KRITIKOS MARŠRUTAI
Vidas Poškus. Kritikos maršrutai: Vilnius – Varėna

2009-12-14

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Varėnos tapyba pagal Dobužinskį

Nesinori asmeniškumų, bet visgi į Varėną važiavau aš, o ne Jonaitis ar Petraitis, todėl pradžioje tarsiu kelis žodžius apie personalinius ryšius su Varėna. Mano šaknys glūdi šiame krašte. Varėnoje iki šiol esama nemažai Poškų, senosiose kapinėse jiems atmatuotas gerokas plotas – keista yra matyti tiek sulaidotų bendrapavardžių. Tačiau pats Varėnoje nei gyvenęs, nei apsistojęs. Tik pravažiavęs arba epizodiškai apsilankęs kelių šermenų, laidotuvių metu (kas gi daugiau jungia šeimas, gimines ir gentis?). Vienas laidotuves pamenu ypač tapybiškai – žiemą prie kiemo vartų buvo iškeltos juodos vėliavos su sidabriniais kryžiais. Niūrius, sunkius, tamsius audeklus plaikstė balta pūga.

Valdemaras Šemeška. Paskutinė vakarienė

Tą kartą, ir kitų retų pravažiavimų metu, akyse bei atmintyje įsirėžė tipiškas Varėnos peizažas – lygus, monotoniškas, netgi nuobodus. Viską atperka Merkys, įvairiausi šaltiniuoti jo intakai, apylinkėse nuolat žaliuojantys pušynai.

Šiuo punktu nesu originalus. Dar XVIII amžiuje Georgas Forsteris (žymus vokiečių gamtininkas, dirbęs Vilniaus universitete) skundėsi čionykščio kraštovaizdžio nykumu: „<...> Liūdni smėlynai, visur juoduoją spygliuočių miškai irgi sukurti ne tam, kad praskaidrintų žmogui nuotaiką; <...> visur nuo Krokuvos iki Vilniaus – vien lyguma ir smėlis“.

Splyniškas nuotaikas patvirtintų Varėnos istorija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia būta valdovo medžioklės dvarelio – gal kažkas ir linksmiau. Kaip ir kadaise čia veikęs kortų fabrikėlis. (Irgi neliūdna). Tačiau carų valdžioje prie Glūko ežero įkurtas didžiausias imperijoje artilerijos poligonas. Nykiau ir negali būti! Tarpukaryje Varėna – ,,demarklinijos” (vietinės Berlyno sienos) perpjauta pasienio gyvenvietė. Diplomatiniai santykiai neegzistavo, todėl vietiniai, stovėdami skirtinguose Merkio krantuose, tegalėdavo susišūkauti. Turbūt jokio veiksmo daugiau ir nevykdavo – tik kontrabanda bei susirėmimai tarp lietuvių ir lenkų (Poškų mitologija pasakoja, kaip vienas šios giminės atstovas išvaikęs būrį lenkų). Sovietmečiu Varėnoje pastatyta keletas fabrikų (žymiausia – pūkų ir pagalvių gamykla), parduotuvių, standartinių daugiabučių (nuo silikatinių plytų iki surenkamų blokinių konstrukcijų – ypatingesnis būtų triaukštis, kuriame gyvena Mindaugas Siudikas – jis sumūrytas iš raudonų plytų, todėl vadinamas „kremliumi“), tipinių kolektyvinių sodų namelių (nepriklausomybės laikais daug jų transformuota į gyvenamuosius kotedžus – viename tokių, prie Beržupio upelio, gyvena Valdemaras Šemeška) – kaip ir visoje Lietuvoje.

Svarbiausia, kad prieš kelis dešimtmečius, tai yra – ,,prie bolševikų” (taip pat kaip ir visame okupuotame krašte, bet tai ne sovietinės santvarkos, o tautinio kultūrinio prusimo indėlis) Varėnos mieste atsirado ir daugiau tapytojų. Jie ne tik įvairina šio regiono kraštovaizdį, suteikia tam tikrą kultūriškumo apdangalą, bet ir patys yra to landšafto (natūralaus, istorinio) veikiami.

Tamsų, niūrų, pilką gruodžio sekmadienį stabtelėjau Varėnoje (abiejose jos dalyse: ir Pirmojoje, ir Antrojoje), artimiau susipažinau (apsilankiau bei pakalbinau namuose, keliose formaliose-neformaliose ekspozicinėse erdvėse pamačiau daugiau darbų) su dviem čionykščiais, tikrai įdomiais menininkais – jau paminėtais M. Siudiku ir V. Šemeška. Jų abiejų tapyba leido patvirtinti gal ir banalų devizą, jog žmogiškoji – prometėjiškoji (argi tapytojai nėra tokie?) prigimtis pasižymi tuo, kad kūryba, konkrečiai – tapyba, gali egzistuoti ir nepalankiausiomis sąlygomis! Net monotoniškame landšafte. Panašiai Van Goghas pradėjo tapyti nykiajame pietinės Belgijos Borinaže. Tad Varėna – ne išimtis. Tačiau M. Siudiko bei V. Šemeškos pavyzdžiai įgalina kalbėti apie specifinius, lokalinius šio fenomeno bruožus.

Istorinis precedentas būtų toks, kad būtent čia savo tapybinę karjerą pradėjo Mstislavas Dobužinskis. Savo prisiminimuose dailininkas rašė: „Tėvas buvo paskirtas Dvidešimt septintosios artilerijos brigados Penktosios batarėjos vadu. Į Vilnių jis atsikėlė 1888-1889 metų žiemą, o aš pasilikau Peterburge, gimnazijoje, ir kuomet birželį su aukle ir broliu Igoriu susiruošėme pas jį, jis su savo daliniu stovyklavo Varėnoje, netoli nuo Vilniaus. <...> Ten gyvename kaip viloje, o stovykla skendėjo žalumoje. Oras buvo nepaprastai grynas, sakingas. Šalia tekėjo, išsirangęs Varėnės upelis su vingiuotais, smėlėtais krantais. Tame nedideliame slėnyje tarp pušų augo tankūs lazdynai ir per karščius ten būdavo tvanku. Aš dažnai ruošdavausi ten gaudyti vabalų savo vabzdžių kolekcijai ir maudžiausi karininkų maudyklėje. Ten vėliau nupiešiau vieną pirmųjų savo „tikrų“ peizažų“.

M. Dobužinskis yra paminėjęs dar vieną Varėnos fenomeną: jos krautuvėlių iškabas: „[Varėnos ] Miestelis gyveno iš [karinės] stovyklos ir buvo labai gyvas, ant namelių puikavosi iškabos, kartais labai mielos, pavyzdžiui, siuvėjo arba kirpėjo. Kiek pamenu, tai buvo niekam nežinomų Šagalo pirmtakų darbai. Prisimenu visai prieštvaninę iškabą: apnuoginta, sulenkta per alkūnę ranka, iš kurios kraujas teka tiesiog fontanu ir užrašas: ,Čia kraują nuleidžia ir dėles stato‘. Buvo pavaizduotos ir stiklainyje besirangančios dėlės. Arba ant vienų vartų buvo smagus užrašas: ‚Čia parduodamas virintas pienas ir įvairūs šepečiai‘“.

Niekas neatsiranda tuščioje vietoje. Tik istoriniu mąstymu visiškai nepasižymintis subjektas gali manyti, kad jo neveikia kolektyvinė atmintis arba vietos kraštovaizdyje užkoduota praeitis. Teiginį pagrįsčiau cituotomis M. Dobužinskio teksto ištraukomis. Remiantis asmenine šio menininko patirtimi, visus, net ir mūsų dienomis, Varėnoje veikiančius tapytojus, jų kuriamą tapybą galima skirti į dvi grupes. Kaip jas pavadinti? Pirmąją – poligonine, antrąją – iškabine. Pirmajai grupei priklausytų M. Siudikas, antrajai – V. Šemeška.

M. Siudiko tapybą poligonine reikėtų vadinti ne vien todėl, kad jo akiratyje iš tiesų pasitaiko militarinių motyvų (varėniški archetipai?). Antai, tokia yra kompozicija Vojenkomatas arba pagal vaikystės piešinį rekonstruota batalinė scena (vokiečiai „iki nukritimo kalasi“ su rusais). M. Siudiko tapyba poligonine vadintina ne tik todėl, kad ją stipriai veikia išorinis faktorius. Visų pirma – gamta. M. Siudikas, panašiai kaip M. Dobužinskis savo ankstyvuosiuose piešiniuose, nagrinėja gamtą poligoninėmis, tai yra plenerinėmis sąlygomis (nors dabar naudojasi ir fotografinėmis arba atminties galimybėmis). Medžiai, smėlis, kerpės tiesiogiai inspiruoja spalvinius sprendimus, kompozicines schemas, piešinio charakteristikas. Tačiau to išorinio faktoriaus įtaka yra šiek tiek apgaulinga (kaip ir viskas kare), kadangi poligoninė tapyba panaši į pratybų metu gerai užmaskuotą artilerinį blindažą – nematomoje plotmėje vyksta tik pastabios akies įžiūrimi procesai. Juos galima vadinti psichologiniais virpesiais su stipria egzistencinių pergyvenimų doze. Vienas iš sugestyviausių šio dailininko darbų, ypač ryškiai įkūnijantis poligoninės tapybos (artimos dionisiškajam pradui nyčiškąja prasme) bruožus, būtų 1996 metų kompozicija Gaisras taigoje (beje, sukurtas iš vaizduotės), kurios pirmame plane vaizduojamas nugara į žiūrovą užsisukęs ir degantį mišką (laukinė, į begalinius horizontus nubėganti gamtinė stichija, siautėjantys liepsnų liežuviai) stebintis žmogus – paties menininko simbolis.

Varėnoje gimusio M. K. Čiurlionio tapyba taip pat yra poligoninė. (Savo dvasia Gaisras taigoje net artimas MKČ temperoms). Poligoninė tapyba pasižymi vizionieriškumu ir primena šaudymą toliašaudžiais artilerijos pabūklais.

V. Šemeškos tapyba yra iškabinė todėl, jog ji kuriama parduotuvinės afišos principu – tam, kad kažką įteigtų, deklaruotų, pasakytų. Iškabinė tapyba reklamiškai bando kontroliuoti situaciją, kurti tai, ką nori matyti. Iškabinę tapybą taip pat veikia išorinis faktorius (o ko jis neveikia?), tačiau nuoroda į realybę yra tiesmukiškesnė. Skirta tam, kad patrauktų žiūrovo dėmesį. Netgi ankstyvajame kūrybiniame V. Šemeškos tarpsnyje, devintojo dešimtmečio natiurmortuose aiškiai, klasicistiškai pavaizduoti daiktai regisi geresniais, idealesniais už realiuosius savo prototipus. Jie neklysta ir neabejoja, jie šimtu procentų tikri savo pranašumu. Arba kad ir 1998 metų paveikslas paskutinės vakarienės tema (taip ir vadinasi – Paskutinioji vakarienė) – pirmajame plane visaip suversti tikros kulinarinės orgijos atributai (nuo batonų iki vynuogių), o gilumoje grumdosi to įvykio dalyviai – visokias grimasas išdarinėjantys antropomorfiniai personažai. Ryškios, kontrastingos spalvos, grubokas piešinys demonstruoja autoriaus pasitikėjimą ir tikėjimą savo deklaruojamų tiesų tikrumu. Iškabinėje tapyboje svarbus iliustratyvusis, netgi didaktinis lygmuo. Edukacinių tendencijų (ir vėlgi – apoloniškųjų pradmenų pagal F.N.) V. Šemeškos tapyboje tikrai daug (jau vien todėl, kad šis žmogus dirba Varėnos meno mokykloje). Jis moko (elgtis gražiai, nemeluoti, vadovautis tikrosiomis vertybėmis), jis siekia paveikti. Kaip tikras iškabos atlikėjas ir užsakovas.

Varėniškosios tapybos mokyklos (kuo rimčiausiai atsakau už tokį pasakymą, kadangi meninis vyksmas egzistuoja vietinės meno mokyklos terpėje) klasifikacija yra indukcinio pobūdžio ir tolimesni, gilesni empiriniai tyrinėjimai ją galėtų koreguoti. Kitas svarbus dalykas (galiojantis ne tik skaitytojams, bet ir ateities tyrinėtojams), jog šis tikimybinis samprotavimo principas galioja tik Varėnos tapybos situacijai (čia ir dabar), kitose vietose kitu laiku išvados gali būti visai kitokios, nes aplinka veikia skirtingai...

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai