'10
Naujos ekspozicinės erdvės šviesoje (video)

Vasario 24 d. KKKC “Kultūrpolis” meno projektas “Daugiau informacijos” gerai pažįstamose, bet laikinai „išnykusiose“ vietose įžiebė šviesas penkiose naujose ekspozicinėse erdvėse. „Galerijos“ veiks iki kovo 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo rūmuose (H. Manto g. 26) Anatolijus Klemencovas pristato instaliaciją „Įkvėpimo vienetas - 1 Klemas“. „1 Klemas“ – sąlyginis įkvėpimo vienetas, išmatuojamas itin pučiant savo ego, reklaminius ir kitokius būties burbulus. „Visa ko pradžia – nedrąsus bandymas sukurti KAŽKĄ. To kažko įtikinančio kūrimas dažnai įgauna groteskiškos kančios formas“ – teigia A. Klemencovas.

H.Manto g. 18 pastato languose įsikūrė Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Odos paveikslai“. Juose autorė išryškina kūno raukšlėtas galūnes: kulną, kelią, alkūnę. Tuo tarpu H. Manto g. 3/28 namo akyse – Rolando Marčiaus autoportretai ir merginos portretų tapybos ciklas. Drobėse užfiksuojama tam tikra emocinė būsena: Kai žmogus panyra į savianalizę, bet tuo pačiu atitrūksta nuo savęs.

Šokių mokykloje „Coda“ (Liepų g. 2) - moteriškomis kojinėmis apmautas plastiškas Jūratės Kazakevičiūtės kūrinys – Moteris skruzdė“ – žnaibosi siurrealizmu ir net šiurpuliu pereinančiu per nugarą. Siurrealizmas nepastebimai persikelia į Tiltų g. 7. Čia Živilės Muraškienės ir Jūratės Kazakevičiūtės minkštosios skulptūros instaliacija „Žinia iš praeities“ kurta pagal žymios anglų siurrealistės Leonoros Carington paveikslą „Aš, kaip žinios nešėja, pasukau gilyn“. „Galerijų“ apžvalgą nušviečia ir palaiko degimą penkiose uostamiesčio erdvėse -  Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Kibiras šviesos“

Daugiau informacijos  - verslui apie meną!
Daugiau informacijos -  menui apie verslą!
Menas gali būti socialiai naudingas! 
Dėkojame visiems prisidėjusiems prie šio projekto. 
Daugiau informacijos – www.kulturpolis.lt

Daugiau informacijos apie kūrėjus

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Odos paveikslai“ (H.Manto g. 18)
Darbe „Odos paveikslai“ (2007), kur, kaip pati autorė teigia, ji specialiai išskiria iš kūno „labiausiai raukšlėtas“ galūnių vietas, t.y. kulną, kelį, alkūnę, išryškintą veną plaštakoje. Autorė nesiima retušuoti ar maskuoti šių „pažeidžiamų“ vietų – raukšlių sankaupų, o atvirkščiai – taip paryškiną, priartina, sugyvendina su stebėtoju, kad jos, tarsi subtili mimikrijos forma, prisiderina prie bendrinių aplinkos vaizdų, adaptuojasi prie organinės ir neorganinės gamtos, keičiasi, auga ir plėsdamosi slepiasi už apriboto formato apmatų. Žiūrint į šį darbą galima prisiminti Thomo Manno užfiksuotą platoniškai įsimylėjusio žmogaus pamatytą kūno paviršiaus ypatybę: „per šį nuogumą eina vos pastebimas opus šiurpulys, (...) užuodi šio kūno odos dvelksmą, nematomus gyvo organizmo garsus“.

Menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė

J. Kazakevičiūtės "Moteris Skruzdė" (šokių mokykla CODA, Liepų g. 2)
Moteriškomis kojinėmis apmautos plastiškos Jūratės Kazakevičiūtės kūrinių formos žnaibosi siurrealistiniu, kiek šiurpoko fiziologiškumo turinčiu šaltuku. Mūsų žvilgsniai baugiai slysta skulptūrų paviršiumi, o vertinimo kriterijai pasipildo grotesko, erotikos, neorealizmo, poparto eilutėmis. Taikliai parinkta metafora stipriau išreiškia socialines aktualijas. Įsivaizduokite, jeigu padėtume skruzdę horizontaliai, tai būtų efektinga sužmoginta būtybė – darbininkė. Tačiau jei pastatytume ją vertikaliai, jos kojos taptų rankomis (jų būtų keturios) ir skruzdė pasidarytų panaši į laiminančią ir gyvenimo paslapčiai kviečiančią būtybę. Sunku patikėti? Tuomet užkelkite moterį ant pjedestalo...

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius

Anatolijus Klemencovas. "Įkvėpimo vienetas - 1 klemas". Klaipėdos apygardos teismo rūmai (H. Manto g. 26)
Anatolijus Klemencovas kalba apie magiškąjį  kažką. „1 Klemas“ – sąlyginis įkvėpimo vienetas, išmatuojamas labai labai pučiant savo ego, reklaminius ir kitokius meno būties burbulus. „Visa ko pradžia – nedrąsus bandymas sukurti „KAŽKĄ“. To kažko įtikinančio kūrimas neretai įgauna groteskiškas kančios formas”, – sako autorius.

Rolandas Marčius. Tapyba (H. Manto g. 3/28)
Rolandas Marčius baigęs Klaipėdos E. Balsio menų gimnaziją, vėliau Vilniaus dailės akademiją, kūrybines dirbtuves dešimtmečiui perkėlė į metropolį Niujorką (JAV). Jaunojo tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio galerijose. Klaipėdoje kūrėjui ši paroda trečioji.

Tapybos ekspoziciją sudaro dviejų ciklų darbai - autoportretai ir „Agnijos“ portretai. Kūriniuose bandoma kadruoti tam tikrą emocinę būseną: kada žmogus panyra į savianalizę, bet tuo pačiu atitrūksta nuo savęs. Šioje akistatoje su savimi paradoksaliu, tačiau nebepastebime nei savęs, nei supančios aplinkos. Drobėse estetiškai įsilieja paveikus momentinis jausmas, nesąmoningai, nepastebimai įsikūnijantis, persikeliantis į žiūrovą. Ar ten ne jūs paveiksle?
Visos drobės atliktos monochromine aliejaus technika.
Šiuos momentus vizualiai pavyko fiksuoti pasitelkiant fotografiją.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė "Kibiras šviesos" (Tiltų g. 7)
Savo kūryboje gėriuosi tuo, kas daugumai atrodo tik nereikšmingos detalės. Paprastas žmogus bei kasdieniai jo gyvenimo fragmentai mano darbuose įgauna išskirtinai svarbią reikšmę, tuo tarpu pripažinti grožio etalonai man yra mažiau svarbūs. Banalus grožio supratimas, utilitarūs daiktai – tai mane dominantys bei kūrybą inspiruojantys objektai. Todėl savo darbuose naudoju populiariosios, dažnai kičine vadinamos, kultūros fragmentus. Jie kaip savotiškos „citatos“, atsiradusios naujame kontekste, padeda kurti mano asmeninę patirtį ir požiūrį atskleidžiančius meno kūrinius.

Dažnai naudoju ir gana paprastą, visiems suprantamą simbolių kalbą: gėlės, be abejo, simbolizuoja grožį, na o puodų dangčiai, kibirai, laistytuvai, tarkos – nuoroda į buitišką, materialinę gyvenimo pusę. Banalu ir paprasta. Kaip ir kryžiuku siuvinėtos rožytės, bijūnai, našlaitės, ramunės – lietuvaitės darželio gėlės. Archajinė siuvinėjimo kryžiuku technika mūsų dienomis dažnam asocijuojasi su ne itin skoningais, šabloniškais, „miesčioniškais“ siuvinėjimais. Pasirinkdama ją ir gana „saldžius“, kičinius populiariosios kultūros elementus, bei versdama juos estetizuotais tekstilės objektais, suabejoju tradicine meno hierarchija tarp to, ką įprasta vadinti „aukštuoju, elitiniu“ ir mažiau vertingu menu.

Mano darbuose kičinės populiariosios kultūros detalės nebetenka aiškaus negatyvaus turinio. Paprastas eilinio žmogaus grožio supratimas – taip pat gali būti vertybė, vien dėl tos priežasties, jog jis gyvenimiškas ir nuoširdus.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė

Živilė Muraškienė ir Jūratė Kazakevičiūtė „Žinia iš praeities“, instaliacija, 2009 (Tiltų g. 7)
Viena šio projekto autorė, Živilė Muraškienė, gyvena Zapyškyje, kita Jūratė Kazakevičiūtė (beje, mėgstanti moterišką kūrybos problematiką ir stereotipų devalvavimą), - Druskininkuose, o abi yra baigusiose tekstilę. Kauno bienalei jos sukūrė tūrinę minkštosios skulptūros instaliaciją pagal žymios anglų siurrealistės Leonoros Carington paveikslą „Aš, kaip žinios nešėja, pasukau gilyn“. Taigi: dvi autorės, du požiūriai, skirtingos technikos – vienoje tekstilės instaliacijoje pagal vieną paveikslą. Tik tas yra ne kokia nors skudurinė kopija, o beveik tikra paveikslo siurrealistinė dvasia, šiek tiek materializuota ir perduota šiai erdvei.

Eligijus Skirkevičius

Klaipėdos vitrinose - penkios meno galerijos (video)

 

Atgal Komentarai