Literatūra
Auksiniai unguriai, arba rašytojo Otos Pavelo gyvenimas ir epocha

2012-06-21

Ota Pavelas  (tikroji pavardė Ota Popperis, 1930–1973) – talentingas čekų  pasakotojas, rašytojas, šiuolaikinės sporto žurnalistikos pradininkas. Siūlome pagal Čekijos radijo reportažą Jūratės Dzermeikaitės parengtą tekstą apie šį kūrėją.

Šiandien mūsų akiratyje – čekų žurnalisto ir rašytojo Otos Pavelo knyga „Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis“ („Tyto alba“, 2012, iš čekų kalbos vertė Vytas Dekšnys), paremta rašytojo asmenine patirtimi, be to, viena originaliausių kada nors parašytų knygų, kurios veikėjai humoro ir tragizmo samplaika nenusileidžia šauniajam kareiviui Šveikui.

Ota Pavelas – lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas rašytojas, kurio likimą ir kūrybą galima lyginti su jo kraštiečio – Jaroslavo Hašeko. Jo istorijos apie vaikystę, žūklę, sporto asus ne kartą ekranizuotos.

Ota Pavelas gimė 1930 m. žydų ūkininkų Leo ir Herminos Popperių šeimoje, augo kartu su dviem broliais – Jiri ir Hugo. Jo tėvas prekiavo dulkių siurbliais: savo laiku Leo Popperis buvo sėkmingiausias „Electrolux“ siurblių pardavėjas Čekoslovakijoje, o paskui tapo geriausiu pardavimų agentu visame pasaulyje. Apsakyme, pavadintame „Švedijos tarnyboje“, Ota aprašė kuklią tėvo verslo pradžią:

Tai nutiko netrukus po to, kai tėvelis buvo priimtas dirbti bandomajam laikotarpiui į firmos Electrolux filialą Pilzene ir jam buvo nedrąsiai patikėtas vienas dulkių siurblys medinėje dėžėje. Negavęs jokių dienpinigių, jis pėsčiomis nukulniavo su ta dėže iki Rokicanų, nes neturėjo pinigų traukiniui. Dvi valandas išstovėjo Rokicanų aikštėje, kol ryžosi aplankyti pirmąjį klientą ir ištarti atmintinai išmoktą sakinį, kurį kartojo visą kelią nuo pat Pilzeno:

– Atstovauju firmai Electrolux ir parduodu dulkių siurblius su ženklu Made in Sweden.

Tas ponas ne tik neišvijo tėvelio lauk, bet ir nusipirko vieną siurblį. Tą pačią dieną tėvelis Rokicanuose pardavė keturis dulkių siurblius, ir naujokui tai buvo puikus pasiekimas, nes žmonės per šimtus metų buvo pripratę prie šluotų ir šepečių, o dulkių siurblį už du tūkstančius laikė velnio išmone ir visiškai nereikalinga prabanga.

Hugo, vyresnysis Otos brolis pasakojo, kad dėl tėvo darbo šeimai teko dažnai kraustytis. Vaikystė buvo gana rami, bet karas viską apvertė aukštyn kojom. „Karas labai paveikė mūsų šeimos gyvenimą. 1939 metais mums buvo uždrausta eiti į mokyklą ir liepta sėdėti namie. Tada į Prahą persikėlė apie 20 tūkstančių vokiečių, ir žydai turėjo perleisti jiems savo namus. Pirmiausia persikėlėm į Josefovą, Prahos žydų kvartalą. Po pirmųjų žydų išvežimų buvome priversti išvykti iš sostinės ir persikėlėme į senelių namą Buštehrade. Kaip suprantate, tuo metu gyvenimas buvo nelengvas. Vokiečiai išdalijo maisto talonus, bet mūsų šeima negavo nė vieno, o juk bėgdami iš sostinės palikome visą mantą. 1943 metais vasario 15 d. mudu su Jirka buvome išsiųsti į koncentracijos stovyklą Terezyne. Ota liko su tėvais. Netrukus tėvas taip pat buvo išsiųstas į Terezyną ir grįžo iš ten tik 1945 metais, karui pasibaigus.“

Ota savo knygose dažnai rašo apie tuos laikus. Vienas garsiausių šia tema parašytų apsakymų – „Puikiųjų stirninų mirtis“. Apsakyme jis pasakoja, kaip jo tėvas rizikavo gyvybe, kad į Terezyno konclagerį išsiunčiami vaikai paskutinįkart galėtų pavalgyti mėsos.

Trečiaisiais karo metais mano broliams Hugui ir Jirkai buvo nurodyta vykti į koncentracijos stovyklą, ir tėvelis namie pareiškė:

– Berniukams reikia prieš išvykstant iki soties prisivalgyti mėsos. Atvešiu dar žuvies.

Tėveliui buvo leidžiama dviračiu važiuoti tik į darbą, jis be leidimo negalėjo išeiti iš namų, o juo labiau buvo draudžiama žvejoti, nes gyveno ne Rivjeroje, o protektorate, kas dieną stebimas policijos ir gestapo. Nuėjo pas geriausią draugą Buštehrade gydytoją Kvidą Jeržabeką, o šis parašė, kad jis serga ir negali eiti dirbti į šachtą. Kvidas nė nenumanė, kad tėvelis ketina savaitgaliui iškeliauti už Kršivoklato pilies.

Tėvelis išėjo iš mūsų namų Buštehrade be žvaigždės, nusiardė ją ir įsidėjo į kišenę, pasikabino ant dviračio kuprinę, maišus ir suneriamąją talpyklą unguriams. Mamytė vis bambėjo, kad jau pakaks tų išmonių. Dar tą pačią naktį tėvelis jau mynė per Žehrovicus ir Lanus, o danguje švietė visai ne tokios žvaigždės kaip ta kišenėje su užrašu JUDE. Mąstė apie viską, kas tik įmanoma, ir apie tai, koks painus ir niekam tikęs šis pasaulis: dar neseniai važiavo šiuo keliu kaip ponas amerikietišku biuiku, o dabar velkasi išklerusiu dviračiu palei skardį tarsi koks nuskuręs žydelis. Nusileido serpantinais į Kršivoklatą, prie Višniovkos vėl užsivedė dviratį į kalną ir toliau mynė palei Berounką, kur kaip ir prieš daugelį metų iš lydekų duburių kilo putos, lygiai kaip kadaise kliokė srovė ir per plentą į kalnelį šliaužė gyvatės.

Po karo Otos tėvas ir broliai grįžo iš Terezyno. Šeima pakeitė pavardę – iš Popperių tapo Pavelais. 1949 m. Ota tapo Čekoslovakijos nacionalinio radijo sporto žurnalistu. Šį darbą jam padėjo susirasti jo bičiulis rašytojas Arnoštas Lustigas. Dirbdamas radijuje Ota susidraugavo su daugybe sportininkų ir galėjo pasotinti savo aistrą sportui. Radijuje dirbo iki 1952-ųjų, kai buvo pašauktas į armiją. Vėliau, kai Čekoslovakijos nacionalinis radijo ėmė iš jo interviu, Ota paaiškino, kodėl jam taip patiko dirbti sporto žurnalistu:

„Man atrodo, kad aš suprantu sportą, nes pats buvau atletiškas ir daug sportavau, žaidžiau ledo ritulį „Spartos“ komandoje, o per karą priklausiau Buštehrado futbolo komandai.“

Dirbdamas žurnalistu Ota parašė daug istorijų apie pažinotus sportininkus ir sporto įvykius, kuriuos matė savo akimis. Bet ruošdamas vieną sporto reportažą patyrė pirmąjį maniakinės depresijos – ligos, kuri jį kankino visą likusį gyvenimą, – priepuolį. Tai atsitiko 1964 m. Austrijoje, Insbruke, per Žiemos olimpines žaidynes. Ota dingo ir dauguma čekų kolegų pamanė, kad jis emigravo. Šeima ir draugai galiausiai rado jį psichiatrijos ligoninėje. Hugo Pavelas papasakojo, kaip tai nutiko:

„1964 m. Ota dirbo sporto žinių redaktoriumi. Tąkart Insbruke įvyko konfliktas, ir čekų ledo ritulio rinktinė užėmė trečią vietą. Ota atėjo į ledo ritulininkų rūbinę ir pasakė, kad bronzos medaliai – ne taip jau ir blogai. Vienas ledo ritulininkas aprėkė jį: „Žyde, eik pakvėpuoti dujomis“  (šią frazę galima suprasti dvejopai: „Žyde, dar pašnekėk!“ arba „Žyde, eik pakvėpuoti dujomis“). Šie žodžiai Otą taip sukrėtė, kad jam ėmė vaidentis Hitleris, Eichmannas ir Kaltenbrunneris. Šluodami viską savo kelyje, grįžo vaikystės košmarai – jį ištiko pirmasis maniakinės depresijos priepuolis. Ota pabėgo į kalnus ir padegė kažkieno tvartą, tiesa, gyvulius išgelbėjo. Austrų policija suradusi jį uždarė į psichiatrijos ligoninę.“

Per devynerius metus – nuo 1964 m. iki savo mirties – Ota dėl paūmėjusios depresijos buvo hospitalizuotas dar 16 kartų. Tačiau būtent per šiuos metus buvo išleistos visos jo knygos, sulaukusios kritikų pripažinimo. Paskutinė rašytojo knyga „Kaip aš sutikau žuvis“ – pasakojimų apie žvejybą rinkinys. Ota nuo vaikystės mėgo žvejoti, tai buvo jo hobis. Paskutiniais metais prisiminimai apie vietas, kur vaikystėje mėgo žvejoti, tapo labai svarbūs, nes tik tokiomis akimirkomis jį užplūsdavo ramybė.

Čekų aktorius Janas Werichas kartą pasakė, kad jeigu Ota Pavelas būtų rašęs angliškai, visas pasaulis būtų jam po kojomis.

Ištrauka iš vieno pasakojimų apie mėgstamiausią Otos užsiėmimą – žvejybą:

Dangus pratrūko ir iš jo pasipylė tamsa. Pamaniau: šventieji ateina! Nematomi dangaus šauliai laidė į mišką ir upę žaibus. Kažkas daužė varines lėkštes. Iš dangaus kliokė vanduo. Upė suputojo, vandens paviršiuje iškilo burbulai sulig kumščiais. Linko medžiai, ėmiau būgštauti, kad nelūžtų ir neišgriūtų.

Kažkur suklego paukštis.

Staiga man šovė į galvą patikrinti meškerę. Ramybės kaip nebūta, valas skendo įnirtusioje upėje, tarsi kas nors vandenyje godžiai jį rytų. Tai žuvis sprunka su masalu! Kita meškerė timpčiojo lyg senelio Novako mums paliktos pompos rankena. Pribėgau ir pagriebiau meškerę, kad nelūžtų nuo svorio. Išniro tamsi ungurio galva. Per žolę nuvilkau jį iki to vandens priplūdusio plyšio. Numoviau nuo kabliuko ir įmečiau jį į vandenį, iš ten jau nepaspruks. Nubėgau prie kitos meškerės ir užkirtau. Vėl ungurys! Partempiau jį į krantą ir, pakibusį ant stipraus valo, švystelėjau ant žolės. Tiesiog pats įpuolė į tą angą. Vėl parišau kabliuką, paskui kitą. Iš jaudulio virpėjo rankos, vanduo tekėjo per veidą. Trečias ungurys. Ketvirtas – jau auksinis. Šios akimirkos laukiau daugybę metų.

Ėjo – ėjo auksiniai unguriai!

Vienas užkibo pačiame upės dugne. Vlkų Pepykas, atskuodęs iš Luho ir viską pamatęs, nubėgo valties. Sėdėjau prie didžiosios meškerės ir laukiau, sugaišau jau gal dvidešimt minučių. Dabar nevalia prarasti nei akimirkos. Dugnu tikriausiai plaukia ištisi pulkai. Pakilo nuo dugno lyg antilopių bandos. Aptikę mano jauką, tučtuojau griebė jį tarsi vištos slieką. Galbūt baiminosi, kad ateina pasaulio pabaiga. Galbūt ta pabaiga jau buvo atėjusi, bet kokios nors galios jai sukliudė.

Septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas.

Niekas netrunka amžinai. Nei grožis, nei džiaugsmas, nei skausmas. Dangus užsitraukė mėlynu šilku, geltonai suspindo saulutė. Audra baigėsi, unguriai pradingo.

Ar tai – ne iliuzija?

Ar man neprisisapnavo?

Stovėjau prie plyšio, jame plaukiojo unguriai. Nei per daug dideli, nei maži. Patys tie. Auksiniai unguriai egzistuoja. Sumečiau juos į maišą ir nuskuodžiau per čiobreliais apžėlusią kalvą. Prošekas stovėjo prie slenksčio, suko karininko ūsą ir šypsojosi tarsi lapė.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

www.radio.cz

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės