Kultūros subtitrai
Miglė Anušauskaitė. Vytis Silius: Lygybė yra etinis-religinis idealas

2012-01-11

Pokalbis su Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro lektoriumi Vyčiu Siliumi

 – Minėjote, jog kalbėti apie lygybę Kinijoje yra sunku. Kodėl?

– Sunku kalbėti apie lygybę Kinijoje, kai „lygybė“ vartojamas kaip abstraktus terminas. Kaip reiktų kalbėti apie xiao (孝; etinė-dvasinė konfucianizmo sąvoka) Jungtinėse Amerikos Valstijose? O ką reikšminga pasakytume apie ahimsa (अहिंसा; etinė-dvasinė hinduizmo, džainizmo, budizmo sąvoka) Europoje? Sąvokos, lygiai taip pat kaip ir žmonės, neegzistuoja pavieniui. Jos turi savo kultūrinį, istorinį lauką, giminingas bei su jomis neatsiejamai susijusias sąvokas, be kurių jos tampa tuščiais vardais be turinio ir prasmės. Šia prasme „lygybė“ kaip etinės, politinės ar socialinės sferos terminas Vakarų mąstysenoje įsitvirtino per paskutiniuosius kiek daugiau nei 200 metų, o jos ištakos ir pagrindas yra krikščioniškas įsitikinimas (deja, pernelyg dažnai prasilenkęs ir vis dar prasilenkiantis su praktika), kad visi žmonės yra prieš Dievą lygios sielos.

Lygybės sąvoka mums neatskiriama nuo „laisvės“, „tolerancijos“, „demokratijos“ ir daugelio kitų reikšmingų Vakarų kultūros terminų ir yra svarbi dabartinės mūsų kultūros dalis. Ji neišvengiamai turi stiprų moralinio vertinimo atspalvį ir yra vienas tų matų, kuriais sveriame žmonių poelgius, politines sistemas, istorinius laikotarpius. Nepaisant to, neturime visuotinai priimtino, bendro, aiškaus ir visuose kontekstuose galiojančio „lygybės“ apibrėžimo. Vienais atvejais ir vieni iš mūsų kalbame apie „galimybių lygybę“, kitais atvejais ir kiti - apie „rezultatų lygybę“. O šios dvi lygybės apraiškos toli gražu nėra lengvai – jei iš vis – suderinamos. Visgi iš padoraus ir kitiems jautraus žmogaus (valstybės, tautos, bendruomenės) tikimės bent minimalaus atsidavimo šiam idealui.

Taigi, iš vienos pusės, yra lyg ir natūralu klausti „o tai kokia situacija su lygybe Kinijoje? Indijoje? Japonijoje?“ Kita vertus, papuolam į savotiškus spąstus: klausiam apie svarbų mums reiškinį, kurio svarba neabejojame ir kuriuo remdamiesi formuojame moralinius vertinimus. Bet kartu atribojam šitą reiškinį nuo jo natūralaus kultūrinio, istorinio konteksto, leidusio bent apytiksliai nusakyti jo konkretų turinį ir reikšmę. Prisiminkite dar kartą ir pagalvokite, kiek prasmingi yra klausimai apie xiao arba ahimsa idealus bei jų įgyvendinimą Vakaruose, užduoti štai taip – be konteksto? Be jokios abejonės, tokie klausimai gali būti klausiami, bet tokiu atveju šie pamatiniai skirtingų kultūrų terminai pirma turi būti išversti į kitą kultūrinę (ne tik šnekamąją – vokiečių, lietuvių, kinų) „kalbą“. Šiuo darbu ir užsiimama lyginamosiose kultūrų, religijų, filosofijos studijose. Akivaizdu, kad yra daugiau nei vienas būdas (kalba) kaip padorus žmogus gali išreikšti rūpestį savo aplinka. Lygybės, tolerancijos, laisvės ir kt. sąvokos yra vienas galimų būdų. Kitas būdas: xiao, ren (仁), li (禮) ir kt. sąvokos, naudotos ir tebenaudojamos konfucianistinės kultūros šalyse. Indijoje vyraujančios ahimsa, karma (कर्म), karuṇā (करुण) ir kt. – tai dar vieno unikalaus etinio žodyno sąvokos. Jei neigtume šia galimybę, rimtai pažeistume savo pačių lygybės idealą, sakydami, kad tik mes galime turėti ir turime geriausius būdus tinkamiems etiniams įsitikinimams reikšti. Taigi mano įsitikinimu, produktyvesnis klausimas yra ne „kaip su lygybe Kinijoje?“, o „kaip gero gyvenimo ir rūpesčio kitais idealus įvardina ir išreiškia kinai?“.

Kai imame šnekėti apie konkrečias lygybės (ar jos trūkumo) apraiškas gyvenime, kalbėti tampa lengviau. Konfucijus (6-5 a. pr.m.e.) niekada nevartojo „lygybės“ sąvokos, bet teigė, kad mokymas turi būti prieinamas visiems, nepaisant jų socialinės padėties. Kita vertus, socialinių vaidmenų nepaisymą, kai ministrai valdo užuot patarinėję valdovams, o vaikai nurodinėja užuot įsiklausę į tėvų nuomonę, Konfucijus laikė neišvengiamu bet kurios visuomenės žlugimo pranašu. Jei klausiame, ar šiandieninėje Kinijoje visiems piliečiams garantuojama sveikatos apsauga – ne, bet apdraustųjų skaičius didėja, ir vyriausybė žada, kad iki 2020 metų būtinąjį sveikatos draudimą turės visi. Jei klausiame, ar šiandieninėje Kinijoje visi turi lygias ekonomines galimybes – ne, nes oficiali valstybės politika yra siekti greitesnio kai kurių regionų ekonominio išsivystymo, tikintis, kad šie vėliau „patemps“ likusias provincijas. Kita vertus, mažindami išaugusią ir vis toliau augančią ekonominę nelygybę, Kinijos valdantieji panaikino bet kokius mokesčius smulkiesiems žemdirbiams. Bet tokių nelygybės apraiškų apstu visame pasaulyje, ne išimtis ir turtingos Vakarų valstybės. Štai turtingiausioje pasaulio valstybėje – JAV – sveikatos apsaugos paslaugos nėra prieinamos kiekvienam piliečiui, o kai kurios milijardinius pelnus skaičiuojančios korporacijos valstybės iždui nesumoka nė cento pelno mokesčio. Visą šį kontekstą turėdami omenyje, paklauskime, ar abstrakčiai klausdami apie „lygybę Kinijoje“ galime tikėtis produktyvaus, turiningo ir bent kiek reikšmingo atsakymo?

Taigi kalbėti apie „lygybę Kinijoje“ yra vienas dalykas. Svarbesnis yra kitas: ar norime mokytis iš kitų kultūrų užduodami tinkamus klausimus? Ar vis dar esam nusiteikę tik mokyti kitus, kaip kalbėti apie žmogiškąją tikrovę ir kaip ją vertinti?

– Sąvoką „lygybė“ galima vartoti kalbant apie įstatymus, tačiau ir čia kartais sunku išvengti painiavos. Pavyzdžiui, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma, jog niekas neturi patirti kišimosi į asmeninį gyvenimą. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti: viešojo asmens privatumo ribos kitokios, negu privataus ir t.t.. Ar manote, kad įstatymiškas lygybės įtvirtinimas yra įmanomas?

– Lygybė, mano įsitikinimu, visų pirma yra etinis-religinis idealas. Tai yra jautraus ir geranoriško žiūrėjimo į kitą žmogų pagrindas: ar aš esu pasaulio viešpats, todėl – viskas leista. Ar, vis dėlto, kiekvienas žmogus yra mano brolis ir sesuo, todėl negaliu išmokti nepadėdamas mokytis ir negaliu praturtėti nepadėdamas turtėti. Prisiminkime, kad lygybės idealas formavosi ir buvo reikšmingas krikščioniškoje filosofijoje, tapo vienijančiu ir užburiančiu lozungu Prancūzijos revoliucijos metu.

Teisinės šios idealo apsaugos prisireikia tada, kai jo nesilaikoma ar piktnaudžiaujama natūralioje žmonių sąveikoje. Jūsų minima Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo inicijuota ir priimta po nesuvokiamo mąsto išsityčiojimo ne tik iš lygybės, bet ir iš daugelio kitų žmones vienijančių idealų Antrojo pasaulinio karo metu. Teisiškai įtvirtintas įstatymas yra visuotinis, visiems galiojantis ir visus įpareigojantis. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija padėjo ir padeda užkirsti kelią daugybei lygybės principo pažeidimų. Visgi pati teisinė sistema turi esminį trūkumą, kuris, paradoksaliai, yra ir jos privalumas – įstatymai leidžia tai, ko nedraudžia, todėl yra formuluojami kaip galima tiksliau ir preciziškiau (išimtis čia – Konstituciniai teismai, ar jų atitikmenys). Atkreipkite dėmesį kaip tuo pasinaudoja, pavyzdžiui, nesąžiningi politikai ar valdininkai. Daugelis esam girdėję kaip akivaizdžiai nesąžiningas elgesys „pateisinamas“ tuo, kad neva elgtasi pagal įstatymus. Bet ir bendrai teisinėje sistemoje, ypač administracinėje, civilinėje teisėje, itin daug atvejų, kai teismuose yra ne įrodinėjama kaltė ar nekaltumas, bet rafinuota teisine kalba stengiamasi pasiekti paties teismo sustabdymo dėl formalių procesinių pažeidimų. Neatsitiktinai šiuolaikinime teisme tinkamai ir efektyviai gintis pačiam be advokato pagalbos yra sunkiai įmanomas dalykas kiekvienam nestudijavusiam teisės subtilybių.

Taigi nors teisės pagalba užtikrinant mums brangius idealus yra svarbi, ji bus neveiksminga, jei visuomenė tų idealų nelaikys nei brangiais, nei saugotinais. Jei lygybė mūsų etiniuose, politiniuose, religiniuose įsitikinimuose neužims svarbios vietos, nemanau, kad įstatymais kas nors pajėgs mus priversti jos siekti ar ją saugoti. Jei koks nors gražulis negalvoja ir nejaučia, kad, pavyzdžiui, homoseksualūs žmonės tiek pat verti laimės ir džiaugsmo būti su mylimu žmogum kiek ir pats minėtas gražulis, tai jis šoks per tvorą ir kibs teisės sargams policininkams į atlapus toli gražu ne lygybės idealų ginti.

– Jei minime žmonių teises, derėtų paminėti ir pareigas. Kokiu būdu pareigos turėtų būti įtraukiamos į „lygybės“ sąvoką? Ar turėtų?

– Aš labiau norėčiau kalbėti apie mūsų atsakomybes ir priedermes. Pareigos – dažnai universalios ir todėl beveidės; suvokiamos racionaliu protu, todėl dažnai nepakankamai motyvuojančios veiksmui. Atsakomybė tuo tarpu yra atsakymas į tai, kas mus pačius paveikė, todėl čia svarbu ne tik kas ir kam, bet ir į ką atsako. Priedermė, savo ruožtu, tai elgesys, kuris prisideda prie dermės, todėl sutampa su natūraliu žmogaus laimės ir harmonijos siekiu. Šia prasme atsakomybės ir priedermės gali tapti pačios lygybės supratimo, jos apibrėžimo dalimi: lygybė – tai prideramu ir atsakingu elgesiu su kitais kuriama žmonių dermė, jų harmonija.

Suprantu, kad mano pateikti tiek atsakomybės, tiek priedermės, tiek ir lygybės apibrėžimai nėra įprastiniai. Taip pat nemanau, kad vien tik apibrėžimų pakeitimas gali pakeisti žmonių elgesio ar mąstymo modelius. Visgi manau, kad svarbiausių žmogiškų idealų apibrėžimas bei jų tikslinimas yra nuolatinis ir nesibaigiantis intelektualinis uždavinys. Galime tik tikėtis, kad tikslesnis, mūsų laikui ir vietai tinkamesnis apibrėžimas vis didesnei žmonių grupei tuos idealus darytų neatskiriama jų mąstymo ir įsitikinimų dalimi.

– Žmonių teisės gali būti suprantamos ne tik kaip įstatymų rinkinys, bet ir kaip tolerantiška, skirtingiems žmonėms palanki atmosfera. 2009 metais vykdyto tyrimo rezultatai skelbia, jog 91% Kinijos miestų gyventojų neprieštarauja dirbti kartu su homoseksualiais kolegomis. JAV šis skaičius yra mažesnis. Kuriais aspektais Kinijos visuomenę galėtume vadinti tolerantiškesne, negu, pavyzdžiui, Lietuvos arba JAV?

– Kinijos civilizacija skaičiuoja per 5000 metų nepertraukiamos istorijos. Jos pagrindas – tam tikrais bendrais principais paremtų, bet šiaip jau gana skirtingų pasaulėžiūrų – konfucianizmo bei daoizmo –  bendra kultūra. Per tą laiką Kinija patyrė dviejų itin stiprių ir iki tol Kinijai svetimų pasaulėžiūrų – budizmo (1-ame a.) bei Vakarietiško modernizmo (19-ame a.) – invaziją. Kinija jų neignoravo, nuo jų neužsisklendė ir jų nenaikino. Nors ir sunkiai bei klysdama, ji mokėsi, adaptavo ir pavertė šių pasaulėžiūrų idėjas integralia savo kultūros dalimi, kaskart išlaikydama unikalų savo senosios kultūros veidą. Tokio nusiteikimo tolimų, svetimų ir „kitokių“ kultūrų atžvilgiu palinkėčiau ir mums, europiečiams.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 3

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės