KRITIKOS MARŠRUTAI
Julija Karavajeva. Kritikos maršrutai: Šiauliai – Palanga

2009-11-30

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiesiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Nevasarinė Palanga. Kultūrinio gyvenimo eskizas.

Prisipažinsiu, per šią „Kritikos maršrutų“ kelionę atradau kitokią, nekurortinę Palangą. Ištuštėjusios lapkričio gatvės, ramus pušų ošimas, uždarytos turistinės kavinės bylojo apie sulėtėjusį pajūrio gyvenimo ritmą ir kvietė patyrinėti šiek tiek užsimaskavusią miesto kultūrinę erdvę.

Taigi, patraukiau į pagrindinį Palangos meninių renginių centrą, Antano Mončio namą-muziejų (beje, vienintelį, funkcionuojantį kaip viešoji įstaiga, o ne kaip sostinės muziejaus padalinys).

Paryžiuje gyvenęs ir studijavęs skulptorius A. Mončys 1992 m. padovanojo savo darbus Palangai, norėdamas paįvairinti pajūrio kultūrinį gyvenimą. Apžiūrinėdama antrame aukšte įrengtą nuolatinę jo kūrinių ekspoziciją, žavėjausi, kaip rūsti, sąmoningai išryškinta medžio paviršiaus faktūra harmoningai dera su lengva, elegantiškos dinamikos prisodrinta kompozicija; kaip plastinių metamorfozių pagalba peržengiamas techninis kūno konstravimo lygis ir skverbiamasi į simbolinę pačios žmogiškumo idėjos plotmę. Šalia eksponuojamos A. Mončio sukurtos kaukės ir moliniai švilpiai nustebino išradingai panaudotomis biologinėmis formomis, kurios talentingo skulptoriaus rankose transformavosi į siurrealistiškus, ateivius primenančius vaizdinius.

Ekspoziciją papildė neofolklorinės Donato Bielkausko muzikinės improvizacijos, sukurtos panaudojant A. Mončio švilpių garsus. Pirmajame muziejaus aukšte rengiamos laikinos parodos. Šiuo metu čia galima apžiūrėti darbus, skirtus Palangos parodų paviljono architektūrinės plėtros konkursui. Per artimiausius trejus metus tikimasi reorganizuoti jau gerokai apšiurusį S. Daukanto g. bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvėse stovintį pastatą ir sukurti patrauklią vietą miesto kultūriniams renginiams. Maloniai nustebino projektų gausa ir įvairumas: vienur siūloma visiškai nugriauti seną statinį ir jo vietoje įrengti naują modernų kompleksą, kitur – tik dalinai pertvarkyti esamas patalpas. Meniniai sprendimai taip pat varijuoja nuo tradicinių, santūrių, palangiškių akiai įprastų modernistinių formų iki radikalių abstrakčių konstrukcijų, primenančių vilnietiško Gugenheimo muziejaus koncepciją. Mintyse palinkėjau, kad džiuginantis jaunų architektų entuziazmas nebūtų prislopintas įprastų biurokratinių problemų ir perspektyvi idėja galų gale būtų įgyvendinta.

Akivaizdu, kad A. Mončio muziejus, kone vienintelis Palangos miesto kultūrinio gyvenimo centras, turi problemų finansavimo srityje. Net esamų patalpų neužtenka visiems užmojams realizuoti, mano matytos ekspozicijos yra gerokai sugrūstos. Platesnės erdvės reikalaujančios didelių matmenų A. Mončio skulptūros iš visų pusių suspaustos konceptualių architektūrinių maketų. Nuolat vykstančios parodos ir edukaciniai renginiai, pasak muziejaus direktorės Loretos Birutės Turauskaitės, pritraukia rinktinę, dažniausiai nevietinę publiką, tad belieka apgailestauti dėl pačių palangiškių abejingumo meniniam ugdymui (parodas retai lanko ir Palangos moksleivių ekskursijos). Trūksta ir vietinių menotyros specialistų, kurie galėtų profesionaliai aprašyti ekspozicijas, padėti kuravimo srityje. Kažkokiu magišku būdu, išsiverčiant valstybinėmis ir privačiomis lėšomis, muziejui pavyksta surengti aukšto meninio lygio parodas, puikiai derančias su A. Mončio kūrybiniu palikimu (Nijolės Vedegytės-Palubinskienės grafika, Prano Gailiaus, Vytauto Kasiulio Žibunto Mikšio tapyba ir grafika). Liepą vykęs tarptautinis menų festivalis „A. Mončio denos 7“, paroda-diskusija „Menas ar Ne Palangoje“ įrodo, kad čia dirbančių žmonių entuziazmas tikrai nusipelno aplodismentų.

Teko aplankyti dar vieną jaukią vietą, žinomą visiems Palangos neformalams – garsiąją „Ramybės“ vilą. Pirmą kartą čia apsilankiusiam žmogui labiausiai įstringa kavinėje skambanti kokybiška muzika – legendinės džiazo ir bliuzo melodijos. Tiesą sakant, jos visiškai pakeičia stipriai sąmonėje įsišaknijusį Palangos muzikinį paveikslą (iki galvos skausmo visiems vasarotojams pažįstamus Basanavičiaus gatvės „bumčikus“). Tai ir yra stipriausiais koziris, leidžiantis šeimininkams Gaivai ir Arvydui Samukams pritraukti bohemišką publiką. Pagal normalius turizmo ekonomikos dėsnius, šis koziris neveiksmingas birželio-liepos mėnesiais, kai kurortinis miestas kardinaliai pasikeičia. Tačiau, nepaisant įvairių nuostolių, „Ramybė“ gyvuoja nuo 1926 m. ir čia siūlomas kokybiškas laisvalaikis visų amžiaus kategorijų grupėms: rengiami literatūriniai skaitymai vaikams, klasikinės, džiazo, roko muzikos koncertai, teatro spektakliai. Tikriausiai pagrindinis tokio kultūrinio aktyvumo veiksnys yra hedonistinė šeimininkų pasaulėjauta, akivaizdus mėgavimasis savo veikla ir didžiulis noras rodyti tai, kas patinka – vėlgi aplodismentų vertas alternatyvus gyvenimo būdas.

Negausi Palangos menininkų bendruomenė sunkiai „atlaiko“ socialinę vietos specifiką. Mano kalbinti pašnekovai (rašytojas Rolandas Rastauskas ir medijų menininkas Gytis Skudžinskas) vienu balsu tvirtino, kad Palanga – gera vieta kūrybai. Rami aplinka, nuostabi gamta sukuria palankias sąlygas susikaupti užsisklęsti darbui. Tačiau norint įgyvendinti platesnio pobūdžio kūrybinius užmojus, realizuoti konceptualias idėjas, susiduriama su daugybe problemų. Miesto erdvė tampa per ankšta, o jauniems žmonėms, anot R. Rastausko, „pradeda trūkti oro“. Todėl vieni tiesiog išvažiuoja, o kiti, gyvendami Palangoje, veža savo meninius sumanymus į didesnius centrus (pvz., G. Skudžinskas eksponuoja darbus Klaipėdoje; R. Rastauskas šiuo metu ruošiasi „Virus“ festivaliui Šiauliuose). Šiuos žmones vienijantis postmodernistinis polinkis į tarpdiscipliniškumą, įvairių menų sąveiką sunkiai įsilieja į du prioritetinius Palangos kultūrinės programos reiškinius – vasaros sezono atidarymą ir vasaros sezono uždarymą.

Pasivaikščiojusi po E. Andrė suprojektuotą parką ir pasigrožėjusi harmoningais neorenesansiniais rūmais, prisiminiau Tiškevičius ir jų XX a. pradžios Palangą. Juk miestas turi puikių duomenų ir galėtų tapti elitiniu kurortu, respublikiniu menininkų traukos centru. Galėtų. Bet vargu ar taps, kol nebus aiškiai apibrėžta kultūros politika, ir vietinėje valdžioje sėdės žmonės, nieko bendra su ta kultūra neturintieji. Verslo struktūros, kovojančios dėl kiekvieno žemės plotelio, irgi galėtų peržvelgti savo prioritetus. Juk yra žmonių, kurie atvyksta į Palangą ne tam, kad drybsotų prišiukšlintame paplūdimyje, klausytųsi „Ruki vverch“ vietiniame bare ir pirktų gintarinius peizažus suvenyrų parduotuvėse...


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 5