Literatūra
Aistė Šulskytė. Žengte marš!

2012-11-14

Šitai pasakiusi ji sėdo rašyti.

Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio – tai itin unikalus intelektualumu dvelkiantis kūrinys, kuriame nėra aprašoma, kaip susikūrė pasaulis, nėra pasakoma, kas jį sukūrė, nė vienas iš jų – dviejų autorių – neprasitarė, kam jis sukurtas. Filosofijos studijas krimtęs Vilis Normanas ir vienas iš devynių Lietuvos psichoanalitikų Raimundas Milašiūnas susivienijo, kad paaiškintų, koks yra dabartinis pasaulis. O šiandien jis iškrypęs, sukrypęs ir tarsi pasakoje vištos kojomis paramstytas. Rašytojai nevengia gremėzdiškų, kartais snobiškų ar net žeidžiančių pa(si)sakymų apie kasdienybę: „Galbūt tikrai Lietuvos jaunimas nesidomi net narkotikais. Nevykėlių karta.“ (Ačiū Viliui Normanui už subjektyvumą.)

Kažkada svarsčiau, kaip keli žmonės sugeba parašyti vieną knygą. Ir tikriausiai tas pasąmonės sandėliuke tūnantis klausimas privertė atsiversti dar knygyne. V. Normanas ir R. Milašiūnas – puikūs strategai ar bent jau rinkodarą išmanantys rašytojai. Įnoringas ir intriguojantis, kai kam galbūt nostalgiją keliantis knygos pavadinimas puikiai dera su ne mažiau neįprastu viršeliu. Tarsi vaikus viliojantis žaismingas kosmosiuko vaizdelis nuteikia mielai, šiltai ir geranoriškai. Būtent, labai gerų norų vedamas tu paimi knygą į rankas ir paskaitai jos aprašymą – jis irgi toks neutraliai nuoširdus, kad nešinas jau būsimai perskaityta knyga pėdini link kasos aparatą įdarbinusios moteriškės. O tada atsiverti knygą.

Bet nieko nenutinka, nors tikėjaisi stebuklo. Skaitai ją, ir juo toliau, tuo labiau nieko nesupranti. Tada suvoki, jog ir neturėtumei suprasti – oficialiai klausaisi labai neoficialaus pokalbio, kuriame esi nepageidaujamas, nes tau žodžio teisė nesuteikta. O tu nieko ir nesakai, sukandęs dantis taip ir skaitai tylėdamas, kelias pastabas brūkštelėdamas paraštėse, nors būna akimirkų, kai norisi tėkšti knygą į artimiausią sieną, ar liežuvis dilgčioja iš skausmo, nes taip dažnai jį prikandi. Tačiau galiausiai (tai įvyko maždaug antrajame knygos trečdalyje) supranti, jog tai tu nieko nesupranti ir atsivertęs Froidistiškai marksistinius ir konservatoriškai anarchistinius skrydžius ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio skaitai toliau. Kartais, kaip jau minėjau, nebeskaitai, nes pokalbis tampa monotoniškas – autoriai kartojasi, įvairindami pastarąjį sakinį visokiausiais sinonimais, metaforomis, hipotezėmis. Buksuoja – man rodos, taip sakoma, kai žingsniuoji nejudėdamas į priekį: „Ši vieta mus labiausiai ir skiria, nors, manau, gal tai terminų klausimas.“ Bet vėliau (aišku, truputį suirzęs) susimąstai, o tada ir sumąstai, kad iš tiesų viskas priklauso nuo požiūrio, – juk kartais pats imi ir sugalvoji, kad knyga tave sukrės, šokiruos ar nustebins. Kai savyje įjungiam priešiškumą, gimsta šaltas ir objektyvus protas, jis įg(k)alina „kabinėtis“ prie žodžių struktūros ar jų morfologijos. Labai norisi tikėti, kad tai dar vienas strateginis planas, šįkart: kaip priversti skaitytoją mąstyti, nes vis dėlto knyga nebuvo tokia bloga, kaip galėjo pasirodyti. Tikrai gerbiu sėdėjusius ant skraidančios kušetės.

Parašyk, kad bus sunku aprašyti. Toks buvo pirmasis komentaras pieštuku Skrydžių paraštėje. Knygoje, jei vis dėlto galima ją taip pavadinti, aprėpiama begalė temų. Du vyrai kalba pradedant tyriausiais jausmais ar mirtimi ir baigia analizuodami biurokratiją. Bet viskas tuo ir baigiasi – dar kartelį ačiū jiems. Jokių tikslių apibrėžimų, enciklopedinių įrašų ar suformuluotų Tiesų ir patarimų, kurie okupuotų skaitytojo galimybę interpretuoti – „rm:“ ir „vn:“ diskutuoja. Nedrįsau rašyti – klausia ir atsako, nes labai dažnai patys oponentai pamiršdavo, koks klausimas nuskambėjo ar apie ką norėjo sužinoti kolega, tačiau visa tai ir sukuria egzotiką, kuri, nors ir labai ekstravagantiška (šioje srityje pasistengė Vilis Normanas), bet yra palyginti patraukli – dažnai paskaninta ironijos prieskoniu. Beje, nors turinyje, tarsi valgiaraščio meniu, išrikiuoti penki skyriai apie atrodytų niekaip nesusijusias temas: retoriškai klausiama apie nuoširdumą, tiesas ir abejones, politiką ir religiją ar tiesiog meilę, tačiau iš tiesų pagrindinis diskusijas sukeliantis aspektas – ribos. Apibrėžtumo troškulys (arba jo trokštama, arba atvirkščiai – jis troškina) jaučiamas visoje knygoje.

Stop. Nuėjo atsikvėpti, nes buvo neįkvėpta.

Žengte marš! – tai savotiška provokacija ir šiokia tokia motyvacija, kaip ir bet kuris klausimas. Žingsniuoja tie, kurie dar neina, žingsniuoti liepia, kad pradėtum eiti. Užduotas klausimas priverstinai reikalauja atsakymo, atitinkamai žengti pirmą žingsnį irgi reikia kažkokio postūmio. K/Todėl klausimas – tiesiausias kelias į atsakymą. Tačiau tik įsivaizduokite žmogų, kuris parašytų knygą ir joje apklaustų save. Taip postringaudamas apie savąjį gyvenimą, galbūt žmogelis suvoktų jo prasmę, bet vargu ar šitoks kūrinys galėtų nepriminti savianalizės ar nurungti nelyginant objektyvesnį dviejų asmenų požiūrį į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius. Dabar supratau – verta mokytis, kad suprastumei, jog tiesa monologuose gimsta retai.

Nors... Sunku išmatuoti, kiek tos Tiesos buvo Vilio Normano ir Raimundo Milašiūno dialoge – jis labiau priminė pokalbį, visais įmanomais būdais bandant pagrįsti savo išsilavinimą, pažiūras, ideologiją. „Aha, regis, pats įkliuvote į savo pinkles! Cituoju savo žodžius: „Itersubjektyvioji vara, arba paskata megzti santykius, nėra tai, apie ką mes visuomet galvojame ar svajojame. Ji tik vienaip ar kitaip struktūruoja mūsų psichiką.“ O jūs vėl kaip užsuktas kartojate, cituoju: „Ar daugiau nėra ką pasakyti ir mes visi turime galvoti tik apie santykį?“ Bėda, matyt, yra ta, kad jūs pats pernelyg daug galvojate, o ne svajojate, nors labai propaguojate svajones...“ (p. 145)

Be abejonės, nesakau, kad objektyvumo ieškojimas yra blogai. Ne, jokiu būdu. Tik kartais, kai žmonės provokuoja ir klausia tik apsimesdami, kad siekia išgirsti kitą – tai nejučia sukelia šypseną.   „O jei norite įrodyti, kad nesveiko vaiko gimimas yra prasmingas, – pirmyn. Tuomet per pusę dalysimės Nobelio premiją. Nejau sunku suprasti mano mintį: pasaulyje matau niekaip į jokią logiką netelpančių dalykų ir sakau: mielas Raimundai, gal galite man kvailam paaiškinti, kokia čia prasmė? Galite? Galėčiau. Metu iššūkį. Skaitytojai galės įsitikinti, kuo skiriasi optimizmas nuo nihilizmo.“ (p. 179) Tačiau, kita vertus, juk niekas ir nenurodė šios knygos žanro – patys autoriai teigia, kad ji „neturi analogų“. Bet asmeniškai aš drįsčiau abejoti, ar iš tiesų tos knygos turinys toks originalus – mat iš pirmo žvilgsnio postmodernų ir fragmentišką įvairių minčių audinį, pradedu tapatinti su paprasčiausiu intelektualiniu pašnekesiu. Be didesnės gelmės (galbūt kitiems kitaip atrodo), tačiau agresyviai pateikiamą naudoti „neskirta ji tiems, kurie „viską apie viską“ išmano ir dėl to labai greit nuvertina kitaip mąstančius ar jaučiančius.“ Niekas iš šių dviejų kūrėjų tikrai nenuvertina,  juolab jie gerbiami ir pelnytai įvertinti Lietuvos kultūros pašvaistėje, tik jei užtenka drąsos parašyti kiek kitokią knygą, gal būtų sąžininga (skaitytojo atžvilgiu) vis dėlto leistis kritikuojamam.

Skriste marš! – kartą pasakė ant kušetės sėdėję Vilis Normanas ir Raimundas Milašiūnas.

Tik kodėl skriste, o ne žengte? – veikiausiai dėl labai objektyvios priežasties: juk, skrisdamas virš pasaulio, pamatai jį plačiau, bei kaip ir visada, jei žinai daugiau nei šiuo atveju pažeme vaikščiojantys žmonės gebi analitiškiau vertinti ir buvusią, ir esamą kasdienybę, nes esi virš jos. Iš pradžių skaitytojas žingsniuoja drauge su rašytojais, vėliau, jiems pradedant kilti, jis spartina savo žingsnį ir vejasi iš paskos kartodamas – žengte, žengte, žengte marš... Ir tas skaitytojas atsilikėlis velkasi visą dialogą iš paskos. Net jeigu autoriai kartkartėm nusileidžia ant žemės: „Tai kasdienybė, mielas Vili, ar ne?“, jie greit pakyla vėl ir skrenda. Kodėl neplaukia? Gal todėl, kad tai asocijuojasi su sruvenimu pasroviui, o jie absoliučiai priešinasi struktūrai. Arba ne.

Skriste marš! – tuomet, kai du mąstytojai pakilo į Lietuvos padangę ant sparnuotos kušetės, tai pagrindinis jų skaitomojo kūdikio leitmotyvas.

Tad, jei esi tik paprastas žingsniuojantis žmogus, smarkiai rizikuoji taip ir nesuprasti apie ką kalba skraidantieji.

PAŠVAISTĖ, 2012/5

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės