KRITIKOS MARŠRUTAI
Jurga Speičienė. Kritikos maršrutai: Panevėžys – Molėtai

2009-12-11

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Atradimų etiudai Molėtų aplinkoje

Tik atsisėdusi rašyti, suvokiu, į kokią keblią situaciją patekau. Molėtuose praleidau pernelyg mažai laiko... Tik viena diena, kurios metu neturėjau palydovo, bendruomenės nario, galinčio atsivesti į vidinį bendruomenės gyvenimą. Supratau, kad toks vedlys tiesiog būtinas norint pažinti mažesnius miestus, kur žmogus neištirpsta minioje, nepasiklysta gatvėse, nesvaigsta nuo renginių gausos. Mano pasirinkta vieniša klajojimo taktika labiau tiktų didmiesčiui, o ne jaukiems ir labai mažiems Molėtams. Keturiolika lankytinų vietų punktų Molėtų lankstinuke buvo įdomūs, tačiau labiau susiję su istorija. Mane gi šiuo atveju labiau domino dabartis ir šiandieniniai procesai.

Vis gi kelionė į Molėtus buvo be galo maloni. Kaip nutiktų dažnam, vieną eilinę darbo dieną atsukus nugarą net ir pačiam mėgstamiausiam darbui. Sėsti į automobilį ir dumti nuo kasdienybės visai nepažįstamos erdvės link – nuotykis, tampantis švente. Tad vieną saulėtą rudens dieną išvažiavau iš Panevėžio, žadindama iš rutinos snaudulio savo klajoklio dvasią. Sąmoningai neskambinu Aistei Gabrielei Černiūtei – tapytojai, Molėtų galerijos AKCIJA M direktorei ir daugybės tapybos plenerų organizatorei ir kuratorei – vieninteliam žmogui, žinančiam apie mano atvykimą ir jo tikslus. Neskambinu, nes truputį baiminuosi išgirsti, kad  parodų  atidarymai – vieninteliai konkretūs tos dienos mano planai – atšaukti dėl siautėjančio gripo.

„Paklajosim...pamatysim“ – galvoju, o  aplink – apmirusi, nuščiuvusi gamta, jokių automobilių (keliuose irgi epidemija?) besivejančių, lenkiančių ar kuriuos norėtųsi aplenkti. Kiekviename kaime po savą žvaigždyną – vasarą sapnuojančią obelį nenupurtytais vaisiais. Saulė atgaivina nurimusį gamtovaizdį. Aiškiai pajunti, kaip kintant reljefui pasikeičia santykis su gamta: lygumos – ori stebėtojo pozicija, plačiai, laisvai klaidžiojantis žvilgsnis, o  kalvos, prie kelio priartėjęs miškas tarsi pasikviečia, apglėbia, įtraukia – tampi dalimi viso to kas supa. Vėl prisimenu laukiančias parodas: XII-ojo tarptautinio juodosios ir raugo keramikos seminaro 2009 „Bebrusų molio atlaidai“, „Inturkės tapybos plenero 2009“ ir „Skudutiškio kūrybinės laboratorijos“.  Svarstau, kad panašioje dvasioje gyvena ir kuria kas vasarą į nuostabias Molėtų apylinkes atvykstantys menininkai: tapytojai, keramikai, skulptoriai.

Plenerai: procesai ir rezultatai

Tenka grįžti prie plenerų, simpoziumų temos, apie kurią gan plačiai diskutuojama kultūrinėje spaudoje R. Andriušytės-Žukienės, R. Miluko, V. Poškaus, A. G. Černiūtės ir kitų tekstuose. Diskusija persikėlė ir į menininkų, galerininkų pokalbius:  kiek prasmingi menininkų susibūrimai atitrūkus nuo kasdienybės, dažnai gamtos grožiu ar istoriniu-kultūriniu paveldu turtingose vietovėse? Tarsi nekvestionuojama  bendravimo, dalijimosi vertingumas, daug labiau akcentuojamos abejonės dėl pleneruose sukurtų darbų  vertės. Apsilankymas Molėtuose privertė pasitikrinti asmeninį santykį su šiais reiškiniais.

Neabejotinai viena pagrindinių kultūrą Molėtuose globojančių ir puoselėjančių institucijų yra Molėtų krašto muziejus. Čia veikia parodos, yra ir koncertų salė. Čia įsikūrusi ir Aistės Gabrielės Černiūtės kuruojama galerija AKCIJA M. Pastarojoje susidūriau su plenerų dalyvių kompanija ir ne mažiau gausia Inturkės tapybos plenero bei Skudutiškio kūrybinės laboratorijos (apie tai kiek vėliau) paroda.

AKCIJA M galerijos salės aiškūs privalumai – erdvumas ir dislokacijos vieta – ją neišvengiamai aplanko kiekvienas, apsilankantis šalia esančioje koncertų salėje. Jei ne itin jaukią „tarybinio betono“ salę priskirtume neišvengiamybei, tai itin prastas vakarinis apšvietimas – šios parodinės erdvės trūkumas.

Neaptarinėsiu kiekvieno autoriaus, nesileisiu ir į apibendrintą parodoje eksponuojamos tapybos tendencijų, raiškos, kolorito ar turinio analizę, tai jau atliko Vidas Poškus šiuos projektus pristatančių katalogų įvadiniuose straipsniuose. Noriu išskirti ir akcentuoti patį virsmą, projekto transformaciją nuo plenero į kūrybinę laboratoriją ir iš to išplaukiančias teigiamybes. A. G. Černiūtė plenerus, „keliaujančius“ po nuostabias Molėtų apylinkes, senuosius miestelius (Videniškiai, Balnininkai, Skudutiškis, Inturkė) organizuoja nuo 2004 m. Suskaičiau 8 plenerus, o pridėjus šių metų Skudutiškio kūrybinę laboratoriją – tai būtų devintasis projektas. Pastarojo sėkmė išryškėja stebint parodą. Būtent kūrybinės laboratorijos metu kurti darbai pastarąją praturtina ne tik įvairiomis dailės technikomis (be tapybos pristatoma tekstilė, skaitmeninė grafika ir fotografija), bet ir konceptualiomis bei įtraukiančiomis idėjomis.

Aurimo Švedo šventumo paieškos, matyt įkvėptos Skudutiškio miestelį garsinančių Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos ir šventųjų akmenų,  užfiksuotos menininko fotodarbuose „gaudant“ šviesos proveržius Skudutiškio miestelį apgaubus sutemoms bei skaitmeninės grafikos filmai („Nuskrendanti varpinė“, „Sakralioji geometrija“).  Mistinių pasaulio skambesių, klodų paieškos ir atvėrimas labai nuosekliai skleidžiasi mažo miestelio tyloje, gyvybingo bendruomenės santykio su šventumu, religija atmosferoje. Juk ir kūrybinės laboratorijos paroda Skudutiškyje eksponuota ant šventoriaus tvoros.

Vėlgi prie šventoriaus įkūręs vaikų piešimo studiją, o prie nebeveikiančių kultūros namų – vasaros fotostudiją, pasaulietiškesnes miestelio paslaptis bandė įminti kaunietis tapytojas Ričardas Milukas. „Neatsitiktinai fotostudijai buvo pasirinkta vieta prie neveikiančio „kultūrnamio“. Tai buvo lyg priminimas, kad šiame miestelyje veikė kultūros centras. Studija bei besifotografuojantys savo susidomėjimu bei atėjimu vėl jį atgaivino.“ (ištrauka iš A. G. Černiūtės straipsnio kataloge). Akivaizdus dalijimosi dėmuo tarp menininkų ir bendruomenės, praturtinantis tiek vienus, tiek kitus... Parodoje rodomų vienas kitą keičiančių „Vasaros fotostudijos“ skaidrių ekspozicijoje – žmogiškos šviesos blyksniai Skudutiškio miestelio gyventojų portretuose – veiduose ir akyse.
Palietus socialinį šio projekto aspektą, būtina paminėti, kad menininkai į  Skudutiškį buvo pakviesti Algio Cibulskio, miestelio bendruomenės nario. Tai matyt buvo pirminis impulsas bendruomenės bei dailininkų bendrystei, peraugusiai į šventę tiek vieniems, tiek kitiems. Plenero  transformaciją į kūrybinę laboratoriją, gyvą kūrybos džiaugsmą sąlygoja tiek  menininkų asmenybės, sielų bendrystė – entuziastingas  bendravimas, diskusijos kultūros temomis, tiek betarpiškas bendruomenės įtraukimas į kūrybos procesą.

Tai tiek apie procesus. Kalbant apie kūrinius, sugrįžtant į AKCIJOJE M pristatytą parodą norisi paminėti tekstilės darbus. Lina Zavadskė čia pristato papildytas tapyba karoliukais siuvinėtas drobes.  Kiek netikėtas reginys – kataloge publikuojama menininkės, sėdinčios pievoje prie balto stalo ir siuvinėjančios, fotografija. Rasos Leonavičiūtės (besidomintys tekstilės žanru menininkę pažįsta kaip kūrybinės grupės „Baltos kandys“ narę) kūrinys „Laumės audeklas“  išsiskiria bendroje ekspozicijoje, tačiau žvelgdama į kataloge publikuojamą fotografiją, kur audinys plaikstomas vėjo, pagalvoju, kad jo vieta ten, Skudutiškio šventoriuje.

Manyčiau,  kad iš gausybės kūrinių, matytų galerijoje AKCIJA M, būtų galima suformuoti išgrynintą, bendrą „Inturkės tapybos plenero 2009“ bei „Skudutiškio kūrybinės laboratorijos 2009“ parodą.

Bebrusų molio atlaidai

Panašios mintys klaidžiojo galvoje apžiūrint XII tarptautinio juodosios ir raugo keramikos seminaro „Bebrusų molio atlaidai“ parodą, tą patį vakarą atidarytą po tuo pačiu Molėtų krašto muziejaus stogu – nedidelėje, jaukioje muziejaus parodinėje salėje, greta Molėtų krašto istorijai, etniniam savitumui skirtų muziejaus salių.  Kaip paaiškino projekto  organizatorė Lina Dieninė pastaroji erdvė dažniausiai skiriama pristatyti tautodailininkų kūrybai, kas labai glaudžiai ir vientisai susieja šiuolaikinių, senąsias raiškos priemones naudojančių meistrų kūrybą su etnine krašto istorija. Senųjų molio technikų puoselėjimas būdingas ir pastarajam projektui.

Dėmesys techniniams kūrybos tradicijos tęstinumo aspektams sąlygoja tai, kad organizatoriai menininkų susibūrimą vadina seminaru, kitaip tariant – galimybe gilintis, pažinti juodosios, raugo  keramikos technikas. Beje Bebrusų kaime, kur šie seminarai vyksta nuo 1998 m., keramikai gali naudotis ir aukštakrosne, taigi, gali įgyvendinti savo sumanymus pasitelkdami tris skirtingus molio degimo būdus. Dar keletas perimamumo principų, naudojamų šių projektų metu: drauge dirba, kuria garbaus amžiaus ir pilnametystės nesulaukęs jaunimas, profesionalūs dailininkai, tautodailininkai bei mėgėjai, įvairių dailės sričių menininkai (ne tik keramikai, bet ir tapytojai, skulptoriai).  Natūralu, kad tai atsispindi galutiniame projekto rezultate – parodoje. Ekspozicija labai įvairialypė – greta eksponuojamos grakščių formų puodynės, vazos, ąsočiai (taikomosios keramikos pasaulyje gerai žinomų tautodailininkų Vytauto Valiušio, dar vadinamo Lietuvos puodžių karaliumi, juodosios keramikos meistro iš Merkinės Džiugo Petraičio, projekto organizatorės Linos Dieninės, Rūtos Mockutės), dekoratyvinės figūros (penkiolikmečio moksleivio Jono Mindaugo Eimanavičiaus, Audriaus Goko, Skirmanto Petraičio, Skaistės Račkaitytės, Genės Vaičikauskienės), keramikinės skulptūros ir  pano.

Kas įsiminė? Živilės Jasutytės „Šachmatai“ – nedidukės, iškalbingos šachmatų figūros (gerai įsižiūrėjusi nerandu dviejų vienodų) tarsi mažoje scenoje gyvena savo gyvenimą juodoje lentoje, kur langelių ribas brėžia kreidos linija. Tapytojos Ritos Eidukaitytės „Namukas“ sužavi plastikos paprastumu, naivumu. Tai mažas namuko maketas, skylė stoge leidžia žiūrovui žvilgtelėt į vidų, kur stalas, krėslai ir kažkieno kasdienybė, matyt mažai besiskirianti nuo kiekvieno iš mūsų. Negaliu nepaminėti Raimondos Jatkevičiūtės skulptūrų „Moters skulptūra“ bei „Rūta“. Menininkė, dalyvavusi parodos atidaryme,  pasakojo „Rūtos“ atsiradimo istoriją, kuri galėtų būti plenerų, seminarų,  simpoziumų reikšmės iliustratyviu paaiškinimu. Pasak keramikės, tokių susibūrimų metu vertingas tiek koncentruotas gilinimasis į medžiagą, į techniką, tiek galimybė materializuoti ne tik ilgai brandintas, nešiotas idėjas, bet ir „akimirkos dovanas“. “Žinojau, kad Rūta susilaukė pirmagimio, bet kai pamačiau Ją išeinančią iš namų... Ji atrodė taip, lyg pati ką tik gimusi... Negalėjau jos nenulipdyti......Šio kūrinio nebūtų, jei ne seminaras,“ – pasakoja Raimonda Jatkevičiūtė. O kiek kūrinių „negimtų“  jei nebūtų plenerų ar  simpoziumų metu patirtų įspūdžių, bendravimo, sielos bendrysčių...? Matyt čia tinkama vieta padėkoti panašių projektų organizatoriams. Jų  entuziazmo, ieškojimų dėka plenerų, seminarų, simpoziumų renginiai įgauna naujų formų, prasmingų tiek pačiu procesu, tiek kūrybos rezultatais. 

Pabaigai: man patinka kuriantys žmonės, menininkų ir bendruomenės dalijimasis, tradicijų puoselėjimas, kūryba – įkvėpta gamtos grožio, miestelių autentiškos, tautosakinės erdvės, žmogiškos bendrystės ir egzistencinės šilumos bei džiaugsmo. Tad kai toldama nuo Molėtų palieku tamsoje skendinčius kelio ženklus-rodykles: Bebrusai, Skudutiškis, galvoju, jog noriu čia užklysti vasarą, kai bet kuriame iš šių nuostabių miestelių galiu sutikti kuriančius žmones...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai