Literatūra
Audrius Musteikis. G.Grajauskas: "Ot ir nebus iš manęs būgno!"

2012-10-25

Kol Gintaras Grajauskas prisiruošė parašyti pasakų, jaunylis jo sūnus Dovydas, kurio prašymu visa tai ir buvo daroma, užaugo. Todėl, pasak autoriaus, tos pasakos keistokos. Nauja knyga apie riterį ir drakoną skirta: a) labai trenktiems suaugusiesiems; b) labai išmintingiems vaikams.

Vlado Braziūno nuotraukos/Klaipėdietis rašytojas G.Grajauskas sako, kad jam neįdomu taikytis prie banalių "sėkmės modelių".

G.Grajausko įvairiašakė kūryba nemažai verčiama ir leidžiama užsienio šalyse, rašytojas noriai dalyvauja tarptautiniuose literatūriniuose skaitymuose, o štai namuose - prisipažįsta - jam dažnai tenka plaukti prieš srovę.      

- Jūs ne per seniausiai iš Portugalijos. Atostogos? Poilsinė kelionė?

- Atostogos. Beje, šiemet pirmąkart gyvenime ėmiau ir išvažiavau į kitą šalį be jokio tikslo, vien savo malonumui. Keliauti tenka nemažai, bet visos kelionės būna susietos su darbiniais reikalais - literatūra, teatru, kartais muzika.

- Nuo ko labiausiai pavargsta rašytojas?

- Kaip ir galima būtų įtarti, nuo rašymo. Tik tai anaiptol ne vien užrašymo procesas - jis palyginti neilgas. Didžiumą laiko užima galvojimas apie tekstą, struktūros dėliojimai. Net kai darai visai ką kita, tylus darbas smegenyse tebevyksta.

- Kas dabar jums yra Portugalija?

- Portugalija jau seniai pakliuvusi į neilgą sąrašą šalių, kurioms jaučiu šiek tiek iracionalią, nepaaiškinamą simpatiją. Po kelionės ji tame sąraše įsitvirtino galutinai. Nuostabūs žmonės: santūrūs, šilti, be pozavimo ir agresijos. Toks savotiškas išdidumo ir drovumo mišinys, kurio kitur pasaulyje nelabai aptiksi.

- Jose Saramago "Kelionėje į Portugaliją" pataria: "Reikia pamatyti, ko nesi matęs, pamatyti dar kartą, ką jau matei, pamatyti pavasarį tai, ką matei vasarą, pamatyti dieną tai, ką esi matęs naktį, pamatyti saulėtu oru, ką pirmą sykį regėjai lyjant..." Kokia jūsų kelionių filosofija ir poezija?

- Gražiai pasakyta, bet iš tiesų retai pavyksta į tą pačią vietovę nuvykti antrą kartą... Šiaip - nemėgstu gidų, ekskursijų, paminklų ir muziejų. Daug įdomiau - gyvi žmonės. Ir smulkios, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingos detalės, apie žmonių gyvenimą pasakančios daug daugiau nei visa etnologijos muziejaus ekspozicija. Koks nors Naujasis Orleanas, tarkim, man iki šiol visai ne Burbono gatvė, ne "Preservation Hall", o vienas toks švelniai besišypsantis visiškai nepažįstamas žmogėnas, ankstyvą rytą pasisveikinęs su manimi gatvėje ir pasakęs: "Ei, biče, tu tik pažiūrėk, kokia saulė! Bus puiki diena!"

"Stebėtojai": G.Grajauskas ir Antanas A.Jonynas (dešinėje).

 - Nuolat dalyvaujate tarptautiniuose literatūriniuose skaitymuose įvairiose šalyse. Ar čia ne literatūrinis turizmas?

- Tai tiesiog darbas, sakyčiau. O jei čia toks turizmas, tada neabejotinai pati nykiausia jo rūšis. Nes laiko vaikštinėti po apylinkes tiesiog nėra. Dažnai būna, kad vos atskridus, tos pačios dienos vakarą vyksta skaitymai, o kitą dieną jau laukia skrydis atgal. Pikčiausia buvo Islandijoje - ji, beje, irgi iš to minėto simpatingų kraštų sąrašo. Gal penkios dienos - ir praktiškai visą laiką pralindėjome studijoje, kur įrašinėjome tokį muzikuojančių poetų iš Islandijos, Škotijos ir Lietuvos albumą. Tik paskutinę dieną, prieš skaitymus festivalyje ir mano islandiškai išleistos knygos pristatymą, pavyko kiek ilgiau paslampinėti po Reikjaviką.

- Angliškose knygose "6 lietuvių poetai", "9 lietuvių poetai", "17 Lietuvos rašytojų" vienas iš tų šešių, devynių ir septyniolikos būtinai Gintaras Grajauskas. Jūs patenkintas savo "likimu" literatūroje?

- Negalėčiau skųstis. Knygos verčiamos, leidžiamos užsienyje. Jau pasirodė Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. Nors anaiptol ne viskas lyg per sviestą. Visąlaik jaučiu, kad plaukiu prieš srovę - bent jau čia, namuose, Lietuvoje. Tam reikia daug užsispyrimo ir kantrybės. Kol kas lyg ir pakanka. Vis dar.

- "Prieš srovę" reikštų toliau nuo galimybių grupuotis į "klanelius"?

- Galimybių atsirastų, jei tik būtų noro. Bet noras visai priešingas: išlaikyti distanciją. Ne iš kokio pasipūtimo, natūraliai. Gal čia tiesiog savisaugos instinktas. Ir truputėlis siuto "po skūra" - kaip istorijoje apie žmogelį, kurį pagavo kanibalai. Blizgina kanibalai stalo įrankius, gėrisi būsimu patiekalu ir džiaugiasi: iš nugarinės bus puikūs kepsniai, iš kaukolės taurė, o iš odos pasidarysim būgną. O žmogelis stveria šakutę, beda sau į pilvą ir piktdžiugiškai: "Ot ir nebus iš manęs būgno!"   

- Rašytojas dabar ir čia, Lietuvoje, - laimėtojas ar autsaideris?

- Buvimas rašytoju dar nieko negarantuoja - laimėtojas tu ar autsaideris. Juolab tie statusai negalutiniai - bet kuris autsaideris gali tapti laimėtoju, bent jau teoriškai. Klausimas tik, apie kokį prizą, kokį laimėjimą kalbama. Ar Nobelio premija atpirktų rašytojišką buvimą gyvenimo nuošalėje, amžiną stebėtojo poziciją? Rašytojai primena šokių muzikantus - kol visi linksminasi, flirtuoja, mezga pažintis, straksi vienas prieš kitą, jie dirba darbą. Sėdi ir groja muziką - gyvenimo foną, pagal kurį kiti šoka. Iš esmės rašytojas - nei autsaideris, nei laimėtojas. Jis tiesiog - nedalyvautojas, stebėtojas. Gal net apskritai negyventojas.

Asmeninio albumo nuotraukos/Portugalija - iš G.Grajausko mėgstamųjų šalių sąrašo.

- Kokie didžiausi mūsų dabartinės literatūros trūkumai?

- Kaip ir visame pasaulyje. Iliuzija, jog rašoma dėl šlovės ir turtų. Noras ne tuo gyventi, o iš to pragyventi. Prisitaikymas, rašymas pagal patikrintus ir nuvalkiotus "sėkmės modelius". Baimė kalbėti nuosavu balsu apie tai, kas tau pačiam iš tiesų rūpi.

- Kapitalizmo žaidimai: daryti tai, už ką daugiau moka. Jūs, regis, jų nežaidžiate. Taip klostosi ar viskas sąmoningai?

- Ir klostosi, ir sąmoningai. Tiesiog tapti milijonieriumi nėra mano gyvenimo tikslas. Įtarčiau, jog tie milijonai - kompleksuotų žmonių, nepasitikinčių savimi ir dėl to jaučiančių diskomfortą, svajonė. Tokiais būdais jie mėgina tiesiog nusipirkti aplinkinių pagarbą. Jei jiems gana tokios pirktos pagarbos, ką gi... O daryti reikia ne tai, už ką daugiau moka, o kas pačiam įdomu ir patinka. Jei už tai dar gauni ir pinigų - valio, taigi viskas tiesiog tobula. 

- Šį klausimą jau esu pateikęs - Giedrai Radvilavičiūtei. Jeigu "Alchemiką" būtų parašęs lietuvis, ar būtų taip išgarsėjęs pasaulyje kaip Paulo Coelho? Jeigu "Valymą" - ne Sofi Oksanen, bet lietuvė?

- Nežinau, sunku prognozuoti. Bent jau P.Coelho atveju - gal ir gerai, kad jis ne lietuvis. Norėčiau, kad Lietuva garsėtų kitokia literatūra. Manau, jei anuomet Antanas Škėma būtų išverstas į anglų kalbą, "Balta drobulė" būtų sėkmingai konkuravusi su reikšmingiausiomis to meto knygomis.
Didelė mažos šalies problema - vertimai. Lietuviai savo unikalia kalba yra vieniši pasaulyje, neskaitant latvių. Gerų vertėjų iš lietuvių kalbos - labai nedaug.   

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka/G.Grajauskas su režisieriumi Algimantu Pociūnu Nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė".

- Naujoji jūsų knyga - "Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį". Leidžia "Tyto alba", lyg vaikams, lyg ir ne: ūkanotasis Albionas, Škotijos kalnai, epigrafai iš "Dubliniečių", "Don Kichoto". Koks čia sumanymas?

- Kadaise, labai seniai, mano jaunylis sūnus Dovydas papriekaištavo: "Tėti, o kodėl tu nerašai pasakų? Vis reikia skaityti visokias svetimas..." Tada kažkaip išsisukau, bet mintyse pasižadėjau parašyti jam kokią pasaką. Galų gale ir parašiau - tik per tą laiką sūnus užaugo. Dabar jam 16, ir jis už mane jau aukštesnis. Groja būgnais ir rašo gerus eilėraščius. Todėl ir pasakos išėjo keistokos - arba labai trenktiems suaugusiesiems, arba labai išmintingiems vaikams.

- Dovydas Grajauskas - kelių šiemetinio "Poetinio Druskininkų rudens" konkursų laureatas. Šešiolikmetis, o jau verčia jus iš poezijos krėslo?

- Dėl jo sėkmės džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Savo premijomis taip niekada nesidžiaugiau. Dėl krėslo - joks gi ne krėslas čia, greičiau jau suolelis. Vietos visiems užteks. Gerų poetų niekada nebūna per daug.

 - Ar jis jau perskaitė užsisakytas "Istorijas..."? 

- Taip, Dovydas buvo vienas pirmųjų skaitytojų - skaitė nuo pat pradžių, atskirais gabaliukais. Jis ne iš plepiųjų, epitetais nesižarsto. Kritikos nesulaukiau, įvertino palankiai. Ir net dėl to "nesvietiškai" ilgo vėlavimo nė žodžio nepasakė...  

- Poezija, esė, romanas, pjesės, muzikavimas grupėse. Belieka pačiam surežisuoti spektaklį ir gal filmą. Būtų "pilna programa".

- Net ir tada iki "pilnos programos" dar liktų sušokti baletą... Darau tai, ką manausi sugebąs. O režisuoti - pašėlusiai sudėtingas amatas. Teko stebėti keleto žinomų režisierių repeticijas, su kai kuriais ir padirbėti kaip dramaturgui. Geras režisierius - ir psichologas, ir strategas, ir dailininkas, ir subtilus tironas. Keleto gundymų iš tų sferų būta, bet sveikas protas nugalėjo.  

- Bet vis daugiau jūsų yra teatre, kiek tik įmanoma Klaipėdoje (nuo Gliukų iki Klaipėdos dramos teatro, kuriame šiuo metu esate literatūros dalies vedėjas). Kodėl?

- Gliukų teatre manęs jau senokai mažiau - Benas Šarka vis labiau tolsta nuo tekstų, linksta į nebylius performansus. Dramos teatre - šiuo metu gana daug, ir tai natūralu. Tai mano darbovietė. Jei reikėtų trumpai apibūdinti, kaip teatre jaučiuosi, atsakyčiau: "Kaip ir visur kitur, nutinka visko, bet bent jau nuobodu tai tikrai nebūna."

- Jūsų mėgstamiausieji mūsų teatre - aktoriai, režisieriai, procesai?

- Nevardysiu - dar, neduokdie, kurį praleisiu, jie jautrūs žmonės... Ir šiaip - bene įdomiausi teatre vis dėlto procesai. Pats vyksmas. Kai tarsi iš nieko daugybės žmonių bendromis pastangomis staiga užgimsta visiškai naujas organizmas, nauja gyvybė - spektaklis. Arba kai aktoriui scenoje ima ir pavyksta tas paprastas stebuklas - nebevaidinti, o tiesiog būti. Dėl šitų akimirkų juos galima tiesiog įsimylėti. Turiu tokių pulkelį - net ne mėgstamiausiųjų, o tiesiog mylimiausiųjų.

- Socialiniuose tinkluose esate. Ką ten veikiate?

- Ką ir visi mirtingieji. Kartais ironizuoju, kartais riejuosi su kokiais indoktrinuotaisiais. Kačiukų nuotraukų netiražuoju, truizmų apie gyvenimo prasmę nerašinėju. Įdomiausia, kad toje virtualybėje susipažinau su keletu žmonių, kuriuos drįsčiau pavadinti bičiuliais. Realiame gyvenime jų taip ir nesu sutikęs.  

- Romane "Erezija" kalbate ir apie skaitymo pavojingumą. Kaip atsirenkate, ką skaityti?

- Klasikinis, patikrintas metodas - iš lūpų į lūpas, iš bičiulių ir patikimų pažįstamų. Tarp skaitančiųjų žinia apie gerą knygą plinta žaibiškai. Jokios recenzijos anei reklaminės akcijos tam neprilygsta. Žinoma, kiekvienam savo - jei ieškote madingų, masiškai skaitomų knygų, šis metodas visiškai netinkamas.

- Rekomenduokite pora knygų.

- Zbigniewo Mentzelio "Visos pasaulio kalbos". Senokai išleista lietuviškai, bet deramai neįvertinta, net nelabai pastebėta. Tokia - nerandu kito žodžio - garbinga knyga. Labai šilta ir labai vyriška. Pats dabar smagiai skaitinėju Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius". Irgi visai drįsčiau rekomenduoti.

Trumpai

Gintaras Grajauskas gimė 1966 metais Kapsuke (dabar Marijampolė). Gyvena ir dirba Klaipėdoje. Mokėsi S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (Džiazo katedra). Dirbo Klaipėdos žiniasklaidoje. Nuo 2008 metų Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. 

Išleido poezijos, eseistikos knygų, romaną, pjesių rinkinį. Jo kūryba nemažai verčiama į kitas kalbas. Zigmo Gėlės (1994), Ievos Simonaitytės (2000), Lietuvos kultūros ministerijos (2003) premijų, "Poezijos pavasario" (2000), "Auksinio scenos kryžiaus" (2008) už geriausią nacionalinės dramaturgijos kūrinį ("Mergaitė, kurios bijojo Dievas") laureatas. Grojo bosine gitara ir dainavo grupėje "Kontrabanda".

Ištrauka

- Toks drakonų etiketas - kad nepasirodytum pernelyg familiarus, pradžioje su svečiu dera bendrauti pirmąja galva, ta, kuri jam iš dešinės. Bet tikriausiai nepagalvojote, kad kitos galvos nebylios?
- Nemanyčiau, būtų nelogiška, - tarė Tenksalotas.
- Visiškai teisingai, - tarė misteris Kaindlis antrąja galva ir toliau tęsė pirmąja. - Tad įsivaizduokite - visos tos devynios galvos mąsto, ir visos kalba. Mes kartais tarpusavyje labai neprastai pasiginčijam, kai niekas nemato. Iki liepsnų spjaudymo.
- Nėra namų be dūmų, - tarė Tenksalotas.
- O Jūs pavydėtinai išprusęs jaunuolis, matau, išmanote netgi drakonų folklorą, - pagyrė misteris Kaindlis. - Bet ginčai dar anaiptol ne pats blogiausias dalykas. Kur kas blogiau, kad visos devynios galvos pasaulį mato skirtingai - skirtingu kampu, iš skirtingų vietų. Todėl mes niekaip negalime susitarti dėl prisiminimų: kai tik pradedam kalbėtis apie kokį neseniai įvykusį nutikimą, staiga paaiškėja, jog visos devynios galvos prisimena visiškai skirtingus dalykus! Nes viena matė viena, o kita - visai ką kita... O devintoji, ta tai apskritai visada viską stebi per atstumą ir amžinai ironizuoja. Todėl aš niekada nieko negaliu nuspręsti iki galo, visada lieka abejonė - o kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, kurios galvos teisybė yra pati teisingiausia?
- Iš tiesų. Net nebūčiau pagalvojęs, kad būti drakonu taip sunku, - pagarbiai tarė riteris Tenksalotas.
- Todėl mes, drakonai, manome, jog nieko tikra apskritai nėra, viskas pasaulyje tėra tik akių dūmimas. Arba, kaip sakė vienas drakonų mąstytojas, viskas yra dūmai.
Misteris Kaindlis giliai užsitraukė pypkę pirmąja galva, o dūmus ironiškai išpūtė devintąja.

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės