KRITIKOS MARŠRUTAI
Sara Poisson. Kritikos maršrutai: Mažeikiai – Biržai

2009-12-04

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiesiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Mano bobutė Kotryna Šernienė (1899–1986) buvo mažutė baltai pražilusi moteris, kurią praaugau jau trečioje ar ketvirtoje klasėje. Nuo to laiko man nebetiko ir jos žieminiai medžiaginiai batai „Sudiev, jaunyste“, į kuriuos iki tol galėdavau šmurkštelėti savo kojas per žiemos atostogas, kai aplankydavau bobutę Biržuose, o kieme per atlydį peršlapdavo mano pačios aulinukai, labai panašūs į „Sudiev, jaunyste“.

Bobutė Šernienė (vaikystėje mūsų mamos giminėje močiutės buvo vadinamos bobutėmis ir niekaip kitaip) avėjo gana mažo dydžio avalynę, ir tada man atrodė, kad jos pėda galbūt atitiktų kinės pėdos etaloną (dar nežinojau, kad kinių mergaičių pėdos senovėje būdavo ne tik įspraudžiamos, stabdant jų augimą, o laužte laužiamos ir sulaužomos, kad prarastų savąją prigimtį ir atitiktų „lelijos pėdos“ idealą – šitaip prioritetą atiduodant kultūrai, o ne natūrai).

Šiandien man kinės moters pėdos pavyzdys yra paradoksali visos kultūros metafora: mes perdirbame natūrą iš esmės tam, kad skonėtumės jos deformacijomis ir patirtume estetinį bei etinį pasitenkinimą, kažkuo vis dėlto labai panašų į senovės kino seksualinį geismą, kurį jam sužadina būtent toji deformuota, o ne natūrali, pačios gamtos išpuoselėta moters pėda. Tuo tarpu įvairių meno kritikų sambrūzdžiai apie kokį nors išskirtinesnį kultūros įvykį man panašūs į įsivaizduojamą senovės kinų būrelį, susispietusį apie suluošintą moterį, bandantį nustatyti, kiek skausminga jos pėdų deformacija, apribojusi moters galimybę judėti, atitinka jų būrelio suvokto grožio idealą. Idealą, kurį sugriaus pats laikas. Bet ar aš apie tai?

Galbūt man verčiau reikėjo pradėti nuo to, kad mano bobutė K. Šernienė, Biržų rajono Laužadiškio pradinės mokyklos mokytoja, apie 1930-uosius, kada šią mokyklą lankė garsusis Amerikos avangardinio kino žvaigždė Jonas Mekas, anuomet vaikas iš gretimo Semeniškių kaimo, buvo graži mažutė tamsiaplaukė moteris ir žinojo tai. Žinojo taip pat, kas yra jos grožio trūkumas, kurį jai kažkada įvardijo kažkoks jos anų dienų autoritetas: ji nebuvo didžiaakė. Žinią apie moters akių grožio idealą išgirdau dar vaikystėje, ir nuo tada man ėmė atrodyti, kad būtent tai yra ir mano pačios grožio trūkumas, jau nekalbant apie visus kitus, kurių paauglystėje įžvelgiau aibes. Nuo to laiko moters akių dydis – mano, mano bobutės, mano draugių ir galiausiai mano dukterų – man buvo vienas iš svarbiausių grožio kriterijų.

Šįsyk aš kaip tik apie tai: mano bobutės kalbos apie moters grožį ir mano pačios pasisakymai apie bobutės išvaizdą buvo pirmosios mano kritikos pamokos.

Vaikystėje man patikdavo svajoti ne mažiau nei dabar. Kartais įsivaizduodavau, kad mano bobutė yra gerai užsimaskavusi kinų šnipė – tas fantazijas kurstydavo iš to meto sovietinės žiniasklaidos ir ją aptarinėjančių mano aplinkos suaugusiųjų mane pasiekiančios kalbos apie įtemptus Kinijos ir Sovietų imperijos santykius. Sykį bobutei apie tai neapdairiai ir pasakiau – ir tuojau pat pasigailėjau. Iš tiesų juk visiškai ne tas pat, kai savo išvaizdą, kad ir ironizuodama, komentuoja pati moteris ir kai tai daro kas nors kitas. Labai gerai prisimenu, kaip staiga persikreipė mano bobutės veidas ir kaip stojo mirtina tyla, o po kiek laiko pasigirdo man pažįstamas tankus bobutės trūkčiojimas nosimi – tarsi jai būtų staiga pritrūkę oro. Tai man pranešdavo apie bobutės susirūpinimą ar vidinę įtampą.

Pamokų, kad intensyvus tikrovės, ypač tos, kurioje yra žmonių, išgyvenimas ir jo perteikimas atviru tekstu yra pavojingas dalykas, per gyvenimą turėjau į valias. Kiekviena tiesioginė tikrovės interpretacija yra karo užuomazga, ir jeigu jau ši interpretacija gyvybiškai būtina jos autoriui, ji galima tik užkoduota, geriausiu atveju ji bus bent kiek pakenčiama tik vadinamosios grožinės literatūros tekste, kurį galima be didesnės baimės ar atsakomybės priskirti verbalinei fikcijai ar autoriaus neurozei. Visa kita kvepia paraku arba juodąja skyle, pro kurią, paklusdami entropijos dėsniui, pragaištin trupa mūsų gyvenimai ir kapsi mūsų nematomos ašaros.

Projekte „Kritikos maršrutai“ atsidūriau bodėdamasi jau prigimtiniu šio projekto polinkiu į lietuviškai žiniasklaidai būdingą kapstymąsi paviršiuose, kuris vėliau gimdo savijautą, kad esminė to, kuris kapstėsi, savijauta yra ne kas kita nei nuobodulys, kurį sunku nuslėpti ir kuriuo užsikrečia tokių tekstų skaitytojai. Galiausiai vis dėlto susigundžiau galimybe sugrįžti į vaikystės miestą Biržus, kuriame, globojama savo bobutės K. Šernienės, praleidau pirmus trejus savo vaikystės metus bei daugybę vėlesnių vaikystės ir paauglystės vasarų dienų. Taip, globojama tos pačios Šernienės, kurią bent dviejose savo knygose prisimena Jonas Mekas (vienoje jų aprašytas sapnas, kuriame mano bobutė pasirodo su, kiek pamenu, ilga tamsia suknia). Bobutė buvo pirmoji J. Meko mokytoja ir pirmasis žmogus, kuris perskaitė jo eilėraščius. Mano skaičiavimu, tuo metu mano bobutei buvo truputį daugiau kaip trys dešimtys, o mano mamos vyresnioji sesuo jai tebuvo jos vienintelis vaikas.

Antroji priežastis, kuri mane paskatino atsiliepti į kvietimą dalyvauti šiame projekte, buvo ta, jog išsiderėjau, jog galiu atsiskaityti kad ir fotoreportažu. Tačiau labiausiai mane sugundė nežinomybė ir viltis, jog kelionėje man vis dėlto kaip nors pavyks savo tekstą susieti su gyvenimu ar pabūti tuo trintuku, kuriuo trinamos ribos tarp scenos ir publikos. Ar tikiu, jog tai įmanoma ar kad tai įgyvendinama? Pirmiausia, tikiu tuo, jog viskas, kas tik gali būti mąstoma, gali ir įvykti. O juk aš nuolat mąsčiau, kaip neišmintinga yra provincijai siekti būti tokia pat sacrum ir profanum atskirties, scenos ir publikos atskirties ar grynumo vieta, kokiomis dažniausiai iš paskutiniųjų stengiasi būti sostinės.

Jau seniai man atrodo, kad mažas miestelis, kaimas yra pašventinto negrynumo vieta, kuri kaip tik dėl tokio savo nesterilumo dar gali būti kūrybiškai vaisinga. Tokia, kokia anuomet vaisinga vieta buvo vienas Biržuose nebaigtas statyti namas Jonui Strielkūnui ir jo draugams, kai jie ten patys sau skaitė S. Jeseniną ir A. Bloką – šioje palaimintoje scenos ir publikos sintezėje, sacrum ir profanum vienyje... Ir iš tiesų: ką apie poeziją ar provincijos kultūrą man, važiuojančiai „Kritikos maršrutais“, pasakytų anuometinis jaunas Šukionių kaimo bibliotekos vedėjas Jonas Strielkūnas, to paties kaimo felčerė (būsimoji mano mama) ir jos kavalierius, šukioniškis, čia atostogų grįžtantis Kauno žemės ūkio akademijos studentas, knygų rijikas (būsimasis mano tėvas)? Susitikę jie skaitydavo tą patį S. Jeseniną, jie buvo centras, ir kritikams ten nebuvo ką veikti.

Tą 2009-ųjų lapkričio šeštadienį į Biržus iškeliavau ne apsižvalgyti ir tai atspindėti, o su lygiaverčių meilės mainų intencija, tarusi sau, kad ši kelionė bus vaisinga tik tuo atveju, jei po jos aš pati tapsiu šiek tiek tuo, kas yra Biržai, o Biržai man bus ar atsiskleis kaip šiek tiek tas, kuo esu aš pati. Tikėjau, jog aptiksiu kokius nors jau įvykusių meilės mainų tarp Biržų ir manęs arba šie mainai nutiks šios kelionės metu. Juk ir šių laikų mokslo priemonėmis, sako, jau nustatoma, kad žmonių tarpusavio meilės santykiai keičia jų ląstelių genetinę struktūrą, jog mylint panašėja dviejų žmonių DNR. Taigi galbūt, jei pajėgsiu mylėti Biržus, o ne vien šaltai, bešališkai (ko, regis, reikalauja pati projekto idėja) juos reflektuoti, mano kelionė ar aš pati netaps ta atvira kiauryme, pro kurią nevaisingai švilpauja mūsų visų tekstai, liudydami ne ką kitą, o mūsų užsispyrusiai vartotojišką santykį su kultūra. Toks bešališkas tekstas arba tokio teksto autorius ir yra toji kiaurymė. Šio teksto autoriaus kalbėjimui praverta burna yra maža pražiota tragikomiška žaizdelė, fraktališkai atitinkanti bevaisę visos žmonijos kultūros burnos aušinimo procedūrą. Bet ar tai, ką dabar rašau, nereiškia, jog užsimojau kritikuoti pačią kritikos tradiciją? Tai būtų tas pat, kas pasikėsinti vogti iš vagies, nutarus, kad santykiai, paremti įsitikinimu „kaip tu man, taip aš tau“, yra teisingiausi.

O gal, keliaudama į Biržus, buvau panaši į tuos japonus, kasmet vis atvykstančius į Jono Meko tėviškės Semeniškėse ir gretimo Laužadiškio kaimą, kur jis lankė pradinę mokyklą? Nepaisant to, kad ten nebėra nei garsiojo avangardisto šeimos sodybos, nei mokyklos, jie čia sako patiriantys Jono Meko dvasią.

Galbūt nebėra tokios vietos, kurioje būtų iš principo atsisakyta kritikos, bet aš jos vis ieškau ar bandau ją sukurti. Gal kaip tik ir esu tarytum tokia pati neopagonė ar njueidžininkė japonė, ezoterikė individualistė, ieškanti Biržuose kažkokios ypatingos dvasios, kaip kad, Biržų muziejininko Antano Seibučio teigimu, japonai čia ieško Jono Meko dvasios, šaknų? Idėjinės tėvynės, universalumo ženklo, properšos amžinybėn, avangardinio dzenbudizmo, naujųjų lietuviškai amerikietiškų koanų? O gal vis dėlto esu tik paprasčiausia automatiškai viską iš eilės fotografuojanti metajaponų turistė, ir galbūt ja tapau, tačiau rašydama šį sakinį atliksiu sąmonės veiksmą, prilygstantį sunkiam persiritimui per nematomą barjerą, persirisiu per tai negirdimai stenėdama lyg žmogus bandantis susemti savyje visus jėgų likučius, priešindamasis ligos sukeltam skausmui.

Laikas, kurį įstengiu skirti savo vaikystės ir paauglystės vasarų vietai Biržams, tebuvo devynios valandos šviesaus laiko ir aštuonios tamsaus, neskaičiuojant miego ir svaigaus snaudulio gražių ir protingų jaunų žmonių sodyboje, vienkiemyje, beveik pačiame Latvijos pasienyje, jis man buvo toks natūralus vaikystės metais ir taip pat organiškas dabar, Mažeikių rajone. Šias septyniolika valandų mielai būčiau praleidusi vasarą, kad ir ne Laužadiškyje, tai galbūt Nausėdžių kaimo vienkiemyje,  kur nors šalia Klausučių pradinės mokyklos ar Jokubiškių pradinės mokyklos – tose vietose, kur leidau savo vaikystės dienas, globojama mano tetų šeimų ir atviro vasaros dangaus. Galbūt valandą ar porą būčiau praleidusi mamos pusseserės Onos Milienės vardo senelių namuose – ši skaidraus veido bevaikė moteris savo motinišką meilę dalijo visiems aplinkui, palikdama jos ir po savo mirties – ji padovanojo savo namus seneliams. Dar apie porą valandų būtų buvę gerai skirti 1860 metais netoli Astravo dvaro statytam ir šiuo metu restauruotam arkiniam tiltui per Apaščią, visiškai man nepažįstamam nuostabiam daiktui, kurio formos kai kam primena romėniškus akvedukus...

Vis dėlto mano laikas Biržų krašte tuosyk buvo pavojingai trumpas. Vakaras su grafike Lijana Judickaite ir odontologu, verslininku, Biržų „Rotary“ klubo nariu Mindaugu Leskausku jų vienkiemyje man kaip tik buvo tai, ką priskirčiau neįtikėtinoms jungtims, oazėms, kuriose įmanu išgyventi sapno būseną, kažką tarp tikėjimo, jog tai įmanoma, ir netikėjimo, jog tai įmanoma ne sapne: tų žmonių intelektas, inteligencija, mąstymo ir kūrybos drąsa, skonis ir galimybė tai įkūnyti, o tuo pat metu – visa, apie ką sunku ir neįprasta kalbėti, ką priskirtume tik gražioms knygoms ir filmams ar miglotam ilgesiui, kuris šiame gyvenime neturi į ką atsiremti. Dabar, po savaitės, bent kiek atgavusi amą, Lijanai ir Mindaugui tegalėčiau nedrąsiai prisipažinti, kad net grožinės literatūros tekste man būtų sunku rasti žodžių ar raktą, atrakinantį visą tą pasigėrėtiną gausą ir tuo pat metu saiką, kurie prieš mane atsivėrė jų sodyboje, jų draugėje.

Atvirai sakant, užuot norėjusi tai aprašyti, paviešinti, labiau norėjau paslėpti po kokiais nors jaukiais milžiniškos perekšlės sparnais lyg brangų kiaušinį ar viščiuką. Arba lyg tekstą, kuris galėtų būti pasakytas tik užkodavus jį kažkuo, kas primintų M. K. Čiurlionio regimąsias sonatas ir simfonijas ir kitus jo paveikslus. Paslėpti, kad niekas negalėtų jokiais būdais pakenkti visai tai puikiai regimo ir nujaučiamo kompozicijai. Būtent, Lijana ir Mindaugai: paslėpti. Ir ką, sakykite, tai turi bendro su „Kritikos maršrutais“? Ką bendro turi jūsų, Lijana ir Mindaugai, gyvenimas ir tie pro mano akis per kelias valandas pralėkę Biržų vaizdai, tas mano bandymas žiūrėti ir pamatyti, toks panašus į bandymą paleistuvauti ir neužsitraukti nuodėmės, mėginimą žiūrėti, atmetant galimybę susikurti bent menkiausią prieraišumą tam, ką pamatei per tokį trumpą laiką, be menkiausios vilties apie asmeniško santykio užuomazgą ir tęstinumą... O juk tikiu, kad būtent asmeniškas santykis, prieraišumas, atsakomybė kuria gyvybę, taip pat ir kultūros gyvybę...

Galbūt teisus Parovėjoje, Biržų pašonėje, gyvenantis ūkininkas ir tikriausias poetas Vytautas Stankevičius: turbūt biržietiškas kraujas mane daro tokia zanūda. „Argi gali toks niūrus kraštovaizdis suformuoti džiaugsmingą charakterį?“ – štai tas klausimas ir teiginys apie Biržų kraštovaizdį ir biržietį, klausimas, kuriuo, prisipažinsiu, visiškai nuoširdžiai džiaugiausi tą savaitgalį. Bet kaip galėjau atsispirti šiam saulės nutviekstam rieduliuotam ledynmečio liežuviui, kurio galas kyšo ties Vytauto ir Vaidutės Stankevičių ekologinės pienininkystės ūkio fermomis ir čia pat kuriamu skulptūrų bei akmenų parku Karališkių kaime, kuriame jau dabar skaitoma poezija, o akmenų tvoras jau treji metai iš eilės stato jauni savanorystės entuziastai iš viso pasaulio, tarp jų – ir japonai?

Savanoriai Biržų rajone tvoras stato panašiai, kaip jos savaime iškyla Skandinavijos šalių ūkininkų laukuose, renkant iš laukų akmenis – vienas ūkininkas stato tvorą iš savo lauko pusės, o kitas – iš savosios. Stankevičių ūkyje ledynmečio riedulyno liežuvis, tiesa, neliečiamas, jis čia turi neįteisinto privataus parko statusą. Ogi akmenys renkami iš gretimų laukų ir vežami į statomos tvoros vietą. Kodėl Vytautas tai leidžia ir skatina, kodėl varginasi visą mėnesį bendrauti su keliolika jaunų ir tokių skirtingų užsieniečių, rūpintis jų nakvyne, maitinimu ir visais kitais dalykais, kuriais mes rūpinamės, turėdami svečių? Pasak Vytauto, tai jam – moralinė kompensacija, kuri papildo ir galbūt užpildo jo labai griežtai struktūruojamą gyvenimą jam pačiam gyvybiškai būtinu laisvės elementu. Užsieniečiai čia kuria ar atskleidžia laisvės zoną. Savo vaikus auklėdamas griežtu „galima-negalima“ režimu, čia, stovyklų metu, Vytautas juos netiesiogiai auklėja laisvo bendravimo ir savanoriško darbo pavyzdžiu, o labiausiai šis laisvės veiksnys galbūt reikalingas jam pačiam...

Bet argi aš ir dabar, vietoje to, ką dabar bandau aprašyti, pasidalyti su tais, kurie skaitys mano tekstą, nenorėčiau visko verčiau pridengti, paslėpti, kad visam tam palaimintam negrynumui, su riedulyne besiganančiomis ir šitaip jį prižiūrinčiomis telyčiomis, būtų saugiau? Taip, norėčiau tai apsaugoti, užuot vertinusi ar kritikavusi, žeidusi savo paviršutiniškumu, fragmentiškumu, žodžio paleistuvyste.

Ir argi aš, žodinės kūrybos atstovė, žodžiamalė, žodžiakalė ar žodžiakepė, turiu teisę rizikuoti ir būti ta žodine pragaro skyle visam tam, ką pamačiau? Ar turi galių visai tai, ką pamačiau ir išgirdau Biržuose, šlustelėti pro mane lyg pro niekio kilpą, ir nepakisti? O gal vis dėlto tai, ką dabar darau, yra niekingi mikro ir makro burnų aušinimo pavyzdžiai? Gal tai, kas dabar vyksta, yra liudijimas, kad mistinė viso pasaulio, žmonijos burna liguistai įkaitusi?

Šarūno Barto filme „Mūsų nedaug“ (1996) jauna moteris Sajanų platybėse, tarp kultūrinio genocido paveiktos klajoklių tofalarų genties palikuonių irgi bando suprasti – save, kitus, pasaulio paslaptį. Ji irgi keliauja savuoju „kritikos maršrutu“, tačiau tai daro nebyliai, adekvačiai šiaurietiškam racionalumui, kuriame tebegyvas poreikis neaušinti burnos be reikalo. Šios gražios ir sykiu nepajėgiančios tuo grožiu džiaugtis pagal laukų lelijos pavyzdį moters paveikslas šiandien man yra mano daugiažodžio teksto atsvara, paradoksalus prieglobstis. Regis, čia bus sustojęs ir neprakalbinamas, kritikuojamas Biržų siaurukas, kuris mano kelionės angelui globėjui Lijanai  Judickaitei atrodo tarytum visų Biržų simbolis: toliau nebėra kur eiti. Muziejaus eksponato po atviru dangumi statusą turintis lokomotyvas – simbolinio beveik nebylaus Lijanos teksto atitikmuo.

Lijanai šiandien 28-eri. Kai atvažiavau į savo pasienį, savo Mažą Miestą Mažeikius, mano simbolis buvo Pranciškus Asyžietis, gebėjęs kurti savo provinciją taip, kad toji, jam pačiam dėl to visiškai nesistengiant, tapo visame pasaulyje žinomu centru, pakeliančiu sunkų Kristaus kryžių.

Ir šiandien tebetikiu, kad provincijos paskirtis – ne kopijuoti jau žinomus didmiesčio kultūros modelius, o kurti savąją provinciją, kuri gali sužydėti pasauliui taip, kaip Jonas Mekas iš Semeniškių ar Šarūnas Bartas iš Šiaulių. Pasikartosiu: tikiu kultūros formų negrynumu labiau nei jų  grynumu. Tikiu šio negrynumo būtinybe, grožiu ir net prioritetais. Tikiu provincijos galimybe būti savimi, kitoniškai.

Tikiu utopija, kurioje nekritikuojama ir kurios niekas nekritikuoja, kurioje vienas žmogus ar daiktas nelyginamas su kitu. Ar tikrai tikiu? Regiu ją, gyvenu ja. Pranašauju.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai