KRITIKOS MARŠRUTAI
Kotryna Džilavjan. Kritikos maršrutai: Kaunas – Mažeikiai

2009-11-24

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

***

Tenka pripažinti, kad rašydama apie savo viešnagę Mažeikiuose, prieštarauju kai kurioms „Kritikos maršrutų“ idėjoms. Pasiūlytas projekto modelis – anksčiau nepažintame mieste atlikti šaltą, objektyvų kultūros pjūvį – mano atveju pasirodė visiškai neveiksnus. Skeptiškai žvelgiu į galimybę taikliai įvertinti ar apibrėžti miestą, kurį mėginau jaukintis vos porą savaitgalio dienų. Skubriai pračiuožusi Mažeikių miestovaizdžio paviršiais, sugėrusi gana asmeniškus vietinių gyventojų pasakojimus, mintyse sumečiau patį subjektyviausią miesto vaizdinį ar greičiau – jo fikciją. Tad šiandien galiu tik iškratyti patyrimų nuotrupas iš kelionės krepšio, sąmoningai įvardindama jas klajoklio įspūdžiais, o ne kritiko įžvalgomis.

Panorama. Fotoskrydis.lt

Penkias valandas vykdama į savo paskyrimo vietą, mąsčiau apie man lig tol svetimus Mažeikius, juos pirmiausia suvokdama kaip geografines ir etnines apibrėžtis. Mažeikiai man reiškė tolių tolybę, paribio kraštą, žemaičių žmones – išdidžią jų padermę ir nesuprantamą tarmę. Štai kaip Mažeikius įvietina „Vikipedėjė, liousuojė encikluopedėjė“: „Mažeikē (liet. Mažeikiai) – vėns ėš dėdliausiu miestu Žemaitėjuo, Telšiū apskritie, pri Vėntuos opės, 5 km i pėitus nu Latvėjės sėinas; rajuona ė senionėjės cėntros. Miesta kert dvė gelžkėlė lėnėjė – Šiaulē-Lėipuojė ė atšaka i Rīga, ī do respoblėkėnės reikšmies kelio: Tauragie-Ventspėlis ė Šiaulē-Skouds. 2005 m. Mažeikiūs gīven 41389 giventuojē.“

Mūsuose gana gajus stereotipas apie Mažeikius kaip tarybinį miestą, sovietų pastatytą tuščioje niekieno žemėje, tėra istorinių žinių stygius: „Mažeikiu vards pėrma karta pamėnavuots XIII om. - XIV om. Šaltėniūs nuruoduoma, ka Lėvuonėjės kariuomenė pasėikė Mažeikas dvara. Musiet, ta Mažeikas žemė ė davė pradė Mažeikems. Arkeuoluogā tvėrtėn, ka Mažeikiu apīlinkies jau žmuonės givena IX-XI om. Lėg XVII om. Mažeikē rašītiniūs šaltiniūs nebepamėnavuotė, bet tas nieka ė nesaka, ka anū nebova.“

Tačiau visa tai (ir daugiau) – tik praeitin nugrimzdusi priešistorė, o tikroji Mažeikių miesto istorija prasideda nuo geležinkelio. XIX a. antrojoje pusėje pradėta tiesti pirmuosius bėgius, pamažėle pavertusius miestą svarbiu tranzito mazgu, paskatinusius gamybos, prekybos bei pramonės plėtotę. Miestui sparčiai vystantis, keičiantis laikams, geležinkelio semantika mainėsi, tačiau išliko svarbi mažeikiškių kolektyvinei atminčiai – ypač kaip trauminio išvykimo riboženklis (pradedant tremties vagonais, baigiant šių dienų emigracija).

Net ir patyręs įvairių kultūrų (latvių, rusų, žydų, lietuvių) susikirtimo įtakas, dabartinis miestas, jo architektūra iš tiesų labiausiai reprezentuoja sovietinės estetikos ypatybes. Miestu nusidriekia sovietmečio statybos palikimas – standartiniai „degtukų dėžučių“ mikrorajonai, betonine monotonija stingdantys gyvenamąją miestiečių aplinką. Mažeikių miestovaizdį humanizuoja architektūriniai inkliuzai, sukurti kūrybingesnėmis sąlygomis – carizmo, tarpukario ir nūdienos laikotarpiu. Tarp tokių – individualūs senamiesčio namai, melsvoji rusų cerkvė, santūriu raudoniu spindinti V. Landsbergio-Žemkalnio projektuota Šv. Jėzaus Širdies bažnyčia, tarpukario Lietuvos „bankų architekto“ M. Songailos bankas ar šiuolaikiška, dar tebestatoma galingų tūrių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Mažeikiuose nesama nė vienos privačios meno galerijos, nė vieno kūrybinių asociacijų padalinio. Šiuolaikinės kultūros procesai, jų eigos mechanizmas sutelktas miesto rajono savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų rankose. Mažeikių muziejus, Kultūros centras ir Viešoji biblioteka – trys svarbiausios erdvės parodoms eksponuoti, naujoms knygoms pristatyti, koncertams, spektakliams rodyti. Be to, mažeikiškiai gali džiaugtis unikalia alternatyva – tai jau minėta Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, stebėtinai atvira įvairioms kūrybos formoms skleistis (nuo dailės parodų iki muzikos festivalių).

Nedideliam miestui, jo kultūrinei saviraiškai ir meno praktikoms erdvės per akis, tik ar užtenka kokybiško produkto? Nesiryžtu spręsti, nes Mažeikių mieste savo viešnagės dienomis nepamačiau jokio profesionalaus meninio vyksmo apskritai. Tenykščiai man pasakojo apie tęstinį Tarptautinį meno festivalį, jo metu rengiamus įspūdingus koncertus, tarptautines ir vietines dailės bei fotografijos parodas. Pasigailiu, jog atvykau ne laiku.

Mažeikių muziejus skelbia nuolat pristatantis dailės, liaudies meno, kraštotyros parodas, tačiau tuo įsitikinti neturėjau progos. Tarsi sekdama dekalogo priesakų raidės, septintąją dieną ši mūzų šventovė nedirba, priešingai nei kiti muziejai likusiame pasaulyje. Kultūros centras, kurio įprasta strategija – rodyti viską nuo humoro grupės „Ambrozija“, Romo Dambrausko koncertų, a.a. Michaelą Jacksoną palydinčių evangelinių giesmių iki jau vardintų aukštosios kultūros renginių, manąjį savaitgalį taip pat nerodė gyvybės ženklų.

Jei tikėsime mano kalbintais vietiniais ir virtualioje erdvėje rastomis afišomis, Mažeikiuose gyvuoja niekur dar anksčiau neregėta tendencija. Meno parodų atidarymai neretai vyksta darbo metu, vos pora valandų po vidurdienio, tad pakvimpa formalumu ir kyla abejonių, ar rengėjams nors kiek rūpi jų pačių auginamos kultūros sklaida.

Nieko gera, kad kultūra mieste taip glaudžiai susijusi su politine monopolija (viskam diriguoja tos pačios galvos). Ne visada patenkinti oficialiuoju diskursu, mažeikiškiai mėgina kurti savas, privačias kultūros zonas – namuose, biuruose, sodybose. Steigiamos nevyriausybinės organizacijos, literatų klubai, įvairūs saviveiklos sanbūriai. Tačiau individualios, visuomeninės iniciatyvos Mažeikiuose vis dar maža; ji pernelyg stichiškai vystoma, kad galėtų būti rimta atsvara vyraujančiai kultūros tėkmei.

Mažeikiai, regis, linkę sutelkti kultūrą pačiame mieste, bet dar daug jos išbarstyta po aplink išsidėsčiusius kaimus ir gyvenvietes. Todėl tenka kirsti miesto sienas ir brėžti naujus maršrutus – Mažeikiai-Purvėnai-Renavas-Ukrinai-Mažeikiai. Beje, garsioji Mažeikių naftos perdirbimo įmonė taip pat stūkso užmiestyje, tačiau turi neįkainojamos vertės naftininkų miestui kaip svarbiausias Mažeikių rajono kultūros mecenatas.

Vaizdingame kraštovaizdyje netoli Sedos tykiai rytą pasitinka Renavo dvaras – vienas puikiausių išlikusių dvarų Žemaitijoje (deja, su akivaizdžiomis dūlėjimo, trupėjimo žymėmis). Institucine prasme – tai tas pats Mažeikių muziejus (filialas), jame veikia nuolatinė ekspozicija bei keičiamosios parodos. Renavo rūmai turi galios pavergti dvasią – tam tereikia pereiti per praėjusių šimtmečių prisiminimuose skęstančias menes, įžengti į veidrodžių salę, įstabią dviaukštę biblioteką, pasivaikščioti po parką ir terasą (iš jos atsiveria apniukęs rudenio gamtos peizažas).

Renavo dvare radau ne vieną dailės parodą, bet ekspozicijų konstravimo ir pristatymo kultūra patvirtino Mažeikių muziejaus laikysenos provincialumą. Įdomu, kad Renavo rūmuose rodoma netikėto etninio konteksto parodų, tokių kaip lietuvių išeivijos architekto Alfredo Kulpos-Kulpevičiaus sukaupta ir perkurta eskimų bei indėnų meno kolekcija: ritualinės skulptūrėlės, tapybos ir grafikos darbai. Užuot parengęs padorią anotaciją, muziejus žiūrovams pateikia trejų metų senumo straipsnio kopiją – tolimus šios kilnojamosios parodos atgarsius iš Druskininkų, todėl pasijunti pasiklydęs laike ir erdvėje. Arba Lietuvos dailės muziejaus atvežta graviūrų paroda „Dievai ir žmonės“: dvare ji eksponuojama taip šleivai, kad nesistebėtum radęs aukštyn kojom pakabintą paveikslą. Prieštaringą Renavo dvaro vaizdinį užbaigė paskutinėje muziejaus salėje užtiktas mėlynas Čiurlionis (kas tai yra, palieku spėti skaitytojo vaizduotei).

Tikra atgaiva po karstelėjusio muziejinių vertybių nektaro – Mažeikių rajono sodžių kultūra. Keliauju į Purvėnus ir Ukrinus, dvi pasakiškas sodybas, du atskirus pasaulius su savais tvarkos ir grožio dėsniais. Purvėnų vienkiemio šeimininkas – Arie Torcque, olandų kilmės ispanų dailininkas, apleistą trobų kompleksą pavertęs stilinga kaimo rezidencija. Tačiau nėra kada dairytis į subtilų interjerą, antikvarinius baldus ir dekorą, o ir sodybos lauko erdvės greitai panyra miglose. Laiką leidžiame menininko studijoje, kalbėdami apie tapybą, sklaidydami šimtus Torcque‘s sukurtų grafikos, akvarelės lakštų, piešinių kalendoriams, iliustracijų knygoms.

Vakarietiškos estetikos persmelktą, kiek mizantropišką Torcque‘s sodybą turiu progą palyginti su visiems smalsuoliams atviromis baldžiaus Stepono Krikščiuko valdomis Ukrinuose. Stepono sodyba – nedidelis kraštovaizdžio architektūros grynuolis, puoselėjamas buvusio dvaro trobesių aplinkoje. Natūralūs ir dirbtinai sukurti gamtos elementai (veja, krūmai, gėlynai ir medžiai, tvenkinys, pro šalį tekantis upelis) komponuojami kartu su šiuolaikiškomis keisčiausių formų skulptūromis, mįslingai kybančiais objektais medžių vainikuose, „kosminiais“ akmenimis bei senoviniais ūkio padargais. Steponas turi kolekcininko uoslę unikaliems daiktams, seniems rakandams, instrumentams, fotografijoms, knygoms: visa tai eksponuojama savotiškame Ukrinų etnografijos muziejuje – šeimininko svirne. Toje pačioje klėtyje Stepono šeima savo malonumui rengia muzikos kolektyvų koncertus, į juos kviečia visą sodžiaus bendruomenę.

Baigdama savo įspūdžius, turiu galimybę padėkoti savo globėjai Mažeikiuose, rašytojai Sarai Poisson (nuo to derėjo pradėti tekstą). Galėčiau Sarą dar pavadinti redaktore, fotografe ir žolininke, tačiau nė vienas šių plokščių apibūdinimų neatskleidžia, kas ji yra tiesų. Jei ne Sara, sudėliojusi skambiausius mano maršrutų akcentus, turbūt nebūčiau patyrusi miesto audinio čiupinėjimo malonumo. Palieku Mažeikius, visą kelią gręžiodamasi atgal, matuodama tirpstančias nuotolio mylias tarp savų patirčių ir paribio miesto.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 4