Literatūra
Rita Gudėnaitė-Špokauskienė. Humanitaro portretas interneto vartotojų akimis

2012-08-06

Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą šių metų akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“.

Internetas yra viena iš socialinių bendravimo formų, tiesa, kartais aštresnė ir galbūt tam tikrais atvejais, egzistuojant anonimiškumui, labiau kritiška ir atviresnė. Virtualus pasaulis nėra realaus pasaulio kopija, nors kartais gali susidaryti įspūdis, jog visas pasaulis susispietęs būtent ten. Poreikį kalbėti šia tema išprovokavo komiškas nutikimas – kartą vieną žmogų stipriai prajuokinau pasakiusi, jog važiuoju į biblioteką literatūros. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl noriu gaišinti savo laiką, juk viskas, anot jo, sudėta į internetą, be to, nejaugi dar yra žmonių „sėdinčių“ bibliotekose?..

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Taigi, konservatyvaus humanitaro ir, kaip neretai priduriama – „menininko“ įvaizdis, pirmiausia sukuriamas realybėje. Tačiau būtent dėl publikos anonimiškumo galima kelti prielaidą, jog nuomonė apie humanitarus gali būti atviresnė. Pirmas įspūdis yra toks: skaitant analitiką, įvairiausius straipsnius šia tema, (kuriuos dažniausiai patys humanitarai ir rašo), humanitaro portretas atrodo graudžiai, – jis nuolat „skriaudžiamas“ ir neįvertinamas. Na, o po masinės žiniasklaidos straipsniais apie stojamuosius ar apie populiariausias specialybes, didelė dalis interneto komentatorių humanitarą piešia kaip būsimą bedarbį, tinginį ar nelabai reikalingos profesijos atstovą.

Pirmiausia derėtų pasvarstyti kodėl pats humanitaras nedrąsiai mindžikuoja masinės komunikacijos užribyje ir jaučiasi neįvertintoji visuomenės dalis?.. Laisvas literatūros kritiko žodis, patekęs į populiariosios literatūros lauką, kur egzistuoja savi rinkos dėsniai, tarsi tampa nesuplanuota kliūtimi. Deja, bet kryptingas literatūrologo, kuriam uždėta senamadiško funkcionieriaus etiketė, nureikšminimas ar net pasipiktinimas juo deklaruojamas akivaizdžiai. Vienas iš vaizdingesnių knygų rinkos uzurpavimo pavyzdžių yra Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ atvejis, kai Lietuvos ryto žurnalistas Vilis Normantas straipsniu „Lietuvos rašytojų genocidas už jūsų pinigus“[1] išreiškia savo panieką Brigitai Speičytei dėl recenzijos „Literatūroje ir mene“ („Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum“, „Literatūra ir menas“, 2009). Normantas kritikę vadina „logifile“, kitus literatūros kritikus – puolėjais, akademiniais padugnėmis, jų kritiką – „(tual)elitine“ kritika, „dvokiančia srutų papila“, nors recenzija nebuvo nei užgauli, nei žeminanti, priešingai – greičiau teigiama. Rimantas Kmita reaguoja[2]: „Tiek daug triukšmo dėl nieko“ ir situaciją apnuogina vienu taikliu sakiniu: „Lietuvos ryto žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė išleido romaną Silva rerum, o šio kūrinio reklama užsiėmė ir Lietuvos rytas“.

Sutinku su Kmitos nuomone, kad žiniasklaidoje reiškiasi tokie asmenys, nė nesuvokiantys apie ką rašo ir kovojantys „už teisybę“ siekiant „demonizuoti visus kritikus, iškoneveikti, gal pabūgs ir užsičiaups“. Masinės kultūros normalizavimą ir literatūros kritiko nureikšminimą rodo ir tai, kad jo vietą užėmė (būtent virtualioje aplinkoje) su leidyklomis bendradarbiaujantys apžvalgininkai, vadybininkai, tinklaraštininkai, rašantys reklamines anotacijas ir recenzijas.

Taigi, plačiajai visuomenei susidaro įspūdis, jog humanitaras mokslininkas suprantamas tik siaurai grupei žmonių, o ir dėl to humanitariniai mokslai tampa netgi poreikio svarstymo objektu. Tai beveik nestebina, juk šie laikai istorijos vadovėliuose pasižymės ne tik civilizacijos augimu, bet ir jos pertekliaus kanonizavimu; kaip konvejerinė, standartinio ir riboto mąstymo epocha. Kažin ar įmanoma surasti būdų pamatuoti humanitarinio mokslo rezultatus, taip kaip kai kurių kitų mokslų rezultatus ir ar įmanoma humanitarui surasti būdų norint įrodyti, kad jo mokslas svarbus?.. (Nors vien tai, kad reikia įrodinėti yra labai keista...). Humanitaro reikalingumo klausimas sklando visur – štai šių metų pavasarį kultūros ministras Arūnas Gelūnas pasakojo, kad frakcija skundėsi jo beprasmiškumu: „jeigu jis negeneruoja pinigų, partijai jokios naudos“. Gelūnas aktyviai interneto plotmėje kalba apie visuomenės skurdumą, o pasak jo, politikoje vyraujantis pragmatizmas yra skurdžios visuomenės požymis.

Humanitarinių mokslų nuvertinimas ne kaip apskritai humanistikos nuvertinimas, o kaip švietimo sistemos yda matoma ir masinės žiniasklaidos komentaruose. Antai slapyvardžiu „humanitaras“ pasirašęs asmuo teigia, kad ir pats būdamas humanitaru siūlo uždaryti šitas „šaraškino kontoras“, „profesines mokyklas“, nes gėda bendrauti su kolegomis užsienyje. Na, o kitas komentatorius rėžia, kad Lietuvoje humanitarinius mokslus diskreditavo asocialūs menininkai ir tokie leidiniai kaip „litmenis“, nes jie nuvertino humanitarą kaip išminties kupiną žmogų, o išreklamavo „šizoidą“.

Virtualybėje susidaro įspūdis, jog humanitariniai mokslai yra kažkas ne itin reikalingo visuomenei. Menotyrininkai, istorikai, filologai, filosofai ir kt. humanitarai anot komentatorių po straipsniais apie humanitarus neretai tapatinami su socialiniais mokslais, o jei pataikoma, jų reikalingumas labai retai pateisinamas – štai literatūrologai laikomi „diplomuotais knygų skaitytojais“ darbo biržoje, kurie nėra reikalingi, nes „visi tie „klasikai“ rašę apie kaimą ir mėšlą yra išnagrinėti kiaurai“; arba jie sugretinami su rašytojais (vėlgi „menininko“ etiketės gajumas!), kurie anot vieno komentatoriaus nestudijavo jokių „literatūrologijų, filosofijų“.

Požiūris, kad, humanitariniai mokslai yra pseudomokslai, suprantamas, nes ir naujienų portaluose „mokslo skiltyse“ nėra nieko panašaus į humanitarinį mokslą, – mokslas apskritai yra paverčiamas kosmoso tyrinėjimais su retkarčiais pasirodančiu straipsniu apie globalinį atšilimą ar tokiomis „įdomybėmis“ kaip Kanados mokslininkai išmokė muses skaičiuoti.

Įdomu ir tai, kad patys humanitarai patys sau kiša pagalius į ratus, arba nežino apie ką kalba, todėl tokiais atvejais tenka pritarti tokiam komentarui, kuris teigia, jog problema yra ne pačiuose socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, o žmonių požiūryje – arba trumpai tariant motyvacijos nebuvime. Kęstas Kirtiklis straipsnyje „Apie berniuką ir jo reikšmę“ užsimena[3] apie tai, apie paprasčiausiai neįgalius humanitariniams mokslams, kuriems ir „prisireikė garsiausia rėkti apie tai, kad mes maži, silpni, tegalintys vien gintis nuo galingesnių grobuoniškų užsieninių mokslinių tendencijų, kad disertacijų rašymas kitomis kalbomis yra paikystė, o vienintelė (!!!) humanitarinių mokslų užduotis – ginti lietuvybę...“.

Puikiai tokią situaciją iliustruoja „nehumanitaro“ vardu pasirašinėjantis žmogus, kurio komentarai ne tik sąmoningi ir logiški, bet ir taiklūs, primenantys ne vieną su humanitariniais mokslais susijusią problemą. Humanitarinių mokslų studentai baigę studijas išdidžiai pareiškia, jog jie yra kažkokia privilegijuota klasė, kuri „mąsto“. Tačiau prisimenant kasmetinius stojamųjų sąrašus, teisybės dėlei nereikėtų nutylėti – būsimieji studentai iš tiesų retai kada svajoja tapti lietuvių kalbos mokytoju ar filosofu ir gerai jei įstoję pradeda tuo žavėtis, bet dažniau būna taip, kad progai pasitaikius jie bėga dirbti į banką, o ne į kokią nors kultūros įstaigą.

Taigi, dalis interneto vartotojų mano, kad studentais baigę humanitarinius mokslus gali būti arba bedarbiai, arba senamadiški, lopytais švarkais keistuoliai Lietuvių kalbos institute. Galbūt todėl ir tas humanitaro portretas toks – pilstančio iš tuščio į kiaurą taisyklinga kalba bibliotekose, ne dėl to, kad tie kiti nežino koks iš tiesų yra humanitaras, o todėl, kad apsikritai nesupranta kas yra toji humanistika, nematerialaus turto siekimas ir elementariai tariant – dvasinė savišvieta. Ir nenupieši to kitokio humanitaro portreto tik pasitelkiant kokius nors ryšius su visuomene... Tiesiog yra sąmoningi žmonės, nepriklausomai nuo specialybės ir atvirkščiai.

Ir visada smagu virtualioje aplinkoje pamatyti jaunuosius kolegas[4], kurie gina savo profesiją ir kalba apie ją plačiajai visuomenei, gaila, kad tik tokiame specifiniame „Bernardinai.lt“ tinklalapyje. Ir nors Saulius Vasiliauskas kalba apie savo patirtį renkantis specialybę ir visuomenės spaudimą nesirinkti to, ką jau buvo išsirinkęs, jis iš tiesų kalba apie seniai visiems žinomus dalykus, kuriuos nuolat reikia prisiminti – reikia būti tuo, kuo iš tiesų esi arba link ko labiausiai traukia tavoji širdis... Na, o „nehumanitaras“, pats duoną valgantis iš tiksliųjų mokslų, yra įsitikinęs, kad teiginį, jog humanitarų yra per daug gali atsakyti tik absoliučiai kvailas ir neišprusęs žmogus.

[1] Normanas Vilis, „Lietuvos rašytojų genocidas už jūsų pinigus“ Prieiga per internetą.

[2] Rimantas Kmita, „Kaip pažemintieji su rašytojų genocidu kovoja“. Prieiga per internetą.

[3] Kęstas Kirtiklis, „Apie berniuką ir jo reikšmę“. Prieiga per internetą.

[4] Jaunojo lituanisto laiškas abiturientams: ar lietuvių filologija vertinga šiandien? Saulius Vasiliauskas. Prieiga per internetą

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės