„Royce“ „Mano America“: tobulybės skonis

Balandžio 19 d. grupė „Royce“ Klaipėdoje, Dramos teatre, pristatė savo naująjį albumą „Mano America“. Tai, kad iš pristatymo išėjau užgulusiomis ausimis, tarsi iš didžiulio koncerto stadione, – menkniekis palyginti su tuo, kaip norėjosi šokinėti dar geras kelias valandas po visko. Akivaizdu: sunkus darbas su taip gerai susigrojusia komanda duoda saldžios tobulybės vaisius.

royce

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Turiu prisipažinti, kad šįkart eidama į koncertą taip stipriai netikėjau vaikinais, kaip po pirmojo albumo pasirodymo. Viešoje erdvėje išgirstos dainos kėlė abejonę, ar vaikinai išlaikė groove’ą. Buvau nusiteikusi šiek tiek nuleisti savo lūkesčius, maniau, bus kaip su gerų filmų tęsiniais, kai franšizė ta pati, bet dvasios jau nebėr. Tačiau vaikinai jau pirmosiomis pasirodymo sekundėmis mane privertė jais patikėti iš naujo.

Scena

Scenografija puikiai persitransformuojanti pagal skambančią muziką. Pradžioje minimali, neužgriūnanti stebėtojo, plaukianti ir taip staiga vėliau pasikeičianti į audrą kartu su karštu roku, tampanti vos ne 3D kinu, lendanti į smegenis per ausis ir akis, ir kelianti kūną judėti. Galbūt kiek daugoka skirtingų konceptų, kurie kartais labiau blaškė nei papildė muzikinę dalį, tačiau „Royce“ kūryba grąžindavo viską į savo vietas. Įdomus posūkis – trumpi dramaturgijos intarpai, grožiniai elementai tarp dainų, kvestionuojantys žmogaus gyvenimo kelią, paieškas, kalbantys apie didžiosios dvasios išmintį. Gilu ir nė kiek ne painu. Sėdint tamsoje, vidury daugybės žmonių, tikrai susimąstai apie dainų prasmę, savęs realizavimą, savo kelią ir paieškas, ir tada vėl panyri į karšto judesio srovę.

royce61

„Royce“ albumo „Mano America“ pristatymas Klaipėdoje. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Garsas

Tik išgirdusi pirmuosius akordus, nustebau, kaip tobulai įgarsinti būgnai. Nesu tikra, ar esu girdėjusi geresnį garso balansą, o būgnų bačkos skambesio tobulybę pajustų tik susidūrę su scenos ypatumais ir žinantys, kaip dažnai šis aspektas gyvoje scenoje tampa tikromis paparčio žiedo paieškomis. Galėjai girdėti visus kartu ir kiekvieną atskirai, galėjai suprasti kiekvieną vokalistų žodį. Grupės garso inžinierius yra dar vienas ne visai iki galo atskleistas Vakarų Lietuvos genijus Mindaugas Putna, nemėgstantis būti dėmesio centre, nuolat liekantis inkognito, tačiau visada be priekaištų atliekantis savo darbą. Bravo!

Atvira moteris

Taip, mes žinome, kas yra Kristina Jatautaitė, mes žinome, ką ji veikė ir ką ji sugeba, tačiau į „Mano America“ pristatymą buvo verta eiti vien tam, kad atrastum ją iš naujo. Scenos puošmena, nebijanti būti tikrai ekstravagantiška, visiškai „riešutėlį išlukšteno“ biso metu. Kristina atidarė savo čakras ir leido klausytojui pamatyti, kiek daug ugnies ji nešiojasi savy, kiek oktavų ir spalvų talpina jos balso stygos.

royce11

Kristina Jatautaitė. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Uždaras vyras

Gražus derėjimas tarpusavyje žavėjo tiek, kiek ir visa stilistinė pasirodymo dalis, tačiau pritrūko ryšio iš paties pačiausio šioje grupėje. Muskulinga ideologija su tam tikru jautrumu ir menka baime, tūnančia giliai sielos dugne, – labai žavu ir seksualu. Ilja Gun, ne visai dar patikėjęs savo sėkme, tarsi bijodamas iki galo atsiduoti klausytojui, priimti jį kaip savo esmės dalį, vis slėpė akis. Norėjosi daugiau tavęs, žmogau, tavęs man, čia sėdinčiam, tavo akių, tavo pasakojimo. Tu man, klausytojui, jau patinki, tau nieko daugiau įrodyti nereikia. Oi, ne, nėra ko nerimauti, čia tik trupinėliai. Fantastiškas Iljos balsas skamba dar geriau. Akivaizdu, kiek daug darbo ir jėgų jis įdėjo tobulindamas savo vokalą, dar laisvesnis, dar stipresnis, dar labiau viliojantis. O intymus jo solo vidury koncerto pakėlė atlikėją į dar aukštesnį lygį.

Komanda ir kūryba

Dainius Kažukauskas – nežinau, ar čia reikia komentarų. Kas buvo koncerte, atsakytų, kad tikrai ne. Tiesiog nueikite į koncertą ir pamatysite, ką jis išdarinėja. O pridėjus likusią komandos dalį, bosinę gitarą, solinę gitarą ir klavišinius, gauname tobulą derinį dūkti prie scenos. Todėl thumbs up už „Royce“ pasirodymus atvirose erdvėse, kur žmonės galėtų duotis iki nukritimo. Dramos teatro scena ne visai tinkama galingai roko dvasiai.

royce3

Ilja Gun. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Mes visi kuriame tai, kas mums aktualu, tačiau klausytojas yra reiklus, jis visada reikalauja to, kas jį sukrėstų, sujaudintų, prisirištų ir paliktų pėdsaką. Argi viskas turi būti juoda? „Royce“ taria „ne“, ir su kai kuriomis pop-rock dainomis, kurios laisvai galėtų atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse, leidžia juos pamatyti pozityviai, be problematinio bliuzo konteksto, tiesiog happy.

Albumas daug kuo kitoks, užgriebiantis tiek elektroninę materiją, tiek akustinę – gyvąją. Būgnai ir gitara, dažnai skambėję be efektų, suteikė šviežumo pojūtį ir scenoje leido labiau pajusti muzikantus ir jų jausmus. Aplodismentai Karoliui Žioltikovui, jis yra savos srities meistras, aukšto lygio technika su laisvu pojūčiu scenoje yra išties nepakeičiama. Akivaizdu, kad „Royce“ su naujuoju albumu ieško kažko jiems patiems naujo. Retas atvejis, kai muzikantas-kūrėjas nuo pirmos minutės žino, kokia yra jo kūryba ir ką jis čia veikia, todėl nieko keisto, kad „Royce“ transformuojasi ir ieško savo tikrųjų pavidalų.

Šioji grupė nuo pirmų žingsnių demonstravo aukštą sąmoningumą ne tik kūrybiniu atžvilgiu, bet ir verslo industrijoje. Taip greitai ir kokybiškai startuoti, taip intensyviai dirbti ir demonstruoti aukšto lygio rezultatą geba ne kiekvienas. Kartu „Royce“ yra gera iliustracija, kad Lietuvos muzikos industrija yra stipriai sukoncentruota viename lokacijos taške, o visa kita lieka periferijoje. Fantastiška grupė, lenkianti daugybę kitų šimtą kartų populiaresnių grupių, visgi lieka ne iki galo įvertinta lietuviškos muzikos industrijos atstovų ir turi dirbti daugiau, kad pasiektų tiek, kiek pasiekia Vilniuje besibazuojantys atlikėjai. Gaila. Šiek tiek. Bet Lenny Kravitz yra pasakęs: „Svarbu žinoti, kokį žingsnį po žingsnio žengti. Chronologiškumas ir sunkus darbas veda į aukso vertės rezultatą.“ Akivaizdu, kad „Royce“ žino, ką ir kaip reikia daryti. Tikiu, kad netrukus kliūčių jų kely neliks.

.

Parašykite komentarą