Literatūra
Poetas Kęstutis Navakas: „Esu nuotykių ieškotojas“

2012-06-18

Šis tekstas yra iš tinklalapyje Kamane.lt viešinto pokalbių ciklo „Rašytojus kalbina VDU Literatūros ir spaudos pirmojo kurso magistrantės“.
Su poetu Kęstučiu Navaku kalbasi Vaida Pečelionytė.

Kauno poeto, eseisto, kritiko, Nacionalinės premijos laureato KĘSTUČIO NAVAKO pristatyti nereikia. Rašytojas teigia, kad kūryba parodo jį tokį, kokio dar niekas nepažinojo, ir priverčia rasti tai, ko dar nėra radęs. K. Navakas kūrybą laiko didžiausiu nuotykiu. Net ir šis pokalbis yra nuotykis.

Kęstutis Navakas. Zenekos nuotrauka

Esate pristatomas kaip poetas, eseistas, literatūros pokštininkas, kritikas, vertėjas. Ar galima Jus įvardinti vienu žodžiu? Kaip pats save apibūdintumėte?

Galima įvardinti dviem žodžiais: nuotykių ieškotojas. Kai kas jų ieško svetimuose miestuose ar gyvenimuose, kai kas džiunglėse ar jūrmarių gelmėse, aš – baltame popieriaus lape. Tas lapas – tai magiškasis veidrodis, parodantis mane tokį, kokio dar nepažįstu, ir priverčiantis rasti tai, ko dar nesu radęs. O tai ir yra didžiausi nuotykiai, d’Artanjanas čia tikrai turėtų ko pavydėti. Esu pernelyg lengvabūdis, kad dirbčiau sistemingai ir kryptingai, o kuo mažiau krypčių esi sau numatęs, tuo daugiau galimybių rasti dvasios vietas, kuriose niekad nesilankei. Net ir tos vietos, iš kurių bėgi neatsisukdamas, irgi kažką duoda ir laikytinos nuotykiu.

Rašėte poeziją, tačiau 2005 m. išleista esė rinktinė „Gero gyvenimo kronikos“, 2008 m. – „Du lagaminai sniego“. Kaip ir kodėl pasukote į prozą? Kuris žanras Jums artimesnis?

Anot žinomo posakio, geri visi žanrai, išskyrus nuobodų. Man patinka visa literatūra, išskyrus prastą. Žanrai čia visai nesvarbūs. O jei viskas patinka, norisi viską ir išbandyti, nes tik rašydamas pajunti vidinius žanrų mechanizmus, subtilumus, panašumus ir skirtumus. Eilėraščiu galima pasakyti vienus dalykus, esė – kitus, pjese – dar kitus. Tai panašu į kitų kalbų mokymąsi, –  vien tam, kad prakalbintum savyje dar kažką, kas šiaip tylėtų. Poezija man – aukščiausia literatūros forma, galinti viena eilute pasakyti tai, kam prozininkui prireiktų romano. Bet tą eilutę parašyti labai sunku. Romaną lengviau.

Kaip manote, kokią vietą šiuolaikinėje literatūroje užima poezija?

Manau, kad pačią svarbiausią. Man nesvarbi literatūros statistika, nesvarbu, ar poeziją skaito dešimt žmonių, ar milijonas, nuo to jos vieta literatūros hierarchijoje nesikeičia. Jei šiandienėje visuomenėje poeziją skaito labai mažai žmonių, tai liudija ne poezijos, o visuomenės krizę. Tačiau visuomenė mane nelabai domina, net abejoju, ar ji apskritai egzistuoja. O žmonės, skaitantys D. Kajoką, A. A. Jonyną, net ir mane patį – egzistuoja tikrai. Esu tokių sutikęs.

Kaip Jums kyla noras kurti? Iš kur semiatės idėjų? Galbūt turite autoritetų, į kuriuos lygiuojatės?

Galėčiau sakyti, kad idėjų semiuosi iš sapnų, kai kuriuos savo tekstus būtent taip ir vadinu. Tik sapnu laikau ne vien tai, ką patiriu miegodamas, bet ir tas būsenas, kai įprastinė realybė daugiau ar mažiau atsitraukia, priežastiniai ryšiai, įpročiai ir išmokti judesiai nebeatrodo tokie visagaliai, daiktų ir reiškinių kontūrai vidinės akies kamputyje švelniai susilieja. Tai ir yra akimirkos, kai pasaulis gali tilpti į vieną eilutę. Poezija (o ji mano kūryboje yra substancialiausia, visi kiti žanrai – išvestiniai) ir yra savotiškas sapnas. Arba – mes esame jos sapnai. Autoritetų, žinoma, turiu, bet kuriant jie man – jokie autoritetai.

Esate dirbęs Lietuvos televizijoje, vėliau ėmėte gyventi tik „iš rašymo“. Kas Jums yra kūryba – darbas ar malonumas?

Dirbti niekad nemėgau ir niekad nemėgsiu. Nebent tas darbas iš esmės būtų malonumas, kaip, tarkim, kūryba. Žinoma, kad pragyvenčiau, tenka parašyti daugybę nebūtinai iš vidaus kylančių tekstų. Bet stengiuosi rašydamas nenuobodžiauti, kad nebūtų nuobodu ir skaitytojui. Yra manančių, kad malonumas paviršutinis, o nuobodulys – gilus. Ne visada taip. Bet jei tas nuobodulys iš tiesų gilus, jis man irgi yra malonumas.

Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinius rašytojus? Kieno kūryba Jus labiausiai žavi, jaudina, o galbūt piktina?

Turbūt klausiate apie šiuolaikinius lietuvių rašytojus. Na, rašytojai kaip rašytojai, sunku būtų ir iškelti juos į padanges, ir nutrenkti į pragarus. Šiandieninis literatūros procesas man įdomus: turiu ir kuo žavėtis, ir kuo piktintis, o abi šios emocijos skatina gyvybines jėgas. Pavardžių neminėsiu – visos tos pačios minimos kur bežvelgsi. Ir tos, kurios žavi, ir tos, kurios piktina. Kartais tas pats autorius ir žavi, ir piktina. Ir gerai, kad taip.

Ar domitės, kas yra rašoma apie Jus? Kokius keisčiausius gandus esate girdėjęs apie save?

Žinoma, domiuosi. Jei nesidomėčiau, nebūtų jokios prasmės spausdinti savo kūrybą, užtektų padėti ją į stalčių. Man įdomu, kaip žmonės perskaito mano tekstus, ypač jei jų žvilgsnis yra profesionalus. Bet nepasakyčiau, kad tos nuomonės ar recenzijos kaip nors veiktų mano kūrinius. Gerbiu recenzentų nuomones, bet niekada į jas neatsižvelgiu. Gandų apie mane yra nemažai, gal neminėsiu kokių. Šiaip ar taip, gandai – viena kūrybos formų, tad tegu žmonės kuria toliau.

Jūsų eseistikos knygose (ypač „Gero gyvenimo kronikos“) vaizduojamos įvairios vietovės. Pagrindinė – Kaunas. Į šį miestą atvykote būdamas aštuonerių. Koks buvo Kaunas tuo metu ir kaip jis pasikeitė?

Aštuonerių metų vaikas vargu ar gali adekvačiai įvertinti miestą, tuo labiau palyginti jį su šiandieniniu. Tai buvo R. Kalantos laikų Kaunas. Apie jį ir tuo metu vykusias pervartas nemažai rašyta. Miestas man pradėjo vertis apie 1978-uosius, su visais jo hipiais, „spekuliantais“, vinilinių plokštelių kolekcionieriais, išlikusiais smetoninio Kauno liudininkais ir kitais neoficialaus gyvenimo reprezentantais. Tai buvo mielas, laisvas ir daug užslėptos potencijos turintis miestas. Dabar jis man mažiau įdomus, nes viskas tapo vieša, o legalūs dalykai visada mažiau įdomūs. Tačiau grįžti į laikus, kai laisva dvasia buvo nelegali, tikrai nenorėčiau.

Kokios aprašomos Kauno vietos Jums reikšmingiausios? Kurios vietos padeda prisiminti to meto bohemos gyvenimą?

Panašu, kad reikšmingiausia Kauno vieta man yra mano paties palėpė, kurią aprašau daugelyje tekstų ir iš kurios, kaip iš gaisrinės bokšto, stebiu, ar kas nors kur nors nedega. Iš jos visų pirma matytųsi Žaliakalnis – svarbiausias man Kauno rajonas. Po to – centras, senamiestis ir t. t. Esu apvaikščiojęs visą Kauną ir daug kur turiu mėgstamų vietų. O anų laikų bohemos gyvenimui svarbios buvo asmeninės erdvės: studijos, dirbtuvės, poetų virtuvės bei mansardos, keletas kavinių, kurios buvo tik pusiau viešos, nes mūsų kompanijos jas švelniai „privatizuodavo“. Visa ta dvasinė-boheminė topografija ir teliko atminty, nes daug kas pasikeitė ir dabar pilnas miestas nepažįstamų žmonių, gyvenančių jau visai kitaip.

Kaip manote,  kokią įtaką daro gyvenamoji vieta žmogui?

Jei gyvenamoji vieta būtų reitinguojama pagal „gyvenimo kokybę“ ir turėtų kūrėjo raidai lemiamos įtakos, Paryžiuje gyventų vieni genijai, o Joniškyje – vieni debilai. Tačiau taip nėra. Rilkę galima skaityti bet kur, „Ulisą“ parašyti galima irgi bet kur. Turbūt ne vieta turi didesnę įtaką žmogui, o žmogus vietai. Vietos reikšmė vis mažėja, ypač interneto epochoje. Tačiau gimtoji ar gyvenamoji vieta – labai svarbi psichologiškai. Ji padeda gyventi. Kurti nepadeda, tačiau gyventi – neabejotinai.

Esate daug kuriantis Lietuvos rašytojas. Kokie Jūsų ateities planai?

Yra ne visai iš piršto laužtas prietaras, jog apie planus geriau nekalbėti, nes jie neišsipildys. Bet jei Jūsų klausimas, kaip juoda katė, jau perbėgo man kelią, teks atsakyti. Rudenį turėtų pasirodyti mano knyga „Lorelei. 100 meilės laiškų“. Taip pat romanas „Vyno kopija“, kurio leidykla jau senokai laukia. Galvoju ir apie naują poezijos knygą, bet tai jau kitiems metams. Pamažu kuriama ir esė knyga, „Dviejų lagaminų sniego“ antrininkė. Taigi nuotykių ir toliau netrūks.

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės