis, žinoma, sugriovė, tarytum panaikino mūsų kartos individualizmą.“ (P. 309)

Amoris praleidžia nemažai laiko su savo draugais ir pats vienas svarstydamas žmogaus prigimtį, gyvenimo tikslą. Idealistinės karštos diskusijos laikui einant pasirodo beprasmės. Gyvenimas nei baudžia, nei keršija – atrodo, kad jis tiesiog abejingas. Vyko tai, kas vyko. Žmonių kartos turėjo susiplanavusios gyvenimo scenarijus. Vaidmenų šablonai laukė naujų veikėjų, kurie toliau judėtų pramintais keliais. Tiesa, Amoris dar mokydamasis juto nepasitenkinimą mokslo sistemos, visuomenės sustabarėjimu, iš to šaipėsi. Bet atėjus pokyčių metui jam vis tik sunku apsiprasti su tuo, kad jis dabar pats vienas – nebėra vaidmens, kurį galima saugiai atlikti. Knygos pabaigoje iš pačių jo gelmių ištrūksta beviltiškas prisipažinimas: „Pažįstu save,  - sušuko, - bet tai ir viskas!“ (P. 412)

Skaitytojas paliekamas spręsti, kas vyksta toliau sprogus tuštybės burbului, subyrėjus nusistovėjusioms struktūroms. Nors kartais ir atgrasios – jos visgi buvo tam tikra atrama, pastovumo ir patikimumo garantija.

Francis Scott Fitzgerald. Šioje rojaus pusėje. - Vilnius: Metodika, 2012. - 414 p.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės