Literatūra
Henrikas Algis Čigriejus – savo balsu

2012-08-28

Henrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotraukaRašytojui Henrikui Algiui Čigriejui 2011 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę“. Laureatą kalbino Ramūnas Čičelis.

Ar esate iš tų Nacionalinės premijos laureatų, kuriems reikia kelių mėnesių, kad po gerosios žinios grįžtų į kasdienį gyvenimą? Koks nuoširdus jūsų jausmas, gavus šį apdovanojimą?

Nuo seniausių laikų turiu didelę draugę – abejonę. Kur tik aš, ten ir ji, kur tik aš, ten ir ji. O ji tai dar nešiojasi ir kibirą šalto vandens. Jei kas. Dėl visa ko. Ir štai kai jau norėčiau būti patenkintas, lyg ir atsiranda visokių progų, tai mano draugė iš to kibiro po kaušą, po kaušą... Ant mano pakaušio.

Gal ir gerai, net labai gerai – palydovė man pasiųsta būtent tokia, kokios ir reikia, nes šiaip būčiau kaip koks kalakutas. Ar povas. Na, šių gražuolių reputacija bais abejotina.

Iki šiol maniau, kad tik tomai venclovos gali dėstyti studentams, o po darbo rašyti gerą poeziją. Kaip ilgus metus derėjo šie du veiklos barai?

Turėjau laimės humanitarines disciplinas – etiką, estetiką, kultūros istoriją – dėstyti kryptingo profilio ekonominėje mokykloje, ruošiančioje buhalterius, planuotojus, technologus. Taigi šioje „šiuilėje“ didžiausi „kirviai“ buvo specialybių dėstytojai, aš ten buvau tarsi koks netoliese švyturiuojantis švietėjas, mano kontaktas su auditorija daug jaukesnis ir draugiškesnis. Studentės, kontingentas ten buvo smarkiai moteriškas, negadino nervų man, negadinau ir aš joms. Negražu girtis, bet žinau, kad esu minimas tik geru žodžiu. Per vieną Poezijos pavasarį Šiauliuose tokia linksma buvusi mano paskaitų klausytoja priėjo ir įteikė man laišką, kurį perskaitęs vos vos susivaldžiau neparodydamas ašaros. Laiške ji rašė ne vien savo vardu. Vadinas, ne veltui aš toj mokykloj maišiausi.

Būdamas tokios specializuotos mokyklos dėstytojas, kūrybai galėjau skirti daugiau laiko.

Mano pažintis su jūsų poezija prasidėjo mokyklos suole 1994 m., perskaičius eilėraščių rinkinį „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“. Kaip čia yra dėl to „po laiko“? Ar jau tada buvo po laiko? Ar dabar – jau tikrai po laiko? Juk 2004-aisiais rašėte, kad „viskas dar prieš akis“? Gal veltui tapatinu eilėraščių kalbantįjį su poetu?

Ką gi, laikas juk bėga, visi tai žinom, o kai pasižiūriu į savo „rudens derlių“, tai kaip čia pasakius... Vėlavau su pirmąja knyga, vėlavau su apsakymais. Kažkas lyg ir po laiko, seniai reikėjo tai padaryti. Bet kai žinai, kad knygos turi savo likimą, šypteli ir nedejuoji. Ir nesiaikštini. Ir lepteli – viskas dar prieš akis.

Ko tik žmogus nelepteli, ypač kai esi gerai nusiteikęs. O jei dar ir apynio kvapelio neniekini...

Grįžkime prie jūsų vaikystės. Iš čia savitas jūsų kalbėjimo būdas?

Manau, taip. Mane supo šviesūs ir ramūs žmonės, jų būdas ir jų kalba. O jau paskiau – niekaip negaliu pamiršt profesoriaus Juozo Balčikonio priesako: „Tik įsiklausykit, kaip kalbama jūsų namuos, tik gerai įsiklausykit.“

Kodėl jūsų poezija kyla iš praeities? Ar dabartis pernelyg nepoetiška? Gal tai – būdas pabėgti nuo šiandien tokio populiaraus (ypač kas ketverius metus) siūlomo „šviesaus rytojaus“?

Kai rašai eiles, vis tiek esi šioks toks romantikas. Na, romantikas ne romantikas, toks, kaip čia švelniau pasakius, toks gal savotiškas. O tokiems juk būdinga gręžiotis atgal. Žiūrim atgal – šviesu! Eik tu sau... Betgi visko ten buvo. Visko visko. Kad ir tie patys vokiečių okupacijos metai. Tačiau aš tada buvau dar vaikas, daug kas ėjo pro mane. Nors beveik viską mačiau ir ganėtinai daug supratau, ant mano pečių nieko nepakeliamo tada nebuvo užkrauta. Tik mokinio kuprinėlė ir aritmetikos uždaviniai. Na, tuos tai mes dar...

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė savo „Karo meto dienorašty“, rašydama apie jaunimą, labai taikliai pastebi: „Jiems gyvenimo bedugnė dar visai uždengta arba dar jaunatvės sparnai juos praneša pro tą bedugnę.“

Ir vaikai, ir paaugliai. Karas po karo.

Pokaris buvo baisus, bet ir tada žmonės pagal savo išgales stengėsi būt žmonės. Jų atminimui ir bandau kai ką parašyti. Ir sykiu liudyti.

Ar palaikote ryšius su kraštiečiais? Ar dažnai lankotės gimtosiose vietose? Turbūt tik ten ir nesijaučiate besisvečiuojantis? Ar Vilniuje jūs – svečias? Ar galima kalbėti apie jūsų krašto bendruomenę sostinėje? Pavardykite kelis draugus vilniečius, kilusius iš tų pačių vietų, kaip ir jūs. Kokie ryšiai po tiek metų jus sieja? Ar yra kas nors ypatinga, savita, tik jums būdinga? Kaip jautėtės, kai Romualdas Rakauskas fotografavo jus po Vidugirių kryžiumi?

Keistai išeina – svečias aš jau visur: ir Vidugiriuose – ten sodybos vietoj tik dobilai ar miežiai, ir Vilniuj, kur saulė teka ir leidžiasi ne tose vietose, kur matydavau namie. Pas gimines, žinoma, parvažiuoju, mieli jie man, užsuku į kapines – patys brangiausi jau ten. O čia, Vilniuje, dar irgi turiu saviškių, tai klasės draugė Janutė, mokyklos draugas Bronius. Tas Bronius elektrikas, bet ir baisus knygius. Kartais man net sarmata, kai jis paklausia, ką aš manąs apie tokį ir tokį veikalą. O aš, bra, jo neskaitęs... Suėję smagiai pasišnekam, iš bendrų prisiminimų pasisemiu medžiagos savo apsakymams. Kartais nuvažiuojame aplankyt buvusios lietuvių kalbos mokytojos, dabar gyvenančios už Maišiagalos.

Yra Pasvalio krašto vilniečių bendruomenė. Jos suėjimuose dalyvauju.

O kaip jaučiaus, kai važinėjom su R. Rakausku po Saločių apylinkes? Elegiškai, labai elegiškai.

Na, dar. Kai tik labai įsigeidžiu pasisukiot po savo kraštą, tuoj rašau kokį apsakymą (ar eilėraštį). Mano apsakymų veikėjai gana dažnai turi savo prototipus, paprastai iš žiemių Lietuvos. O kad literatūrinių herojų keliai ne visai sutampa su realių asmenų, davusių impulsą, keliais, kad tie literatūriniai dažniausiai nukeverzoja, kur juos pasiunčia autorius, tai jau čia tokia ne dokumentinio, bet grožinio teksto privilegija. Literatūra – ne protokolai.
Ė, būčiau kad kiek ir pamiršęs: mano apsakymai – tokios mozaikos, vienas akmenėlis iš vieno lauko, kitas iš kito. O dar kitas iš balažin kur esančio.

Literatūros kritikai dažnai pastebi jūsų kūrybos ryšius su Kristijono Donelaičio raštais. Kaip jūs pats žvelgiate į K. Donelaičio palikimą ir įtaką jums? Ar tikrai tai – literatūrinė įtaka? Jus su K. Donelaičiu sieja panašus laiko suvokimas?

K. Donelaitis kaip buvo, taip ir tebėra man didžiausias autoritetas. (Tik, jį cituodamas, privalau būt atidus, visokios paklaidos taip ir tyko, Merfio dėsnis nesnaudžia. Kartais juk ir solistas, mėgstamiausią ariją traukdamas, gali sugauti gaidį). K. Donelaitis mokė mane santūrumo, liepė vengti sentimentalizmo ir nebijot kruopelytės druskos, t. y. humoro. Bet tik kruopelytės.

Henrikas Algis Čigriejus. Romualdo Rakausko nuotrauka

Savo eilėraščių rinkinių „architektūrą“ renčiu metų laikų principu.
Turiu net kelis „Metų“ leidimus, ypač man brangus su V. K. Jonyno medžio raižiniais. O tas su V. Jurkūno iliustracijomis tai suskaitytas suskaitytas (mat skolinu ir mokinukams), bet artimas kaip savi marškiniai.

Jei esu nors kiek vienu ar kitu atžvilgiu pagretinamas su šiuo poetu, jaučiuos nepaprastai pagerbtas. 

Ar tikite, kad poetui eilutes diktuoja Aukštesnioji jėga? Kitaip sakant, noriu klausti, iš ko kyla jūsų poezija?

Kitados vienoj muzikos istorijoj teko aptikti, kad J. Haydnas, paklaustas, iš kur jis sėmęsis įkvėpimo tokiai nuostabiai oratorijai kaip „Pasaulio sukūrimas“, nieko neatsakęs, o tik aukštyn pasižiūrėjęs.

Na, tai suprantama – toks žvilgsnis gal tinka tiems, kurie rašo sakralinius kūrinius, manoji kūryba nepalyginamais mastais kuklesnė ir jau pasaulietiška pasaulietiška, žemiška žemiška. Bet vis tiek. Vis tiek po tuo pačiu Dangum. Su padėka ir pagarba reikėtų ir man ten žvilgtelt.

Ar pasitikite tuo, ką užrašote apimtas poetinio įkvėpimo? Gal eilėraštį ilgai dėliojate, šlifuojate ir jokiais genijų įkvėpimais netikite?

Daugelis mano eilėraščių variantiniai. Mat vis man atrodo, kad galėjau pasakyt kiek kitaip. Kad kitaip bus gražiau. Bus tau.

Su savo eilėraščiais (ir apsakymais) vaikštau. Tiesiogine prasme. Nežinai, kur kas gali šauti į galvą imti ir „pataisyti“? Tik štai bėdelė – ar nenutaisau? Visko gali būti, bet ką padarysi. Taip buvo, taip yra ir taip bus daugybei rašančiųjų. Šis rūpestis neaplenkė net pačių didžiausių, H. Balzacas buvo tiesiog taisymų vergas.

Vieną kitą eilėraštį yra pavykę „iššauti“. Štai kartą tėviškėj košėme alų. Šitoj ceremonijoj dalyvavo ir kaimynas. Ant lėkštelės papjaustyta sūrio, kumpio. Mano tėvas, dėdė Balys, tas kaimynas kalba apie gyvenimą. Ir man geltono alaus pilnos stiklinės staiga priminė storas vaško žvakes. Šokau iš patalpos ir vienu prisėdimu parašiau „Alaus košimą“. Gal ir pusė bėdos.

Etinis ir estetinis poezijos matmuo. Kaip tai dera?

Be etikos nėra estetikos? Kartoju tai ir kartoju, net pačiam nusibodo. Bet ką daryti? Man meninė etika – tai ne eiliuoti ar neeiliuoti taurūs pamokslėliai ar deklaracijos, pagaliau ir ne šiurkštesnio žodžio vengimas, o paprasčiausiai elementarus žmogaus (ne kokio ten dausų paukščio) orumo išlaikymas. Kai chamizmas ir nihilizmas rodo savo ragus net ir mene.

Ar grožis – esminė jūsų gyvenimo ir kūrybos kategorija, santykio su pasauliu principas? Ar grožis – tai formos grakštumas?

Kas yra grožis? Nuo antikos laikų išminčiai laužė galvas, bandydami atsakyti, koks tai fenomenas. Laužia galvas ir po šiai dienai.

Grožio pirmine, tiesiogine prasme pasauly yra, kur nebus, bet ne toks dominuoja. Yra ir kita jo samprata – grožis tai dar ir tiesa. Ir tiesa gal svarbiausia, nors P. Verlaine’as norėjo, kad pirmenybė būtų teikiama grakštumui. Menas turi turėti drąsos pasižiūrėt į gyvenimą tokį, koks jis yra. Jei gyvenimas tau atsuko, atsiprašant, sėdmenis, tai nepieši paukštytės. Tiktai gėrėtis, skonėtis visokiais bjaurumais tikrai nebūtina.

Aš norėjau, kad mano tekstai – ar eiliuoti, ar neeiliuoti – būtų kiek panašūs į namus, į kuriuos kitas žmogus nepabijotų ar nepasidygėtų užsukti.

Reta jūsų savybė – dėmesys, įsijautimas į kitą žmogų. Ką manote apie tą „retumą“?

O, kad taip būtų. Bet va tas grėblys – grėblys vis ne nuo savęs, o į save grėbia.

Ką jums reiškia poetinis balsas – intonaciją, minties svarbą, intymumą?

Man labai svarbu mintis.

Poezijos ir prozos rašymas – kur brėžtumėte skirties liniją?

Ta mano poezija gana proziška, o į prozą bandau įpilt kiek poezijos. Nesakau – vandenėlio, geriau – biržietiško alaus. Juozas Aputis, tas tai buvo didelis poezijos meistras prozoje.

Jūsų kūrybos juokas. Koks jis – lūpų kampučiais, ironiškas, autoironiškas ar sarkastiškas? O gal yra koks nors specialus čigriejiškas juokas, apie kurį ir tegali sužinoti, perskaitęs jūsų eiles arba noveles?

Juokas, kaip žinom, dalykas rimtas. Netgi labai. Štai vaizdelis: lietuvis Rygoj, nusipirkęs pyrago, tuoj perka ir duonos, kad turėtų kuo užsikąsti, vienas pyragas jam gi per skanus. Kai dabar kiek atidžiau pasikuičiu atminty, suprantu: čia ne latviai, ne rygiečiai taip patraukdavo „leišį“ per dantį, čia mes patys, patys šitaip apie save. Tai mūsų autoironija, tokios ir aš, matyt, atsinešęs iš savo krašto. Autoironija yra autoironija – savęs per daug skaudžiai neužkabinsi, ką čia – tokį savą, tokį sau pačiam artimą...

Norėčiau kitų savo juoku nei gyvenime, nei kūryboje neužgauti. O tai labai greita. Deja, ne visada man pavykdavo laiku sulaikyt ir liežuvį, ir plunksną. Deja. Ko turėčiau atsiprašyt, dabar sunku čia išvardyt, noriu tik šūktelt: „Mieli žmonės, labai nepykit ant šalaputrio.“

Nedaug šiais laikais žmonių, kurie šypsodamiesi žvelgia į gyvenimą, kurių neutrali veido išraiška būtų su šypsena. Iš kur jumyse tas geras „užtaisas“?

Sakote „geras užtaisas“, ačiū už tokį vertinimą, tikrai ačiū, bet manau, kad gerokai perdedat.

Ačiū už pokalbį.

 

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės