Literatūra
Vadi MISERI. Nes tai yra neišvengiama

2012-09-10

Sarah Winman. Kai dievas buvo triušis. Romanas. – V.: Jotema, 2012. – 336 p.

„Apsilaižiau pirštus ir suglamžiau foliją į gniutulą.
- Kaip manote, ar triušis galėtų būti Dievas? – abejingai paklausiau.
- Absoliučiai nėra jokios priežasties, kodėl triušis negalėtų būti Dievas.“ (P. 148)

Tai pirmoji S. Winman knyga, ir, vos pasirodžiusi, ji įkopė į skaitomiausiųjų topus. Kišenėse keletas apdovanojimų, skaitytojų susižavėjimas, triušio kaip geriausio draugo triumfas – kokia šios knygos sėkmės paslaptis? Net mūsuose, kas šiaip nėra visiškai įprasta, „Kai dievas buvo triušis“ labai operatyviai pasirodė knygynų lentynose.

Knygos struktūra nėra kažkuo išskirtinė. Pasakojimas apima gana platų laiko tarpsnį nuo 1968 m. iki 1997 m. Nuo gimimo iki didžiosios rugsėjo 11-osios, kuri ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir pasakojimo protagonistės gyvenime žymi svarbų gyvenimo įvykį. Gal tiksliau jį vadinti atskaitos tašku. Etapas kol stovėjo pasaulio prekybos centras ir etapas po jo. Etapas kol Elė neįsivaizdavo gyvenimo be brolio ir etapas po to. Bet neužbėgsiu už akių.

Pasakojimas plėtojamas pirmu asmeniu. Kalba ji, Elė, iš pradžių vaikas, vėliau kompleksuota moteris. Autorės genialumas justi sakymo konstravime – jo esmė nutylėjimai. Iš tiesų tai senas geras triukas (prisimenat Hičkoką – baisiausia tai, kas nematoma) – nepateikti per daug informacijos. Šis triukas puikiai veikia pateikiant įvykių išklotinę, stiprina realumo jausmą. Atrodo, kad skaitytojas yra veiksmo dalis, mat jam nereikia jokių „p.s.“ ir papildomų išnašų. Neįmanoma nesigrožėti meistrišku triuko naudojimu pristatant veikėjus. Pavyzdžiui, Elės mamą – vienoje scenoje jos rankos, kitoje jos kvapas, kitur šukuosena. Kaip yra pastebėjęs garsusis rašytojas Stephen King, „nepabaigtas“ veikėjo portretas padeda lengviau įsitraukti skaitytojui – paliekama erdvės kūrybingam skaitymui. Per daug smulkmenų gali sukelti atmetimo reakciją, o personažas neatrodys tikras, tuo tarpu kai trūkstamus bruožus pasiūlo paties skaitytojo sąmonė – nekyla dvejonių dėl veikėjo gyvumo. S. Winman, rodos, šią taisyklę išmokusi labai gerai. Dažnai tekste susiduriama su faktu, o jo priežastys, galimi dramatiškos aplinkybės lieka nepaminėtos, kartais lyg tarp kitko išnyrančios gerokai vėliau. Pavyzdžiui, skaitytojas pažins Džindžer, pajus jai simpatiją, vėliau, po daugelio metų, ji vėl pasirodys serganti mirtina liga, bet nebus grįžtama prie to, kada sužinota apie ligą, kaip reagavo Elės šeima ir t.t. Jei nesižavėčiau, tokį pasakojimo būdą pavadinčiau padriku. Bet šįkart žaviuosi, mat tas padrikumas yra „vaikiško“ kalbėjimo ženklas. Juk vaikai faktus vertina pagal savą logiką ir reikšmių hierarchiją.

O apie ką pati knyga? – beveik girdžiu populiariausią klausimą. Nugarėlėje minima tolerancija ir brolio-sesers meilė, kažkurioje užsieninėje apžvalgoje keliamas klausimas „kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms?“. Man kirbėjo mintis apie neišvengiamumą. Aišku, susimąsčiau ir apie toleranciją, bet ne dėl turinio. Knygos paratekstas (anotacija) sufokusavo mano dėmesį ties tuo, ties kuo kitu atveju nebūčiau stabtelėjusi. Anotacija skaitytojus automatiškai palieka „daugumos“ pusėje, Elės šeimą kviesdama traktuoti kaip kažkokius marginalus. Bet, varge, jie savojo amžiaus vaikai! Apskritai, homoseksualinės užuominos šiandien jau tampa norma, ne marginalija. O gilesnis nei vidutinis pasaulio pajautimas (kuo pasižymi Elė)  juk yra privalumas, o ne gėda. Tad susimąsčiau labiau apie tai, kas yra norma kažkam ir kodėl tai turėtų būti norma visiems...

Bet vaduojuosi iš šios deviacijos ir neišvengiamai grįžtu prie neišvengiamumo. Nesvarbu, kokia tavo vaikystė – vis tiek suaugsi. Nepaisant tėvų meilės ar gražios aplinkos  tavo demonai vis tiek tave susiras. Jei nutiks kažkas blogo – žinok, kad kitiems taip pat nutinka negerų dalykų. Nei džiuginantys, nei gniuždantys įvykiai dažniausiai nepraneša apie save. Miršta visi – net žmonės legendos, o jų gyvenimas dingsta kartu su jais. Meilė neišgelbėja nuo mirties. Gyvenimas nepaiso jokių dėsnių – nebent neišvengiamumo (galiausiai ateina mirtis). Ir dievas čia niekuo dėtas. Nes jis galbūt yra triušis. Tiesa, tai – atskira niša interpretacijoms (kas, jei pati galingiausia pasaulio jėga yra ir pati silpniausia? Kiek triušiui rūpi žmonės? ir t.t.).

Apibendrinant, knyga paliko gerą įspūdi. Tiesa, man kažkodėl jautėsi, jog autorė ne visada leido pasakojimui tekėti savo vaga, o jį lenkė pagal save. Du veikėjai jau tikrai stovėjo viena koja anapus, bet S. Winman jų pasigailėjo (panūdo meilikauti auditorijai, mėgstančiai laimingas pabaigas?). Taip tat. Autoriui ne visada galima pernelyg įsijausti su savo tekstu.

„Troškau drauge valgyti raguolius, skaityti sekmadieninius laikraščius, dalytis paskalomis apie savo pažįstamus ir nepažįstamus žmones ir tuo metu vėl klausytis Šv. Baltramiejaus bažnyčios varpų. Bet užvis labiausiai norėjau, kad vėl pagerėtų jos sveikata ir ji pultų į spalvingą londoniško gyvenimo būdravimą. Bet Džindžerei taip ir neteko vėl kur nors išeiti, ir galiausiai jai pasakiau, kad nedaug tepraranda, nes mes tą viską jau darėme, tą viską jau gyvenome, ar ne? Taigi tame nėra daug prasmės“. (P. 222)

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės